Kinas | „Neguodžiantys atsiminimai“
M.Valiūnaitė minėjo filmą, kuris šiais metais buvo įtrauktas ir į teminę „Kino pavasario“ programą „Veikti ar / ir būti?“.
„Tai yra režisieriaus iš Kubos Tomáso Gutiérrezo Alea kūrinys „Neguodžiantys atsiminimai“. Tiesa, man įsiminė ir pati peržiūra Bolonijos kino festivalyje „Il Cinema Ritrovato“. Pradžioje apie šį režisierių daug nežinojau, tačiau pamačius jo kūrinį, susidomėjau jo veikla bei Kubos kinu“, – pasakojo.
Pasak M.Valiūnaitės, „Neguodžiančiuose atsiminimuose“ jungiasi dokumentalumas ir fikcija. „Pasakodamas apie savo šalies istoriją – 1961 metais vykusią Kiaulių įlankos invaziją, Kubos revoliuciją – jis kuria liniją apie rašytoją, jo bandymą susivokti nusprendus likti tėvynėje. Mane taip pat nustebino kaip T.G.Alea panaudoja istorinius archyvus ir interpretuoja Edmundo Desnoes knygą.“
Literatūra | „Užtvara nuo vandenyno“
„Labai mėgstu rašytojos, režisierės ir scenaristės Margueritos Duras kūrybą. Išskirčiau jos knygą „Užtvara nuo vandenyno“, kurioje mane sužavėjo tai, kaip pasakojama apie paauglę merginą. Tai autobiografinis romanas, – mintimis dalinosi pašnekovė. – Man taip pat įsiminė romano kalba, galimybė lengvai įsivaizduoti siužetą tarsi žiūrėčiau filmąji labai vaizdinga ir poetiška.
„Užtvara nuo vandenyno“ man paliko ypatingos atmosferos atsiminimus, perteikė paauglystės laikotarpiui būdingą absoliučios meilės troškimą, o tuo pačiu ir kolonializmo apmąstymą.“
Meno paroda | „Fenotipas“
„Norėčiau išskirti ne mėgstamiausią parodą, kuri labai palietė. bet tiesiog tuo metu tikusią. Tai buvo Šiuolaikinio meno centre vykusi Jocheno Lemperto fotografijų paroda „Fenotipas“, kurią kuravo Asta Vaičiulytė.“
M.Valiūnaitę sužavėjo parodos paprastumas, lengvumas bei gelmė. „J.Lemperto darbai atrodo lakoniški, tačiau juose talpinamas jausmingumas bei ramybė. Ji vyko 2020-ųjų liepos pabaigoje, kuomet jaučiau didžiulį nuovargį nuo karantino, tad paroda suveikė kaip atokvėpis.“
Muzika | „Bizzar“ ir „Monophonie“
Pašnekovė 15min rekomendavo du albumus. Pirma – lietuvių muzikantės Patricijos Kokett albumą „Bizzar“, pasižymintį išbaigtumu bei jautrumu. „Šio albumo niekaip neastiklausau“, – išryškino M.Valiūnaitė. „Taip pat paskutiniu metu vis klausai Phillipo Sollmanno „Monophonie“ plokštelę ir Paradise Cinema albumą tokiu pačiu pavadinimu.“
Teatras | „Varšuvos kabaretas“
Lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis – vienas mėgstamiausių M.Valiūnaitės kūrėjų. „Keletą jo spektaklių esu mačiusi virtualiai, bet keletą ir gyvai. Šį kartą išskirčiau „Varšuvos kabaretą“, rodytą teatro festivalyje „Sirenos“, Vilniuje“, – sakė ji.
