Kinas: „Ugnis ateis“ bei „Paukščių metamorfozė“
Oliverio Laxe’o „Ugnis ateis“ S.Jokštytei tapo metų filmu. „Šis filmas mane palietė, – pradėjo ji. – Iš pirmo žvilgsnio, kūrinys yra apie piromaną, tačiau iš tiesų jis apie labai stiprų, begalinį žmogaus ir gamtos ryšį.“
„Šiaip jis labai tylus, ramus ir iš jo nesinoris išeiti. Iš vienos pusės jis sukurtas gan tradicine kino kalba, tačiau perteikiamas požiūris – labai šviežias“, – tęsė ji.
Portugalų režisierės Catarinos Vasconcelos „Paukščių metamorfozė“, anot jos, yra kupinas poetinės kalbos, bet taip pat ir itin žiūroviškas. „Kiekvienas paveikslėlis atrodo lyg išbučiuotas, tad rekomenduoju jį kai norisi šviesaus, jaukaus, šilto filmo“, – apibūdino ji.
Meno paroda: M.Abramovič retrospektyva
S.Jokštytė pasidalino atsiminimais apie geriausias gyvenime matytas parodas. Pirmoji – Maskvoje vykusi retrospektyva – „Marina Abramović: The Artist is Present“. Pasak S.Jokštytės, į šį pasirodymą atvyko atlikėjai iš viso pasaulio, o didžiulėse patalpose žiūrovai galėjo gyvai pamatyti ryškiausius menininkės performansus.
„Parodos pradžioje, kol dar nežinojau, kas bus, man pasiūlė pasidėti rankinę. Įėjusi atsidūriau labai siaurame koridoriuje, kuriame reikėjo praeiti pro nuogą vyrą ir moterį. Supratau, jog čia bus labai intensyvu“, – prisiminė pašnekovė.
Menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės „Saulė ir jūra (Marina)“ yra kita S.Jokštytės „gyvenimo“ meno paroda. „Man teko džiaugsmo gulėti pačiame pliaže ir sudalyvauti iš vidaus. Mano galva, tai labai reikalingas ir ypatingas kūrinys. Gaila, kad šį rudenį dėl viruso reikalų pasirodymas Vilniuje atkeltas. Vis dėlto, labai linkiu visiems jį pamatyti“, – pasakojo S.Jokštytė.
Toliau ji pasakojo ir apie parodą, prie kurios pati stipriai prisidėjo. „Iš tos operos“ yra bendras MO muziejaus bei „Vilnius City Opera“ projektas, kuriame pateikta bohemiečių retrospektyva. Paroda veikia šiuo metu MO muziejuje. Joje labai koncentruotai galima pamatyti įvairias operos puses, teigė S.Jokštytė.
Muzikos kūrinys: „Amulet“
S.Jokštytė rekomendavo pasiklausyti lietuvių kompozitoriaus Patricia Kokett albumą „Bizarr“ , ir išskyrė dainą „Amulet“. Pašnekovės žodžiais, tai šviežias elektroninės muzikos garsas, kuriame susijungia Rytų kraštų bei elektroninės muzikos kultūros. „Man atrodo, kad esu toje trisdešimtmečių kartoje, turinčioje nemažai nerimo, tad ši muzika mums artima“, – mąstė ji.
Teatras: „Mongolija“ ir „Respublika“
Šiais metais S.Jokštytė išskyrė du savo dydžiais skirtingus spektalius.
„Dariaus Gumausko „Mongolija“ yra spektaklis-paskaita apie Dauno sindromą, grįstas asmeniniais potyriais (abu aktoriai turi šeimose šia liga sergančių žmonių). Vėliau kūrinys pereina į diskusiją su profesoriumi Algirdu Utkumi, – pasakojo ji. – Šis OKT salėje vykęs spektaklis yra labai kamerinis, bet stipriai paliečiantis. Po jo daug galvojau apie skaičius, rodančius, jog sergančiųjų procentas visose pasaulio šalyse yra labai panašus. Tiesa, Berlyne ar Niujorke šių žmonių matome žymiai daugiau nei čia [Lietuvoje]. Kur ir kodėl jie Lietuvoje paslėpti?“
S.Jokštytei įspūdį paliko ir Kino klasteryje įvykusi LNDT premjera – Lukaszo Twarkowskio spektaklis „Respublika“. „Buvo labai įdomu, nes galėjai būti spektaklio dalyvis ir žiūrovas. Man pasisekė, nes pradžioje pati įsiliejau į veiksmą, bet labai džiaugiuos, jog vėliau [palipėjusi aukščiau] stebėjau spektaklį iš Dievo perspektyvos. Mano nuomone, tai labai reikalingas spektaklis, išreikštas įdomia forma, o visų aktorių darbas labai talentingas ir įtaigus.“
Literatūra: K.Navako, S.T.Kondroto ir M.Pavičiaus knygos
S.Jokštytė 15min pasakojo, kad šiemet pavasarį paskelbus karantiną, teko vėl perversti namų bibliotekėles knygas ir prisiminti seniai pamėgtus autorius.
„Aš gyvenu Antakalnyje, tad per šį karantiną vaikščiodavau taku prie upės ir fotkindavau gražius, kaip ir visi pastebėjo, pavasario saulėlydžius. Įdėjau vieną nuotrauką [į socialinius tinklus], ir kažkas priminė, kad savo mėgstamo autoriaus Sauliaus T.Kondroto „Kolekcionieriaus“ nebuvau skaičiusi“, – dalinosi pašnekovė.
Be to ji siūlo perskaityti serbų rašytojo Milorado Pavičiaus „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“.
Kalbėdama apie poeziją ji norėjo atkreipti dėmesį į Kęstučio Navako kūrybai. „Mano labai asmenine nuomone, jis geriausias visų laikų lietuvių poetas“, – sakė ji.
