Proza: H.Mulischo „Dangaus atradimas“ ir kt.
„Linkėdama gražaus savaitgalio 15min skaitytojams rekomenduoju susirasti Harry‘io Mulischo „Dangaus atradimą“, – sakė ji. – Kol kas ją esu įpusėjusi, tačiau jaučiu, kaip ji skverbiasi į mano vidų ir jau dabar manau, kad ši knyga galėtų pretenduoti į mėgstamiausiųjų sąrašą.“
Kiekviena skaityta knyga, autoriaus pavardė man lyg karoliukai, kuriuos galėčiau verti be galo.
Tačiau kalbėdama apie mėgstamiausias knygas Z.Bružaitė sakė, kad reikėtų klausimą „paversti daugiskaita“. Pasak pašnekovės, savo mėgstamiausių knygų sąrašą ji visada pradeda nuo Jeano-Jacqueso Rousseau „Išpažinties“. Toliau ji mini anglų rašytojo Williamo Somerseto Maughamo knygą „Aistrų našta“, Giovannio Boccaccio „Dekameroną“. Pažintį su Umberto Eco sakosi pradėjusi nuo „Rožės vardo“, kuri vedė tolyn – „Fuko Švytuoklės“, „Prahos kapinių“ bei „Meno ir grožio viduramžių estetikoje“ link.
„Man patinka visa, kas susiję su viduramžiais – esu šio laikmečio kūrybos degustatorė ir vis dar sąmoningai ar nesąmoningai grįžtu prie šios epochos“, – teigė ji.
„Kiekviena skaityta knyga, autoriaus pavardė man lyg karoliukai, kuriuos galėčiau verti be galo“, – sakė ji. – Tokiame vėrinyje dar skirčiau karoliuką Iaino Pearso knygai „Likimo pirštas“, kurioje viena istorija atpasakota keturių skirtingų žmonių. Antai Johnas Grishamas mane kaip kompozitorę motyvuoja ir savąja kūrybine disciplina – „atsikelti anksti ir prieš oficialius darbus skirti laiko rašymui“.
Z.Bružaitė paminėjo, kad seka lietuvių kūrėjų darbus ir jų kūrybą, o paprašyta įvardinti mėgstamiausią autorių ar jo kūrinį pamini Romualdą Granauską ir jo novelių romaną „Trys vienatvės“.
Poezija: lietuvių autoriai
„Kalbėdama apie knygas atskirai norėčiau paliesti poeziją, nes įvairi literatūra gali tapti stalo knygomis, tačiau poeziją juokais vadinu naktinio stalelio literatūra, – sakė menininkė. – Kodėl taip sakau? Nes ant mano naktinio stalelio visuomet yra kažkokia poezijos knyga, o dažniausiai – lietuvių autorių, nes būtent poezijos dėka gimsta mano vokaliniai kūriniai, chorinės kompozicijos. Poezija man yra didelė paslaptis, su pavydu žvelgiu į poetų gebėjimą koncentruotai, gyvai, raiškiai ir kartu – daugiaprasmiškai išreikšti mintis. O vakarinis stalelio turinys gali veikti labai raminančiai – gera poezija prieš užmiegant kaip čiobrelių arbata“, – juokauja kompozitorė.
Visai neseniai nuo Z.Bružaitės stalelio „nuėjo“ Paulius Širvys, kuris užleido vietą Algimanto Baltakio eilėraščių rinktinei „Skrynelė dvigubu dugnu“.
