„Kino filmams niekada nebuvau abejingas, – teigia fotomenininkas A.Aleksandravičius, – tačiau pradėjęs fotografuoti, į juos ėmiau žiūrėti visiškai kitaip nei anksčiau. Būtent iš kino mokiausi vaizdo kalbos, kadravimo, estetikos pajautimo.“
A.Aleksandravičius pažymi, kad didelę įtaką jo fotografijai turėjo Bergmano, Tarkovskio, Antonionio, Leni Riefenstahl juodai balti filmai, taip pat Grikevičiaus, Žebriūno, Žalakevičiaus kūryba. Be to, išskirtinio dėmesio vertas kino operatorių darbas. Tarp fotomenininkui ryškiausių – švedų operatorius Svenas Nykvistas, dirbęs su Bergmanu, Tarkovskiu, Woody Allenu, taip pat rusų operatorius Vadimas Jusovas, kurio pagrindinai darbai sukurti su Tarkovskiu. Dar jis išskiria Carlo Di Palma, dirbusį su Mikalandželo Antanioni.
Pasak A.Aleksandravičiaus, gyvenimą pastaruosius metus sukaustęs karantinas jį vėl sugrąžino prie kino, ypač serialų, kurie šiandien yra tapę labai ryškia kultūros dalimi.
„Anksčiau neturėjau tiek laiko ir galimybių mėgautis kinu, juolab serialais, trunkančiais ne vieną, o du, tris ar net penkis sezonus. Tačiau per šiuos metus tam laiko buvo užtektinai. Buvo serialų, kurie mane taip prikaustydavo, kad aš parai, kol neperžiūrėdavau viso sezono, pamiršdavau ir maistą, ir miegą“, – pasakoja fotomenininkas.
Įkvepiantis skandinavų kinas ir genialusis Madsas Mikkelsenas
Pastaruosius du dešimtmečius A.Aleksandravičius itin žavisi Skandinavų kinu. Vien ko verti švedo Ingmaro Bergmano ar dano Larso fon Triero filmai. Pastarąjį režisierių fotogarfas prisipažįsta tiesiog dievinantis. Jis išskiria tokius jo filmus: „Europa“, „Dogvilis“, „Antikristas“, „Melancholija“, taip pat serialą „Karalystė“.
„Žaviuosi ir režisieriumi Thomasu Vinterbergu. Praėjusį rudenį pažiūrėjau ką tik pasirodžiusį jo filmą „Dar po vieną“ su aktoriumi Madsu Mikkelsenu. Tikrai rekomenduoju ne tik šį, bet ir ankstesnius Vinterbergo filmus – „Šventė“ („Festen“, 1998), „Medžioklė“ (The Hunt, 2012), kuriuose vaidina tas pats Madsas Mikkelsenas.“
Pasak fotomenininko, šis aktorius genialiai vaidina ir amerikiečių seriale „Hanibalas“ (angl. Hannibal), kurį A.Aleksandravičius žiūrėjo su dideliu pasimėgavimu. „Kažkas yra pasakęs, kad šis serialas yra apie žymiausią lietuvį pasaulyje – žmogėdrą Hanibalą Lekterį. Man asmeniškai serialas ne mažiau įdomus, nei filmai su Antoniu Hopkinsu „Raudonasis drakonas“ ar „Avinėlių tylėjimas“.
„Hanibale“ A.Aleksandravičių labiausiai intrigavo detektyvinės mįslės, nužudytų aukų vaizdavimas, be to, sužavėjo personažų dialogai, jų mąstysena, iš kiekvieno kadro dvelkianti elegancija. „Įspūdingas yra ir nufilmuotų scenų tapybiškumas, vietomis atrodo, lyg žiūrėtum į mistinius, simbolių pilnus paveikslus“, – pastebi fotomenininkas.
Kinas apie kitokią Rusiją
Karantino metu fotomenininkas atrado dviejų puikių Rusijos režisierių – Aleksejaus Balabanovo ir Pavelo Lungino – dar nematytus filmus. Nors kai kurias jų juostas buvo matęs anksčiau, tačiau šie, „karantininiai“, jį nustebino laikmečio atvaizdavimu, drąsa sakyti nepatogią tiesą, vaidyba be vaidinimo, dokumentiškumo sumeninimu.
„Pirmiausia išskirčiau A.Balabanovo filmą „Krovinys 200“ („Груз 200“). Filmo pavadinime užkoduotas sovietų karių palaikų sugrąžinimas į namus iš karo Afganistane. Šiai temai ir skirtas šis filmas. Tai negailestinga, sukrečianti juosta – vargu, ar gali būti kitokia, kai kalbama apie šį karą ir jo beprasmybę“, – teigia A.Aleksandravičius.
Iš šio režisieriaus darbų jis taip pat išskiria „Morfiną“ bei „Kūriką“. Tačiau labiausiai jį sužavėjo ankstyvasis A.Balabanovo filmas „Apie išsigimėlius ir žmones“ („Про уродов и людей“, 1998), kuris, be fantastiško scenarijaus, puikios aktorių vaidybos, dar yra ir labai fotografiškas. Fotomenininkas šį filmą primygtinai rekomenduoja pasižiūrėti fotografams.
Jis taip pat išskyrė filmą „Ir aš noriu“ („Я тоже хочу“), kuris, pasak A.Aleksandravičiaus, turi Tarkovskiško atspindžio, todėl vertas atidaus dėmesio. „Tai paskutinis Balabanovo filmas, kuriame režisierius suvaidina patį save. Dauguma Balabanovo filmų yra paremti realiais faktais. Juose pasakojama apie žmonių abejingumą, aukštesnės jėgos ir laimės paieškas“, – sako fotomenininkas.
