Literatūra: Augusteno Burroughso „Vargai ir bėdos: memuarai“
Šiuo metu mėgstamiausia A.Tereškino knyga – neseniai perskaityta amerikiečio Augusteno Burroughso „Vargai ir bėdos: memuarai“ (angl. „Toil & Trouble: Memoirs“). Kaip sakė jis, tai šiek tiek fikcionalizuota autobiografija, būdinga šio autoriaus stilistikai.
„Ankstesnės jo knygos, pavyzdžiui, romanai „Lenktynės su žirklėmis“ (angl. „Running with scissors“) ar „Sausas“ (angl. „Dry“) – buvo labai autobiografiniai. Kaip ir visada, šioje knygoje, kurią sudaro atskiros istorijos, meistriškai supinti vaikystės prisiminimai ir dabarties įvykiai“, – 15min sakė A.Tereškinas.
Visada džiaugiuosi, kai knygos padeda surasti savo tapatumą.
Sociologui patinka autoriaus humoro jausmas net ir tragiškiausiose gyvenimo situacijose: „Varguose ir bėdose“ A.Burroughsas prisipažįsta, kad yra raganius. Jo raganavimą lydi keistos vizijos, nuojautos, magiški ritualai ir netikėti troškimai, turintys galios pakreipti gyvenimą norima linkme.“
A.Tereškinas pripažįsta, jog knyga patiktų, turi būti šio autoriaus gerbėjas: „Vienas mano geras pažįstamas, perskaitęs „Vargus ir bėdas“ pareiškė, kad jis irgi raganius. Visada džiaugiuosi, kai knygos padeda surasti savo tapatumą.“
Kinas: renkasi „popsinius“
Kalbėdamas apie kiną A.Tereškinas sako, jog jį užaugino globali popkultūra, tad ir filmus dažnai renkasi „popsinius“. Vis dėlto, būdamas studentas jis labai mėgo Andrejų Tarkovskį, Federico Fellinį ir Paolo Pasolinį.
„Bet jie tikriausiai buvo nemažos dalies poetiškai nusiteikusių sovietmečio vaikų favoritai“, – teigė jis.
Šiuo metu jis renkasi XX a. septintojo arba aštuntojo dešimtmečio holivudinius filmus. Pavyzdžiui „Kas nutiko Džeinei“, kuriame vaidina Bette Davis ir Joan Crawford, arba ispano Pedro Almodovaro filmus. Šiandien jis vėl norėtų pažiūrėti pastarojo režisieriaus „Surišk mane!“ (isp. Átame!).
Man šis filmas – sugrįžimas į spalvingą ir triukšmingai aistringą Ispaniją, kurio dabar labai reikia.
A.Tereškino teigimu, tai komedija „apie obsesyvų elgesį, įsimylėjimą, aistrą, atsitiktinumą, pagrobimą ir fantaziją kaip mūsų gyvenimo variklį. Man šis filmas – sugrįžimas į spalvingą ir triukšmingai aistringą Ispaniją, kurio dabar labai reikia.“
Muzika: Diamanda Galas
A.Tereškinui visada patiko atlikėja Diamanda Galas. Dėl šios priežasties jis iki šiol paklauso jos oratorijos-albumo „Maro mišios“ (angl. „Plague Mass“), kuris 1990 metais buvo gyvai įrašytas šv. Jono Dieviškojo katedroje Niujorke.
Pašnekovas sakė, jog šis albumas skirtas mirusiems nuo AIDS, o iš meninės perspektyvos jame yra viskas, ko reikia: „Įdomus stiprus balsas, daugiasluoksnė poezija, daug tragedijos ir pykčio, nukreipto prieš moralines davatkas AIDS epidemijos metu.“
Daug tragedijos ir pykčio, nukreipto prieš moralines davatkas AIDS epidemijos metu.
„Prisimenu, kai dar gyvenau sename bute ir kai mane išvargindavo kaimynų triukšmas, visu garsu įsijungdavau „Maro mišias“ ir visas pašalinis triukšmas tarsi nuskęsdavo. Vienoje iš šio kūrinio dalių Galas dainuoja: Į laidotuves bilietų nebėra,/ Nėra daugiau bilietų į laidotuves./ Bet ar tu buvai liudininkas?/ Ar buvai liudininkas?/ Tą šventą dieną/ Tą kraujuotą dieną...“ – pasakojo jis.
Spektaklis: Tangaj Collective „Kontrakūnas“
Anot A.Tereškino, teatras yra kultūros sfera, su kuria susidurti tenka rečiausiai, nors pats yra matęs nemažai lietuvių ir užsienio režisierių darbų.
Čia jis prisimena laiką, kai gyveno Bostone ir lankydavosi vietinio, šalia Harvardo įsikūrusio teatro „American Repertory Theater“ spektakliuose. Visgi, jis pripažįsta, kad kai kurie priminė „nuobodžiai deklaratyvų deklamavimo menu paremtą teatrą.“
„Ką dabar norėčiau pažiūrėti dar kartą? Tikriausiai trupės „Tangaj Collective“ šokio, instaliacijų ir muzikos spektaklį „Kontrakūnas“ (angl. „Counterbody“). Kai jį mačiau prieš kelis metus, mėginau narplioti šio spektaklio filosofiją, pagrįstą Michelio Foucault, Henri Lefebre‘o, Judith Butler ir kitų filosofų darbais, ir bent trumpam „išeiti“ iš savo kūno“, – sakė jis.
