Literatūra: „Stengiuosi pernelyg kuo nors nesusižavėti“
Rašytojas 15min teigė, kad „niekaip neišdrįstų išsirinkti vieną, pačią svarbiausią knygą visam gyvenimui“:
„Knygos ir savotišku būdu jų autoriai, kurie tampa artimais ir atpažįstamais, palydi atskirame gyvenimo tarpsnyje. Apskritai stengiuosi pernelyg kuo nors nesusižavėti, bandau atsiriboti nuo pernelyg triukšmingų emocijų.
Yra autoriai, kurie vienu ar kitu laikotarpiu buvo man svarbūs ir prie jų knygų vis sugrįžtu – suprasdamas, kad jie niekur ir nebuvo dingę iš mano gyvenimo.“
Toliau rašytojas pateikia knygų, kurios jam buvo svarbios tam tikrais gyvenimo laikotarpiais, sąrašą:
„Pirmasis, kaip bebūtų keista, buvo Cervantesas su „Don Kichotu“. Pradėjau skaityti trejų metų ir jaučiau kažkokį neprilygstamą malonumą nuo paties skaitymo proceso. Perskaičiau vaikiškas knygas, buvusias namuose, ir įsisukau į tėvų biblioteką. Kažkodėl rinkausi dideles ir storas knygas – o visų rimčiausiai atrodanti ir buvo „Don Kichotas“, su nuostabiomis graviūromis. Dabar sunku pasakyti, ką aš ten tada supratau, bet buvo labai įdomu – ir kartu skaudu – skaityti. Panašiai skaudu buvo ir dėl kunigaikščio Myškino iš Dostojevskio „Idioto“ – jį skaičiau panašiu laiku, kokių penkerių būdamas. „Idiotą“, apimtas nevilties dėl to Myškino bejėgiškumo, tuomet esu išmetęs į šiukšliadėžę. Bet kiek pažliumbęs kamputyje išsitraukiau ir skaičiau toliau. Nes vis tiek knietėjo sužinoti, kaip ten viskas baigsis“, – pasakojo jis.
„Vėliau atsirado daugybė kitų autorių, kurie man tebėra svarbūs ir dabar. Čechovas, Cortázaras Márquezas, Kafka, Nabokovas, Whitmanas, Rilke, Miłoszas, Szymborska, Gombrowiczius. Su Gombrowicziumi ypatingi santykiai – kažkada jaunystėje labai norėjau perskaityti jo „Ferdydurkę“, bet gavau tik originalo kalba. Lenkiškai tuomet nemokėjau, bet nusprendžiau, kad pabandysiu. Nebuvo lengva, bet pavyko, nuo to laiko skaitau ir lenkiškai“, – tęsė rašytojas.
Dabar asmeniškai man ne pats geriausias laikas skaitymui.
„Dabar asmeniškai man ne pats geriausias laikas skaitymui. Gal apskritai savo knygų dozę, skirtą žmogaus gyvenimui, jau baiginėju. Anksti pradėjau, tai gal anksčiau ir pabaigsiu.
Karantino metu kažkodėl visiškai nesinorėjo skaityti knygų. Tai susiformavo toks nemenkas knygų kamštis. Šiuo metu ant mano stalo laukia krūvelė knygų. Viena atversta ir pradėta – S.T.Kondroto „Kolekcionierius“. Tai dar vienas tų autorių, kuriuos skaičiau jaunystėje ir labai vertinau tai, ką jis rašo. Skaitau, tikrinuosi, kaip atrodo dabar. Atrodo taip pat gerai.“
Kinas: „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Paskutinis filmas, kuris atmintyje įstrigo labiau už daugelį kitų, tame tarpe ir premijomis apipiltą „Parazitą“, buvo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Viskas ten mano akiai pasirodė puiku – scenarijus, aktoriniai darbai, kastingas. Ir visuma: kažkoks sunkiai įvardijamas žmogiškumo tonas, persmelkiantis visą filmą ir tampantis jo leitmotyvu“, – teigė G.Grajauskas.
Teatras: „Matka Joanna od Aniołów“
Rašytojas labai ilgisi „tikrų, gyvai rodomų spektaklių“, kurių vaizdo įrašai atstoti negali:
„Paskutinis, matytas gyvai (neskaičiuojant mūsiškių, Klaipėdos dramos teatre rodomų) buvo Varšuvos „Nowy teatr“ Jano Klatos pastatytas „Matka Joanna od Aniołów“, kuriame vaidina puikus lenkų aktorius Bartoszas Bielenia. Labai norėtųsi spektaklį kada nors atsivežti į Klaipėdą, į festivalį „TheATRIUM“, jei tik pavyks surasti tinkamą jam erdvę.“
Muzika: Dhafer Youssef
„Muzika, kurią rekomenduočiau – ir jei tik leis galimybės, žinoma, daug geriau „gyvas“ koncertas, o ne įrašas – Dhafer Youssef. Tai ūdu, Artimųjų Rytų styginiu instrumentu grojantis muzikantas, vokalistas ir kompozitorius, gyvenantis Prancūzijoje. Jis su komanda grojo praeitų metų festivalio „TheATRIUM“ uždarymo koncerte Klaipėdos dramos teatre. Savo gyvenime esu matęs du tokio lygio koncertus: Miles Daviso Varšuvoje ir Dhafero Youssefo Klaipėdoje. Kai salė su muzikantais kuriam laikui tampa vienu dideliu organizmu, jaučiančiu ir suprantančiu“, – sakė jis.
Paroda: „Kodėl taip sunku mylėti“
G.Grajauskui patiko šiuo metu MO muziejuje vykstanti paroda „Kodėl taip sunku mylėti“.
Anot jo, ši paroda yra „iš tų gerųjų atveju, kai paroda tampa vientisu dideliu kūriniu, nenuslystančiu į siaurą koncepciją, kalbančiu žmonėms apie žmones“.