Pokalbio metu paaiškėjo, kad kompozitorei itin didelis atradimas buvo ir yra Sigitas Geda, ne kartą atvedęs iki jos muzikos: „Skaitant poeziją ir prieš jai virstant natomis dažniausiai išeinu iš eilėraščio rėmų iki poeto biografijos, jo aplinkos pažinimo konteksto. Džiaugiuosi, kad reikšmingų atodangų apie Sigitą Gedą atradau literatūrologės, prof. Viktorijos Daujotytės monografijos apie poetą dėka.“
Muzika: nuolatos atsiremia į Adagio
O kokia muzika domisi žinoma lietuvių kompozitorė? Pradžioje ji pasakojo: „Kartais pagaunu save sakant, kad geriausia muzika – tyla, nes ji pakrauna savai muzikai. Garsų ir muzikos reikia pasiilgti, ištuštinti esamas garsines apkrovas, pailsinti ausis ir galvą nuo garsinių šiukšlių – tuomet lengviau tokią tuštumą užpildyti savaisiais.“
Tačiau ji sutinka, kad kiekvieną muzikos kūrėją augina tam tikros patirtys – istorijos, pastebėjimai bei amato įvaldymas. Šiame pokalbyje Z.Bružaitė išryškino šiuos kūrinius:
„Šiuo metu galiu išskirti Max Richterio „Memoryhouse“, o ypač garso takelį „Maria, The Poet“. Jis yra filmų, elektroninės muzikos autorius. Kai noriu pailsėti, klausausi trimitininko Tillo Brönnerio, kai susitelkti – vis dar įsijungiu vienuolės Hildegard von Bingen himnus ir dainas ir tas „šiuo metu“ jau tęsiasi gal daugiau kaip aštuonetą metų.“
„Visai neseniai grįžau prie „King Crimson“. Kažkada „atsiklausiau“ jų albumų, pirkau. Sakyčiau, kad tai mėgstamiausi kūrėjai iš progresyvaus roko, švelniai balansuojantys ant šiuolaikinės muzikos stilistikos“, – sakė Z.Bružaitė, rekomenduodama pasiklausyti šios grupės lyderio Roberto Frippo dainą „Moonchild“.
Kompozitorė mini, kad nuolatos atsiremia į tam tikrus Adagio – „lėtuosius kūrinius, kurie išsiskiria savo emocija, harmonijos grožiu, daugiaprasmiu skambesio turiniu“. Čia ji mini Samuelio Barberio, Tomaso Albinoni, Gustavo Mahlerio, Antono Brucknerio, Ennio Morricone kūrybą. „Turbūt eidama ilgais ir neskubriais Adagio melodijų reljefais priėjau prie minties, kad ir aš norėčiau kažką pabandyti ir šią mintį brandinau gerą dešimtmetį, kol 2017 metais sukūriau savo Adagio. Laikas parodys, kaip tai pavyko, tačiau manau, kad jame esama kinematografinių slėpinių“, – dalinosi menininkė.
Z.Bružaitė prisipažįsta, kad muzikos klasika yra nuolatinė jos palydovė ir ilgoje autorių bei kūrinių eilėje „pirmaisiais smuikais“ pasikeisdami groja W.A.Mozartas ir J.S.Bachas. Tačiau ji taip pat prisipažįsta, kad nuolatinis smalsumas kompozitorę dažnai nuveda „į šoną“ link mažiau atrastų klasikų ir jų kūrinių ir kiekvieną kartą su nuostaba pasidžiaugia, ką nors nauja išgirdus.
„Pavyzdžiu galėtų būti britų kompozitorius Gerald Raphael Finzi, kurį atradau netyčia „užlipus pele“ ant kūrinio „Eqlogue“. Naujienų visada apstu ir lietuvių kompozitorių kūriniuose, ypač – Vidmanto Bartulio kūriniuose“,– sakė ji.
Spektaklis: R.Tumino „Maskaradas“ bei G.Varno „Biografija: vaidinimas“
Vienu mėgstamiausių režisierių Z.Bružaitė įvardina Rimą Tuminą ir jo teatrą. Jame Z.Bružaitę žavi tai, kad svarbiausia ikona jo darbuose yra žmogaus vidinis pasaulis, aplink kurį „šoka“ visi kiti elementai.
Pirmiausia kompozitorė išskirtų R.Tumino darbą „Maskaradas“, o šalia šio režisieriaus dar pamini Gintaro Varno spektaklį „Biografija: vaidinimas“, sukurtą pagal Maxo Frisho pjesę.
