Esama ir kitų svarbių ir subtilių niuansų: Lietuvos kultūrinė aplinka, palyginus su kitomis šalimis, yra gana uždara, todėl sudėtinga yra kritikuoti savus.
Daugelis kritikų atsisako rašyti tekstus apie savo pažįstamus ar karštesnio būdo menininkus vien dėl to, kad vėliau, tikėtina, teks su jais bendrauti. „Vėliau, tau nė nesuprantant dėl ko, gali nutrūkti santykiai – kokie jie bebuvo iki tol,“ – teigia scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.
– Kuo svarbus mūsų visuomenėje meno kritiko darbas?
– Žiūrint kam. Patiems kritikams, manau, tiesiog įdomu dirbti. Kūrėjams, kurie skaito apie savo ar kolegų darbus, yra aktualu pamatyti, kaip jų kūryba atrodo atitinkamuose kontekstuose ir kokią mintį savo darbu sugebėjo perduoti kitiems. Tai ypač aktualu tada, kai žmonės, pavyzdžiui, iš užsienio, nėra susipažinę su jų kūryba.
Skaitytojams tai gali būti dar viena proga ką nors įdomaus perskaityti ir, jeigu matė spektaklį ar kitą kūrinį, permąstyti savo pačių pojūčius bei mintis.
Prieš kelis dešimtmečius būdavo įprasta manyti, kad kritikai žiūrovams turi paaiškinti menininko idėjas bei mintis, kadangi didžioji visuomenės dalis galėjo nieko nežinoti apie patį menininką. Tačiau šiandien, kai mes turime pranešimus spaudai bei interviu, kur menininkai patys gali paaiškinti savo idėjas, kritikams to daryti nebereikia. Todėl kritiko darbas dabar labiau susijęs su asmeninėmis įžvalgomis platesniame meno lauko kontekste.
– Ar sutiktumėte su nuomone, kad kritiko darbas vis dar yra stipriai nuvertinamas?
– Finansiškai – be abejo. Net stebiuosi, kad apie tai pati nebemąstau, priimu kaip savaime suprantamą dalyką. Bet tai tikrai nėra gera praktika.
Kritiko darbas dažniausiai išties yra labai menkai apmokamas. O juk tam būtinos toli gražu ne tik bendrojo išsilavinimo žinios, bet ir gebėjimas pritaikyti jas kultūriniame ir visuomeniniame kontekste. Štai kodėl daugelis mūsų į kritiką žiūri kaip į papildomą darbą, galbūt netgi kaip į pomėgį.
Daugelis mūsų į kritiką žiūri kaip į papildomą darbą, galbūt netgi kaip į pomėgį.
Kitas dalykas – tai moralinis. Nebūčiau tokia tikra, kad į kritiko darbą šiandien žiūrima blogai. Vis dėlto, juk įvairioms komisijoms kritikų kompetencijos reikalingos, teatrai rūpinasi, kad kritikai matytų jų kūrybą, o ir bet kokios menininkų reakcijos įrodo, kad nemažai jų daliai kritikų atsiliepimai svarbūs.
Maža to, pastebėjau, kad ir patiems žiūrovams yra įdomu skaityti argumentuotą nuomonę ir taip iš naujo, kitais kampais apmąstyti ir pamatyti spektaklį.
– Kas tuomet jus pačią skatina ir įkvepia tęsti šią prastai apmokamą veiklą? Gal tai pašaukimas? Idealizmas?
– Aš pati gyvenu tik iš kritikos, tai mano pagrindinė veikla. Tam, kad galėčiau tai tęsti, turiu labai daug rašyti. Iš tiesų tai yra sudėtinga: jeigu žmogui reikia nuomotis būstą, gal dar turi vaikų ar nori leisti sau atostogas toliau nei Latvijoje ar Lenkijoje, tai vargu ar iš laisvai samdomo kritiko algos tai galėtų pasiekti. Todėl paprasčiau yra užsiimti kokia nors kita veikla.
Be to, kai honorarai nėra dideli, dažnai nuo to nukenčia ir tekstų kokybė. Neįmanoma sau leisti ilgai rašyti, išsamiai analizuoti kiekvieną matytą spektaklį – tai reikalauja daug laiko. Aišku, čia kalbu išimtinai apie scenos menų kritiką: negaliu pasakyti, kaip yra kitose srityse – muzikoje, vizualiuosiuose menuose ar literatūroje.
Aš pati gyvenu tik iš kritikos, tai mano pagrindinė veikla. Tam, kad galėčiau tai tęsti, turiu labai daug rašyti.
– Ar nekilo minčių ieškoti geriau apmokamo darbo?
– Žinoma, kad kyla, tiesiog kol kas neįsivaizduoju kitos veiklos, kuri galėtų būti ir taip įdomu, ir dar gerai apmokama. Daug kas ieško darbuotojų, pavyzdžiui, kokioje komunikacijos srityje ar reklamoje, tuomet ir kyla daugiau minčių pereiti, gal net ieškoti kitų variantų.