Pavelo Lungino filmą „Sala“ („Остров“, 2006) A.Aleksandravičius buvo matęs netrukus po jo pasirodymo. Tačiau karantinas leido peržiūrėti ir daugiau šio režisieriaus darbų: „Brolija“ („Братство“, 2019), „Caras“ („Царь“, 2009). Anot fotomenininko, pagrindinis šių filmų motyvas – tikėjimas ir atpirkimo galia.
Jis taip pat išskyrė ir debiutinį režisieriaus filmą „Taksi bliuzas“ („Такси Блюз“, 1990), kuriame pasakojama apie skirtingų pažiūrų žmones – taksi vairuotojo ir saksofonininko – nesusikalbėjimą, jų skirtingus požiūrius į gyvenimą bei meną. Fotografo teigimu, filmas smagus ir gausus geros džiazo muzikos, kurią „Taksi bliuzui“ parašė ir įgrojo saksofonininkas Vladimiras Čekasinas, beje, epizodiškai net pasirodantis juostoje.
„Daugelyje Lungino filmų pagrindinį vaidmenį atlieka „Zvuki mu“ solistas, tiesiog legendinė asmenybė – Piotras Mamonovas. Nemažai režisieriaus filmų taip pat vaidina ir Lietuvos aktoriai“, – teigia pašnekovas.
Įsimintini serialai: nuo „Gomoros“ iki „Naujojo popiežiaus“
Karantino laikotarpiu A.Aleksandravičius, kaip pats sako, tiesiog ,,sėdo“ ant serialų. Kadangi nemaža dalis jų turėjo po kelis sezonus, žiūrėti iš eilės, be pertraukų, buvo tikras malonumas.
Vieną pirmųjų fotomenininkas išskiria nuo 2014 metų Italijoje kuriamą kriminalinį serialą „Gomora“ (it. Gomorra), pasakojantį apie Neapolio mafiją. Pagrindinis serialo veiksmas vyksta Neapolyje, o siekiant kuo didesnio autentiškumo, kaip teigia filmo kūrėjai, serialo aktoriai yra pasirinkti būtent iš šio miesto arba regiono.
„Tai labai įsiurbiantis, užkrečiantis, lyg koks pesimizmo virusas, gąsdinantis rytdienos beviltiškumu, pilnas žiaurumo ir visiško žmonių susvetimėjimo serialas. Jame nutrinamos ribos tarp tikrovės ir reginio. Filmas nepaleidžia, o slogutis ilgam kirbina mintis“ – teigia A.Aleksanravičius. Tačiau nepaisant serialo niūrumo, jis nekantriai jau laukia naujojo sezono.
Savo tematika yra panašus ir Didžiosios Britanijos serialas „Birmingemo gauja“ („Peaky Blinders“), kurį režisavo Stevenas Knightas. Tai pasakojimas apie praėjusio amžiaus pradžios Birmingemą, valdomą miestelėnams siaubą keliančio čigonų Šelbi klano.
„Skaičiau, kad serialas iš dalies yra paremtas tikra istorija, kad tarpukario Birmingemą iš tiesų valdė „Peaky Blinders“ gauja, kuri per visą šio miesto istoriją buvo laikoma viena žiauriausių ir įtakingiausių nusikalstamų grupuočių. Ir dar skaičiau, kad serialas „Peaky Blinders“ tik pasirodęs tapo vienu ryškiausių kūrinių britų televizijos istorijoje, o aktorius Cillianas Murphy, suvaidinęs vadeivą Tomą Šelbį, labiausiai įsimintinu per visą savo karjerą“, – žiniomis apie šį serialą dalijosi A.Aleksandravičius.
Jo manymu, serialo atmosferą kuria ne tik labai kinematografiškas vaizdas, bet ir puiki muzika – „The White Stripes“, Tomo Waitso, Nick Cave‘o kūriniai. „Šį filmą norisi žiūrėti serija po serijos neatsitraukus – lukštenti kaip kokias saulėgrąžas“, – teigia fotomenininkas.
Visiškai kitoks yra 2019 m. JAV sukurtas aštuonių trumpučių, vos po pusvalandį trunkančių serijų, komedinis serialas „Pianinas“ („Upright“). „Jis smagus, linksmas, lengvas ir jautrus. Seriale pasakojama apie du žmones, susipažinusius per automobilio avariją. Su didžiausiais nuotykiais jie iš vieno Australijos krašto į kitą bando pervežti pianiną. Tai filmas apie ne visad suprastus, bet turinčius svajones, žmones, apie draugystę, santykius, artimų žmonių meilę ir jų svarbą. Šis serialas tinka visai šeimai“, – sako A.Aleksandravičius.
Iš pastaraisiais metais žiūrėtų ir įstrigusių serialų fotomenininkas taip pat išskiria Lietuvoje filmuotą „Černobylį“ („Chernobyl“), fantastikos ir mistikos kupiną „Stebėtojų lygą“ („Watchmen“), Jonathano Nolano mokslinės fantastikos serialą „Vakarų pasaulis“ („Westworld“) su Antoniu Hopkinsu, kvapą gniaužiantį serialą „Karys“ („Warrior“), pasakojantį apie kinų gaujų karus San Fransiske.
„Na, o labiausiai patikę serialai – tai Paolo Sorrentino „Jaunasis popiežius“ ir „Naujasis popiežius“. Puikiausia aktorių vaidyba, meniškiausi filmavimai, užrašų knygelės verti dialogai ir sentencijos. Šiame filme daug Dievo, taip pat sarkazmo bei sveiko humoro, o tai – visuomet džiugina ir įkvepia“, – teigia A.Aleksandravičius.
