Literatūra | „Meistras ir Margarita“
Kaip teigė E.Banytė, jos „standartinis atsakymas“ į klausimus apie mėgstamiausią knygą yra Michailo Bulgakovo romanas „Meistras ir Margarita“.
„Ši knyga man yra asmeniškai brangi, nes ją perskaičiau būdama septyniolikos metų. Ją man rekomendavo žmogus, kurį tuo metu labai mylėjau, – atviravo E.Banytė. – Kai paauglystėje tau mylimasis rekomenduoja knygą, ją perskaitai per naktį, kad kitą dieną turėtum apie ką pasišnekėti. Kad ir kaip tai būtų keista, ekstratekstiniai veiksniai egzistuoja, ir mes jų negalime nurašyti.“
„Be to, tai nuostabi knyga, teikianti daug vilties. Man patinka jos tiek jos krikščioniškoji pusė, tiek žiauri stalinistinės visuomenės kritika – ne tiek paties diktatoriaus, kiek bjauraus šliaužiojančio ateizmo, bukumo ir godumo. Be abejo, ironija ir pats kibirkščiuote kibirkščiuojantis vaizduotės stilius.“
Kinas | „Negarbingi šunsnukiai“
Į kiną E.Banytė žiūri kitaip nei į literatūrą. Kaip ji ir teigė, filmus ji žiūri „rekreaciniais tikslais“. „Iš jo nereikalauju baisiai didelių gelmių, ypatingo kinematografiško meistriškumo“, – sakė ji.
„Turbūt vienas iš simpatiškiausių filmų yra Quentino Tarantino režisuotas filmas „Negarbingi šunsnukiai“. Aš apskritai esu didelė šio kūrėjo mėgėja – man taip pat labai patiko „Bulvarinis skaitalas“ ir kiti“, – teigė ji.
Pasak pašnekovės, „Negarbingi šunsnukiai“ yra „dar ir labai protingas filmas“. Jai patiko postmodernus žaidimas medijomis, nuorodos į kitus filmus, bjaurumo estetika.
„Jis gali taikytis ir į tuos, kurie nori paėsti popkornų ir pagerti kolos, ir tuos, kuriems reikalingas meno kūrinys“, – pasakojo ji.
Spektaklis | „Išvarymas“
„Būsiu labai banali ir teatrologai, kurių nemažai pažįstu, mane užjuoks ir užbadys pirštais. Sakys – va šita, tai yra visiška popsininkė. Bet vienas didžiausią įspūdį palikusių spektaklių yra Oskaro Koršunovo „Išvarymas“, režisuotas Mariaus Ivaškevičiaus pjesės motyvais. Aš jį pažiūrėjau vietoje ir laiku, su tais žmonėmis, su kuriais ir turėjau tą padaryti. Tai tikrai nėra mano geriausias matytas spektaklis, bet tas, kurį dažnai prisimenu įvairiomis progomis“, – dalinosi E.Banytė.
Meno paroda | „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ bei René Magritte’o muziejus
Mokytoja pasakojo, kad iš pastarųjų parodų jai labiausiai įstrigo „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“.
„Joje buvau labai daug kartų. Gal kokius penkis kartus. Ko gero, ji buvo ne geriausia, bet viena labiausiai įsiminusių“, – prisiminė ji.
Vis dėlto, kaip labiausiai vidinį pasaulį sukrėtusią parodą ji prisiminė René Magritte’o muziejų Briuselyje. „Tai buvo ypatingas potyris, pradedant visa architektūros atmosfera. Nors ne visu avangardu pasitikiu, kartais labai lengva juo prisidengiant kurti menkaverčiu bet siurrealizmą saikingai mėgstu, esu vertusi siurrealistinės poezijos.“
Muzikos kūrinys | Nuo operos iki repo
„Leonardo Coheno „Hallelujah“ yra mano paruoštas atsakymas, kad nuo manęs atstotų. O šiaip man patinka didžioji dalis muzikos, nuo operos iki repo. Be to, muzikos klausytis mėgstu gyvai, nes tai sukuria visai kitokį potyrį“, – teigė E.Banytė.
Paklausus apie mėgstamiausią reperį, E.Banytė patvirtino, kad tai kiprietis „JUΛIO“. „Šiame žanre mane žavi tekstai. Neišgirdusi, ką jie pasako, susirandu tekstą ir jį paskaitau. Ten taip pat galima rasti rimavimo įdomybių“, – atsakė E.Banytė.
„Didžiausią įspūdį palikęs koncertas garantuotai buvo Beethoveno „Simfonijos Nr. 5“ ir Stravinskio klausymas Atėnų Herodo Atiko odeone. Sėdėjau šalia vienos draugės, verkiau ir tikėjausi, kad ji nepamatys, nes buvo laba gėda“,– prisiminė ji.