Tačiau dabar, kol aplinkybės leidžia, užsakymų pakanka, asmeniniai poreikiai kontroliuojami ir man tai yra įdomu, aš toliau dirbu.
– 2020 metais įvairių žanrų menų sąjungos išplatino kreipimąsi į žiniasklaidos redakcijas ir joms finansavimą skiriančias bei už jį atsakingas institucijas, kviečiantį kritikus nebesutikti rašyti recenzijų ar straipsnių už neadekvatų atlygį. Ar tai pasiteisino ir ar tai buvo tinkamas būdas gerinti savo darbo sąlygas?
– Akivaizdu, kad ne. Šiuo metu leidiniams yra patogiau atsisakyti kritikos negu mokėti didesnį atlygį. Su tuo nesutinku, nes aš noriu gyventi iš savo profesijos ir kol kas jaučiu, kad situacija pamažu gerėja, algos po truputį kyla.
Kitas dalykas – kas yra adekvatu? Jei prieš kelerius metus už tekstą būtų siūlę 150 eurų, tai būtų buvęs geras atlygis. Tačiau tuomet sumos vidurkis siekė apie 70 eurų. Šiuo metu, atsižvelgiant į pasikeitusias kainas, logiška prašyti kad ir 200 eurų, tačiau redakcija gali nesutikti tiek mokėti.
Be to, šis žanras nėra įdomus masiniam skaitytojui. Didelį susidomėjimą pritraukia vien populiarios temos, aktualijos arba specialiai masinei auditorijai skirti tekstai, tai, kas „spaudžiama“. Tuo tarpu menų kritiką skaito specifinė ir ne tokia gausi auditorija.
Taip pat reikia turėti omenyje ir tai, kad ne kiekvienas tekstas yra kokybiškas. Juk ir man vieni tekstai pavyksta geriau, kiti – prasčiau. Būna ir taip, kad kartais išeina silpnokas tekstas, nors tu prie jo labai ilgai dirbai. Tad kaip tą adekvatumą pamatuoti?
– O ar nėra sudėtinga kritikuoti pažįstamo menininko darbus ir kartu asmeniškai jo neįžeisti? Kur čia yra ta riba tarp profesionalumo ir asmeniškumo, ryžto išsakyti tiesą ir pastangos išsaugoti santykius?
– Mes visi norime vienas kitam patikti – tai žmogiška. Kai esi teatro bendruomenėje, kurios dalimi jautiesi dar nuo studijų laikų, čia yra didelė tavo pažįstamų dalis. Tu gali su jais nesibičiuliauti, bet juos sutiksi premjerose, gatvėse, kiemuose – vis tiek visi lankotės panašiose vietose. Natūraliai atsiranda poreikis neįžeisti, nepasakyti ko nors, dėl ko žmogus gali supykti, paskui, žiūrėk, iš draugų feisbuke išmes, užblokuos, ką nors socialinėje erdvėje užgaulaus parašys... Vėliau, tau nė nesuprantant dėl ko, gali nutrūkti santykiai – kad ir kokie jie buvo iki tol.
Bet kurioje profesijoje žmonės saugo save nuo nemalonių patirčių, o besisaugodami tampa atsargesni. Aš taip pat atsargi: žinau, kad ir ką sakytų menininkai, jie vis tiek skaitys mano tekstus. Tačiau kažkuriuo metu aš sąmoningai nustojau vengti savo nuomonės – vis tik dirbi mažai apmokamą darbą, tad norisi bent jau pajusti kūrybinę laisvę ir rašyti tai, ką galvoji.
Svarbiausia – rašyti kiek įmanoma pagarbiau. Tai, kad žmogus įsižeis, tai ne tavo atsakomybė. Tačiau tai, kokiais žodžiais pasakysi savo nuomonę ir kaip pats ar pati dėl to jausiesi – tai jau priklauso nuo tavęs.
Svarbiausia – rašyti kiek įmanoma pagarbiau. Tai, kad žmogus įsižeis, tai ne tavo atsakomybė.
Nepaisant to, kartais kritikai atsisako rašyti apie menininkus, kuriuos gerai pažįsta, su kuriais artimai bičiuliausi arba žino, kad gali susilaukti ir nemalonių žodžių.
– Jeigu laikomės pozicijos, kad kritika padeda menininkui tobulėti, tačiau vengiama kritikuoti dėl asmeniškumų ir nenoro įžeisti, ar taip nestabdomas meno progresas?
– Kritika yra subjektyvi, o kritikas, kaip ir bet koks kitas žiūrovas, atvyksta žiūrėti spektaklio su tos dienos patirtimis, nuojauta, savijauta. Taigi, negali teigti, kad visada tiksliai nurodysi klaidas, kadangi tai yra tiesiog tavo nuomonė ir požiūris.
Žinoma, kritikas išmano daugiau konteksto, mato elementus, į kuriuos žiūrovas galbūt neatkreipia dėmesio, daug mąsto apie spektaklį bei ieško būdų paaiškinti, kodėl jam pasirodė būtent taip.
