Literatūra: „Fikcijos“, „Ledas“
Kalbėdama apie mėgstamiausias knygas, L.Stasiulionytė išskyrė Jorge'i Luiso Borgeso „Fikcijas“. „Jo kuriami pasauliai yra intelektualūs, konstruojamos alternatyvios realybės.“
Vladimiro Sorokino romanas „Ledas“ buvo antroji knyga, kurią ji minėjo pokalbio metu. „Joje laviruojama tarp absurdo ir paralelinės realybės, kuri padaryta ant tam tikro mūsų realybės karkaso. Nenoriu spoilinti, bet mane paveikė, kaip gudriai sudėliotas šis romanas.“ Pasak jos, jame perteikiamas purvas, kuris artimas visoms posovietinėms šalims.
Fotografai: išskyrė kelis
„Kai pradėjau užsiiminėti fotografija, mane paveikė realistų kūryba. Tarkime, Ralphas Eugene'as Meatyardas, pasinaudodamas žmonėmis su kaukėmis, konstravo keistas nuotraukas. Ypatingo keistumo suteikia siužetuose dominuojantys vaikai“, – pasakojo L.Stasiulionytė.
Domėtis kūnais menininkę paskatino André Kertészo kadrai, kuriuose užfiksuoti „su veidrodžiais iškraipyti kūnai“.
Francescą Woodman ji taip pat minėjo, kaip vieną mėgstamiausių menininkių. „Jos tamsūs, niūrūs būties siužetai man labai patinka. O jeigu paminėjau šią fotografę, tai išskirti ir Violetą Bubelytę. Turint omeny laikmetį, man žavi tai, jog į lietuvišką sceną jinai įvedė nevyrišką žvilgsnį į moters kūną.“
Kinas: mėgsta „siurrealesnę“ režisūrą
Pasirodo – kinas L.Stasiulionytės kūrybai padarė žymiai daugiau įtakos nei fotografija. Savo rekomendacijų sąrašą ji pradėjo nuo tapybiškų Andrejaus Tarkovskio kadrų, Davido Lyncho siurrealizmo, Larso von Triero melancholijos.
„Kai pamačiau Sergejaus Paradžanovo kino ikoniškus vaizdus, jo simboliką, tai pakeitė mano suvokimą, kaip gali būti kuriamas kinas. Alejandro Jodorowskio psichodelinis pasaulis man taip pat artimas, – sakė ji. – Mėgstu lėtesnį kiną, tad paminėčiau ir Roy'ų Anderssoną.“
Muzika: Eartheater
„Muzika man irgi yra labai svarbi, – tikino L.Stasiulionytė. – Klausantis jos, mano mintyse iškyla vaizdai.“
„Ko gero, mane labiausiai domina paribių muzika. Pavyzdžiui, visada grįžtu prie „Coil“, „Swans“, „Portishead“, „Nurse with Wound“, Phillipo Glasso, bet gana čia apie klasiką, – sakė. – Kalbant apie šviežesnį repertuarą, tai man labai patiko praėjusių metų Eartheater albumas „Phoenix: Flames Are Dew Upon My Skin“. Sakyčiau, kad jis turi kažkokio neofolkinio skambesio.“
Meno kūrinys: „Sound on Paper“
L.Stasiulionytė prisiminė meno parodą Estijoje, Taline, „Kumu“ mziejuje, kuomet ten lankė savo draugę. Ten ji pamatė savo mėgstamo menininko Alvino Luciero instaliaciją „Sound on Paper“.
„Tai itin subtilus kūrinys, vaizduojantis įrėmintus plono popieriaus lakštus, po kuriais įkurdinti garsiakalbiai. Realiai, garsiai išgaunamas jų vibracijomis, o patys darbai – skirtingo formato“, – prisiminė.
Prisiminusi garso parodą, ji paminėjo ir 2019 metų Venecijos bienalėje pamatytą japonų menininko Ryoji Ikeda darbą.
