Literatūra: leidykla „Rara“ ir kitos laukiamos knygos
Rašytojas 15min skaitytojams rekomendavo pasidomėti naujai atsidariusios leidyklos „Rara“ knygomis. „Tai įdomus reiškinys, kai leidykla atsiranda su užmoju leisti rimtą ir solidžią literatūrą“, – teigė jis.
Šiuo metu leidykla turi išleidusi dvi knygas. Pirmąjį Vladimiro Nabokovo knygos „Pninas“ vertimą į lietuvių kalbą, kurį atliko Laimantas Jonušys, bei Aistės Kučinskienės išverstą Césario Airos romaną „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“. Numatomų išleisti knygų sąrašas, anot Andriaus – taip pat įspūdingas.
Kaip sakė pašnekovas, ant jo stalelio šiuo metu savo eilės laukia Agnės Bernotaitės-Jakubčionienės išversta knyga „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“, kurio autorius estas Andrusas Kivirähkas. Taip pat Michalo Ajvazio „Kitas miestas“ bei Dovydo Pancerovo „Medžiojant tėvą“, paštu iš leidyklos jau keliauja L.Simutytės „Miesto šventė“.
Kalbėdamas šių metų jam labiausiai patikusią poeziją jis išryškino Tomo Petrulio „Sterili“, Antano A.Jonyno „Naujieji sonetai“ bei Nojaus Saulyčio „SMS gėlytę“.
Kinas: lietuviškas kinas ir „La Grande bouffe“
„Neseniai viename interviu sakiau, kad esu nutolęs nuo judančio vaizdo kultūros“, – teigė A.Jakučiūnas. Vis dėlto, pašnekovas atskleidė, jog pastaruoju metu peržiūrėjo daug lietuviško, o ypač trumpametražio kino. Įsiminė L.Bareišos, T.Lauciaus, K.Matvejevaitės filmai.
„Kadangi pats esu dviratininkas, tai man labai patiko Arūnas Matelio „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“. Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ patraukė tuo, kaip žaidžiama su istorine medžiaga. Taip pat mačiau Vytauto Puidoko dokumentinį filmą apie Pietų Amerikoje dirbusį lietuvį kunigą ir misionierių Aleksandrą Bendoraitį „El Padre Medico“, – kalbėjo jis.
Kalbėdamas apie pasaulinę klasiką A.Jakučiūnas sakė, jog jam „beprotiškai patiko“ Marco Ferrerio filmas-metafora „La Grande bouffe“. „Čia keturi bičai susirenka tam, kad valgytų iki mirties, – sakė. – Bijau sumeluoti, bet lyg esu girdėjęs, kad sovietinės propagandos šis filmas buvo pateikiamas kaip Vakarų visuomenės supuvimo ir nešvankumo pavyzdys.“
Teatras: klasika ir šiuolaikinis šokis
„Aš visą jaunystę praleidau dramkėse, tai praktiškai užaugau su visais tuminais, nekrošiais, pirmaisiais Koršunovo spektakliais, – sakė jis. – Bet šiam paauglystės etapui pasibaigus, teatras labai nutolo. O šiais pandeminiais metais sugebėjau neaplankyti apskritai nė vieno spektaklio.“
Vėliausiai jo lankytas teatro kūrinys – Eimunto Nekrošiaus „Bado meistras“. „Kažkiek šiuo spektakliu nusivyliau, bet nesu tikras, ar dėl to, kad objektyviai turėjo trūkumų, ar aš turėjau didesnių lūkesčių“, – sakė Andrius.
Paklausus, kas iš jaunystės nekrošių ir tuminų laikų, jam įsiminė labiausiai, A.Jakučiūnas teigė, kad daugeliu atvejų atmintis išsaugojo nebent jo paties emocijas. „Pamenu, labai stipriai paauglystėje išgyvenau to paties Nekrošiaus „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“. Gal jis kažką manyje užkliudė, o gal dėl to, kad stebėjau jį iš netikėtos perspektyvos – sėdėdamas ant laiptų“, – prisiminė jis.
„Čia reikėtų pridurti, kad netikėtai teko kelis kartus apsilankyti šokio spektakliuose. Tai man visai kitas, nepažįstamas pasaulis. Negaliu profesionaliai komentuoti, bet tai, ką išvydau bendrame Kauno šokio teatro „Aura“ ir norvegų šokio teatro „Panta Rei“ projekte „Godos“, man paliko įspūdį“, – sakė rašytojas.
Muzika: įvairi
„Muzika mūsų namuose kasdien neskamba“, – sako Andrius ir priduria, kad tai, ką klausyti, dažnai nulemia kitų žmonių rekomendacijos arba grynai atsitiktinumas. Pavyzdžiui, mirus žymiam kompozitoriui Kęstučiui Antanėliui, rašytojas įsijungė ir išklausė „Meilę ir mirtį Veronoje“.
Kartais kelionės paskatina giliau pasidomėti tenykšte muzika. „Po kelionės į Etiopiją, buvau visai užsivežęs ant Etiopijos religinio popso.“
„Kartais įsijungiu jaunystės muzikos – „Radiohead“ arba Nicko Cave‘o. Nors praktiškai mintinai žinau jų diskografijas.“
Meno parodos: Uficių galerija Florencijoje ir „Gamtos kabinetai“
A.Jakučiūnas sako šiemet grąžinęs dvidešimtmečio skolą ir aplankęs Uficių galeriją Florencijoje. „Tai didesnis šių metų mano meno įvykis“, – teigė jis.
„Lietuvoje visai paliko įspūdį Aurelijos Maknytės paroda „Gamtos kabinetai“, vykusi Vilniaus rotušėje, – sakė jis. – Man Aurelija patinka kaip menininkė, aktualiai kalbanti apie ekologinius ir civilizacinius dalykus. Ir kalbanti ne tik „stipriai“, bet ir įtikinamai.“
