Nors ir kino virtuvė jam puikiai pažįstama – po to, kai keletą metų teko vadovauti Lietuvos kino studijai, Danielius net buvo perdegęs kinui – nuo to laiko filmus sako žiūrintis rečiau.
Birželio 10-ąją jam suėjo 80 metų. Šia proga 15min nusprendė pakalbinti Danielių „Savaitgalio įkvėpimų“ tema. Tad ką jis skaito, klauso, žiūri ir ką rekomenduotų kitiems?
KNYGA: Marguerite Duras „Užtvara nuo vandenyno“
„Dabar naujų knygų yra be proto daug ir visos jos – įdomios, todėl visas jas perskaityti ir gyvenimo neužtektų“, – juokauja Danielius. Šiandien jis vis dažniau iš naujo atsiverčia tai, ką yra skaitęs anksčiau. Namuose turi savo sukurtą bibliotekėlę, kurioje nuolat atranda ką nors sena, bet pamiršta.
Kadangi, kaip pats sako, nemoka greitai skaityti ir knygų per naktį ar porą dienų „suryti“ nemėgsta – turi jas „suvirškinti“, apmąstyti, pergalvoti – todėl neretai vienu metu skaito po kelias. „Pradedu skaityti, šiek tiek perskaitau ir padedu atgal brandinimui. O po kiek laiko vėl grįžtu prie tos knygos“, – pasakojo pašnekovas.
Šiuo metu Danielius iš naujo skaito vieną mėgstamiausių savo knygų – Marguerite Duras romaną „Užtvara nuo vandenyno“. „Knyga man fantastiškai įdomi tuo, kad ji rišasi su mūsų lietuviškomis realijomis, nors šiaip pasakoja apie Indokiniją ir senus laikus“, – pasakojo jis.
Žurnalisto skaitomų knygų lentynoje – ir Michelio Houellebecqo „Pasidavimas“, ir Kobo Abe's „Moteris smėlynuose“ bei „Svetimas veidas“. „Žaviuosi japonais“, – šypteli Danielius. Jis taip pat žavisi ir visa Ernesto Hemingway kūryba, Franzu Kafka, ypač jo romanu „Pilis“, Dino Bucaičio „Totorių dykuma“.
MUZIKA: romantizmo klasika
Danieliaus mėgstama muzika dažniausiai klasikinio žanro, kartais – ir liaudies. Jis sako itin mėgstantis Edvardo Hagerupo Griego, Antonio Lucio Vivaldi ir jo „Metų laikus“, kurios vadina „dūšios muzika“. Taip pat – Frederiko Šopeno kūryba.
„Labai įsiminė kadaise aplankytas Šopeno koncertas Lenkijoje, tuomet parsivežiau krūvą plokštelių. Mėgstu muziką plokštelėse, daug jų turiu“, – pasakojo Danielius.
TEATRAS: norėtųsi skirti jam daugiau laiko
„Teatrą labai mėgstu, tačiau dėl prastesnės sveikatos sunkiai į jį beišsiruošiu. Tačiau kai galiu – pasižiūriu ir per televiziją. Ypač sužavėjo neseniai Rimo Tumino Maskvoje pastatytas spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ – tai yra nepaprasta.
Tačiau nelabai mėgtu nedarnaus dramaturgijos kelio. Mano galva, maskviečiai pagadino tai, kad viskas jame – pakeltu balsu. Drama tai nėra balso pakėlimas, o maskviečiai tai mėgsta“, – mintimis dalijosi jis.
KINAS: perdozuota
„Kino išvis nebelankau. Per Atgimimą teko būti Lietuvos kino studijos direktoriumi, todėl man jau užtenka to kino, prisižiūrėjau ir kažkaip perdegiau. Nebesinori“, – sako Danielius.
Tačiau jis sako visuomet besižavintis lietuvių kūrėjų darbais, tiek senąja klasika, tiek naujais. „Tie senieji filmai savotiškai perkelia mus į tam tikrą gyvenimo tarpsnį, kurį pačiam teko išgyventi. Todėl toks kinas yra skausmingai jaučiamas, išjaustas“, – kalbėjo jis.
MENAS: artima klasika, bet domisi ir šiuolaikiniu
Danieliui nesvetimos ir meno parodos, galerijų lankymas. Jo giminaitis – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vizualiojo meno atstovas Deimantas Narkevičius, todėl padiskutuoti meno tema tenka ir per įvairius šeimos susibūrimus.
„Aš, kaip vyresniosios kartos atstovas, labiau linkęs į klasikinį meną, į tai, kas jau praėję. O tai, kas yra šiandien ir kas bus rytoj, sunkiai kartais įkandama. Todėl su Deimantu kartais ir pasiginčijame, pasikalbame, man labai įdomu“, – sakė Danielius.