Kritika yra subjektyvi, o kritikas, kaip ir bet koks kitas žiūrovas, atvyksta žiūrėti spektaklio su tos dienos patirtimis, nuojauta, savijauta.
Dauguma žmonių šia tema gali išvis nesidomėti, arba manyti kitaip. Mąstant plačiau, kritikos nepriėmimas tikrai neveda į progresą, bet ir nebūtinai tik į regresą.
Vyresnės kartos režisieriai kartais sako, kad kritikai turėtų būti kaip sanitarai, tačiau juk kritikai ne visada žino ir supranta visus kūrimo metu vykstančius procesus bei kūrinio aplinkybes.
Mano nuomone, jeigu menininkas sugeba sujungti daugybę komentarų iš įvairių pusių, pritaikyti juos ir taip tobulėti, tuomet viskas juda teigiama linkme.
– Jeigu manome, kad kritikas daugiau padeda ne meno aplinkos žmogui patirti ir suvokti kūrinį, ar galima kritiką vadinti ne tiek sanitaru, kiek tarpininku tarp kūrinio ir žiūrovo?
– Aš nemanau, kad meno ir žiūrovo susitikimui reikalingi tarpininkai. Tai, ką rašo kritikai, yra dar vienas papildomas žvilgsnis su kitokiomis patirtimis. Esu tikra, kad kritikai žiūri spektaklius siekdami kitų tikslų, negu kiti žmonės, todėl jų įžvalgos ir pastebėjimai žiūrovams gali būti įdomūs, priverčiantys susimąstyti, įžvelgti kitą pusę.
Nuskambės gal labai susireikšminusiai, bet tai yra tarsi aukštesnio lygio žvilgsnis: tu svarstai ne tik apie tai, ką pajautei, bet ir bandai suprasti kūrėjo veiksmus – kaip veikia ar neveikia tam tikri techniniai režisieriaus ir visos grupės sprendimai.
Tuo tarpu kūrėjui, mano nuomone, kritika ne tik padeda suprasti, kaip kiti mato jo kūrinį, bet kartu ir malonumas, kad tavo darbai yra stebimi, analizuojami, bandoma suprasti tavo mintis ir požiūrį.
Tiesa, esama ir kritikų, kurie rašo tik menininkams. Tai galima pajusti iš vartojamos jų kalbos: sudėtingo žodyno ar formuluočių, kurios gali būti sunkios suprasti žmonėms, tiek nesusijusiems su menu.
Aš pati menininkų nelaikau pagrindine savo auditorija, nes, jeigu jiems įdomu, ką noriu jiems pasakyti, galiu asmeniškai su jais tuo pasidalinti. Aišku, sunku vengti menininkų auditorijos, kai esi beveik tikra, kad jie skaitys tavo tekstus. Bet, man atrodo, įdomiau kalbėtis su visais kitais, kurie turi mažesnį asmeninį santykį su tuo, apie ką yra rašoma.
– Kas, jūsų manymu, turėtų keistis kultūrinėje aplinkoje, kad kritikams būtų geresnės darbo sąlygos?
– Mano nuomone, viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Jeigu algos yra per mažos, vadinasi, mes ir patys mažai kovojame dėl to. Pavyzdžiui, siaurame lygmenyje, tai yra Menų faktūroje, kurioje esu projektų vadovė, bandome spręsti šią situaciją ir bent kol kas Lietuvos kultūros taryba į tai žiūri gana palankiai.
Man atrodo, visuomenė eina į priekį ir lietuvių kultūriniai poreikiai auga. Natūraliai auga ir meno poreikis, o tai turėtų auginti ir poreikį kultūriniams tekstams.
Tačiau tikrai ne visos redakcijos autorių atlygius laiko prioritetais. Suprantama – pinigų kultūros srityje trūksta nuolat ir paprastai tenka rinktis, kam jų skirti daugiau, o kam – mažiau. Jau nekalbant apie tai, kad žmonių darbą apskritai lengviausia nuvertinti, kadangi su jais įmanoma susitarti – o to negali padaryti su nustatytas kainas turinčiomis prekėmis.
Man atrodo, visuomenė eina į priekį ir lietuvių kultūriniai poreikiai auga. Natūraliai auga ir meno poreikis, o tai turėtų auginti ir poreikį kultūriniams tekstams.
Vienintelis dalykas, ką galime padaryti, tai šnekėti garsiai ir daryti tikslingus žingsnius. Vien iš to, kad mes kalbame, o kiti palinksi, niekas nepasikeis. Tiesiog reikėtų kasdieniais darbais siekti kad ir mažų rezultatų: ieškoti finansavimo, domėtis kitais fondais, didinti kritikos pasiūlą.
Tikiu, jog atvėrus daugiau galimybių, kritikams pradėjus daugiau rašyti, o skaitytojams – skaityti, situacija ims keistis į gera.