„Čia tiesiog jautiesi vedamas per gyvenimo atvejų labirintus ir jei jie nesėkmingi – gali bandyti iš naujo. Tokia utopinė „atgyventi iš naujo“ mintis, kuri mums dažnai kirba galvoje „o kas būtų, jei būtume pasielgę kitaip?“. Kelis kartus teko matyti ir mėgautis aktoriaus Dainiaus Svobono vaidyba, Gintaro Makarevičiaus scenografiniais sprendimais, V.Bartulio muzika“, – sakė ji.
Kinas: kelių režisierių kūryba
„Vėlgi – tai neišsemiama sritis ir kaip būtų galima sudėti į vieną-du pavadinimus?“, – sakė ji. Tačiau Z.Bružaitė pažymi, kad siūlytų susipažinti Peterio Greenaway‘aus asmenybe, rekomenduodama jo filmą „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“. Ji prisipažįsta, kad negalėtų šio filmo priskirti prie mėgstamiausių, bet kad jis įsuko uraganą viduje – faktas. Įspūdį, be abejo, sustiprino ir kompozitoriaus Michaelo Nymano garso takelis.
Žinau, pasakysite, kad rekomenduoju „keistas, nutolusio laiko nuorodas“.
„Žinau, pasakysite, kad rekomenduoju „keistas, nutolusio laiko nuorodas“, tačiau į mėgstamiausius esu įsidėjusi Franciso Veberio „Žaisliuką“, kurio scenoms „akompanuoja“ Vladimiro Cosma‘os muzika. Labai rekomenduočiau šį filmą pažiūrėti visai šeimai – nesvarbu, kad jis sukurtas prieš daugiau kaip 40 metų, tačiau verta jį pažiūrėjus visiems susėsti ir padiskutuoti apie žmogaus-žaisliuko atvejus šių dienų šviesoje. Apskritai mane žavi lėtesnio veiksmo kinas ir tai dažnai lemia mano pasirinkimą. Dar išskirčiau Luchino Visconti filmus, kuriems būdingas priemonių taupumas, asketiška emocijų raiška, kartais dramos kibirkštys laksto tik žvilgsniuose. Būtinai norėčiau išskirti filmą „Mirtis Venecijoje“ su žymiuoju kompozitoriaus G.Mahlerio Adagietto palydėjimu“, – pasakojo ji.
Iš lietuvių autorių mėgstamas Z.Bružaitės filmas yra Algimanto Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“: „Tai filmas, kurį žiūrint įsivaizduoju save stebint besikeičiantį spalvotų stikliukų kaleidoskopą. Šiame filme randu viską, kas man artima – vaizdą, jo plėtotės principą, siužeto naratyvą, poeziją, užkadrines vaizdinių potekstes.“
Meno paroda: „Point of No Return“ ir Bauhauzo muziejus
„Prieš kelias dienas dalinausi atgimusiais pernykščiais įspūdžiais, kurie vis dar nenublanksta, – sakė Z.Bružaitė. – Šis potyris vyko prieš metus Leipcigo dailės muziejuje (MdbK Leipzig). Olandų dailininkų darbai, Lucas Cranachas (vyr.), Maxas Klingeris ir t.t., bet labiausiai mane sujaudino Berlyno sienos griūties 30-mečiui skirta paroda „Point of No Return“. Šioje parodoje pamačiau vokiečių menininko Via Lewandowsky‘io instaliaciją „Berlyno kambarys“. Kambarys su jame esančiais baldais ir daiktais padalintas į dvi dalis lyg perskelti žmonių gyvenimai, šeimos, likimai.“
„Ir dar vienas reikšmingas praėjusių metų patyrimas, kuris dar taip pat neišblėsęs – paroda, skirta Bauhauzo 100-mečiui Veimare „Bauhauzas ateina iš Veimaro“, – tęsė ji.
