Literatūra | nuo U.Radzevičiūtės iki P.Smith
„Negalėčiau išskirti vienos, bet galėčiau pasilengvinti sau situaciją ir pasidalinti mėgstamiausiomis knygomis iš skirtingų žanrų“, – teigė poetė.
Undinės Radzevičiūtės „Strekazą“ arba „Grožio ir blogio biblioteką“ ji įvardijo kaip mėgstamausius romanus:
„Labai mėgstu šią autorę, jos lakonišką, aštrų ir sąmojo nestokojantį stilių, kuriame kiekvienas žodis turi svorį. Žinia apie naują Radzevičiūtės knygą visada galvoje sukelia mažą šventę.“
A.Šivytės mėgstamiausia poezijos knyga, netikėtai atrasta draugų pasisedėjime C.A Conrad „The book of Frank“:
„Siurrealių, bevardžių eilėraščių virtinė vaizduoja veikėjo Frank'o gyvenimą. Humoras maišosi su brutualumu, ilgi eilėraščiai su kelias eilutes užimančiomis mintimis. Tai yra knyga su labai keistu ir įtraukiančiu pasauliu.“
„Tarp mėgstamiausių autobiografijos/ biografijos/ memuarų žanro knygų vos prieš keletą mėnesių įsiviešpatavo Patti Smith „Tiesiog vaikai“. Nors žinojau ir mėgau P.Smith kaip atlikėją, po šios knygos, susipažinus su autorės mintimis ir pasaulėžiūra, ji man tapo savotišku autoritetu. Be to, knyga pasakoja apie įspūdingą atlikėjos jaunystę – dažnai sau tekdavo priminti, jog tai ne fikcija“, – tęsė.
Kinas | „Didis grožis“
Nuspręsti, kuris filmas esąs mėgstmiausias, A.Šivytei buvo paprasčiau. Tai Paolo Sorrentino „Didis grožis“:
„Lėtas filmas tobulai alsuoja tarp įtampos ir ramybės, audringo vakarėlio ir palaimingos idilės. Jis panardina į pagrindinio veikėjo apmąstymus apie praėjusį gyvenimą, grožio pajutimo momentus tūkstantmečiame mieste, kurio dvejomis versijomis meistriškai žaidžia režisierius. Nors yra ištaigingos formos, filmas nestokoja minties (kaip, kad deja nutiko su „Loro“...)“
Spektakliai | Nuo Y.Ross iki E.Nekrošiaus
Pasak pašnekovės, Dariaus Rabašausko „Mūsų miestelis“, Yanos Ross „Trys seserys“, Gintarės Radvilavičiūtės „Smėlio žmogus“ ir Eimunto Nekrošiaus „Cinkas“ yra labiausiai įsiminę teatro kūriniai.
„Visi šie spektakliai man pilni tos nenusakomos teatro esmės ir magijos, kuri traukia sugrįžti į salę“, – išryškino.
Išeini iš salės su tokiu jausmu lyg nugyvenai visą gyvenimą ir nė nespėjai jo įvertinti.
„Atsimenu, kaip su kursioke ėjome į „Mūsų miestelį“, LNDT. Tai paprastas 3 dalių spektaklis apie gyvenimą ir kaip greitai jis praeina. Pirmoje dalyje Valentinas Masalskis gražiai nupasakoja miestelį, mintyse iškyla bažnytėlė, krautuvė, mokykla. Toliau vystosi paprastas siužetas – auga vaikai, vyksta vestuvės, kuriasi šeimos, žmonės sensta arba suserga, miršta.
Pirma dalis rodos kiek užtrunka, antra dalis praeina labai greitai, o trečia dalis – vos pusvalandis. Išeini iš salės su tokiu jausmu lyg nugyvenai visą gyvenimą ir nė nespėjai jo įvertinti. Dar gerą pusvalandį su kursioke mindėme grindinį priešais teatrą, o tada atbulom kojom patraukėme autobuso stotelės link – lyg pačios, nugyvenusios gyvenimą, eitumėm anapilin“, – dalinosi prisiminimais A.Šivytė.
Meno paroda | „Pasaulis pagal Fluxus“ ir „Švytintys šešėliai“
Labiausiai įsiminusi paroda – 2015 metais NDG vykusi „Pasaulis pagal Fluxus“:
„Nebeatsimenu, kaip, bet mokykloje labai susižavėjau Fluxus judėjimu, žaidžiančio, sąmojingo, nesąmonės meno koncepcija. Tad galiausiai išvysti skylėtas ar kamuoliukais apklijuotas stalo teniso raketes, performansų įrašus, keisčiausius „Fluxus rinkinius“, ko gero, prilygtų jausmui sutikus mylimiausią muzikos žvaigždę.
Beveik visada į galerijas einu ieškoti sąmojo, humoro glūdinčio pačiame darbe arba atsirandančio tarp jo ir mano žvilngsnio. Toks pasilinksminimo būdas.
O kartais išsiruošus į ŠMC tyliai pakikenti tenka atrasti visą uždarą pasaulį, tokia paroda buvo 2018 metais ŠMC vykusi „Švytintys šešėliai“. Ji įsiminė kažkokia nesuvokiamai artima, jaukia atmosfera: slenkantys šešėliai, mirguliuojantis vanduo, po tuščią kambarį lakstančios fejerverkų projekcijos. Kartais mintimis grįžtu į šią parodą.“
Muzika | „Depeche Mode“ ir kiti
„Karantino pradžia suteikė puikias sąlygas vėl įšokti į „Depeche Mode“ bedugnę, kuri šį kart nuvedė pasidomėti solinėmis grupės narių karjeromis, – pasakojo ji. – Taip atradau Martin Gore albumą „Counterfeit 2“ ir Alan Wilder projekto „Recoil“ albumą „Liquid“, kuris labai greitai tapo vienu mėgstamiausių albumų ir garso takeliu kasdienybei.
Šiame albume jungiasi Spoken Word atlikėjų, operinio paruošimo solistų bei bliuzo dainininkų balsai. Tai tamsios, fatališkos atmosferos kūrinys įkvėptas per plauką išgyventos lėktuvo katastrofos – Wilder'iui važiuojant užmiesčio keliu prieš jį vos už 200 metrų į kalvos šlaitą rėžėsi karinis lėktuvas.“