Literatūra | Tora
„Neturiu vienos mėgstamiausios, nes knygos ateina ir išeina. Dažniausiai jos būna parašytos žmonių, o štai tik vienintelė, atleiskite man, sukurta dangaus. Tai yra Tora, o visos kitos tik jos tęsinys“, – pokalbį pradėjo režisierius.
Režisierius | Kim Ki-dukas
Režisieriaus pasakojimu, meno suvokimas jo gyvenimo tekmėje keičiasi. „Savo laiku tai buvo italų režisieriaus Federico Fellinio filmas „Amarkordas“, vėliau žavėjausi Steveno Spielbergo kurtu „Šindlerio sąrašu“. Žodžiu, skirtingais laikotarpiais džiaugiausi vis skirtingais kūriniais.“
„Tačiau kažkaip keistai ateinantys jausmai išstūmia prieš tai buvusius, – mąstė pašnekovas. – Tad po Kim Ki-duko mirties aš peržiūrinėju jo filmus ir negaliu išskirtingi vieno. Mat man patinka jo kūrybos visuma.“
Jo požiūriu, itin svarbu peržiūrėti daugiau režisieriaus darbų, nes tai padeda geriau suvokti menininko kuriamą pasaulėvoką. „Dėl šios priežasties mėgstu žiūrėti tam tikrų režisierių darbus, o ne atskirus filmus“, – išryškino jis.
Teatras | „Eglutė pas Ivanovus“
Žinoma, kad mūsų atmintyje išlieka tie spektakliai, kurie ką nors mumyse keičia, teigė V.L.Gurfinkelis:
„Iš vienos pusės, tai jaunystėje matyti kūriniai, kai be proto įsimylėjau teatrą. Bet stebuklas ne tai, jog tai įvyko praeityje… Mane žavi šiuolaikiniai spektakliai, kurie būtų kurti ne mano paties, bet stipriai įtrauktų. Kurie profesionaliai pasakytų ką nors naujo.“
Anot jo, vienas tokių spektaklių – prieš dešimt metų kurtas Jono Vaitkaus spektaklis Aleksandro Vvedenskio pjesės motyvais.
„Kai kurie spektakliai, kurie reikalauja gilaus įsitraukimo. Jų motyvais galima knygas rašyti“, – kalbėjo režisierius.
Muzika | Grupė „Кино“
V.L.Gurfinkelis tikino esąs absoliučiai neobjektyvus dėl muzikos klausymo. Čia jis prisiminė, kad „savu laiku“ jis artimai bendravo su dešimtojo dešimtmečio rusų roko atlikėjais.
Mėgstamiausia režisieriaus grupė yra „Кино“. „Jos galiu klausytis be galo. Palaikau draugiškus ryšius su Jurijumi Kasparianu. Mano manymu, jis – ne tik muzikantas, bet ir neįtikėtinai išsilavinęs, tvirtas bei jautrus menininkas.“
Tiesa, jis papasakojo ir apie savo, kaip režisieriaus, santykį su muzika. Panašu, kad šiuo požiūriu jo vertinimo kriterijumi esą tinkamas arba netinkamas garso takelis jo kūrybai.
Meno paroda | „Понаехали!“
Čia jis kalbėjo vieną didžiausių meno parodų Sankt Peterburge „Понаехали!“, kurioje iš visos Rusijos susirenka įvairiausi dailininkai.
„Turiu laimę bendrauti su Maratu Gelmanu. Jo parodos iš tiesų pribloškia, viena jų „Русское Бедное“ (liet. „Rusiški vargai“) ne tik padarė įtaką pasaulio procesams, bet ir kardinaliai pakeitė mane.“
„Jeigu menas nekeičia pasaulio, kam jis reikalingas?“ – uždavė klausimą režisierius.
