Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. (Jn 16,12-15)
Trejybė: vienas Dievas trijuose Asmenyse. Ši tikėjimo tiesa yra nesuprantama, tačiau drauge ji išlaisvina žmogų, nes kalba mums apie tai, jog Dievas nėra išdidi vienatvė, bet kad Jo esmė yra nuolatinis apsikeitimas meile. Kai kalbame apie Dievą, visuomet privalome prisiminti tokius žodžius: tarpusavio ryšys, pasidalijimas, savęs atidavimas, susitikimas, apkabinimas…
Dievas nėra išdidi vienatvė, bet kad Jo esmė yra nuolatinis apsikeitimas meile
Dievo esmė yra bendrystė.
Švenčiausiosios Trejybės dogma nėra mokslinis veikalas, kuriame mėginama sutapatinti Tris ir Vieną, bet išminties šaltinis visiems žmonėms: jei Dievas suvokiamas tik bendravime, taip turi būti ir su žmogumi. Nė viena tikėjimo tiesa neegzistuoja pati sau, bet kreipia mūsų gyvenimus teisinga linkme.
Pradžios knygoje skaitome žodžius, kuriuos įkvėptasis autorius įdeda į Dievo lūpas: „Padarykime žmogų, į mus panašų“. Neatsitiktinai čia pavartojama daugiskaita: žmogus yra panašus į Švenčiausiąją Trejybę, o tai reiškia, kad mes negalime gyventi be bendrystės, be meilės ryšio. Tiek Dievui, tiek žmogui yra būtinas ryšys, bendravimas. Nuo pat pradžios mus jungia ryšys su Dievu, su kitais žmonėmis.
Šios šventės Mišių Evangelijos skaitinyje girdime Jėzaus žodžius, pasakytus apaštalams prieš savo kančią: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti“. Jėzus palieka mokinius, visko iki galo nepasakęs ir visko neišsprendęs. Jis pasitiki mumis, drauge patvirtindamas, kad nepalieka mūsų vienų: Šventoji Dvasia ves apaštalus ir visus mus į tiesos pilnatvę. Išganytojas patvirtina, kad esame ne eiliniai įsakymų vykdytojai, bet, padedant Dvasiai, mums lemta atrasti naujus kelius, esme rengiami ilgai kelionei, kurioje nebūsime vieni. Evangelijos turtai atsikleidžia tuo labiau, kuo daugiau į ją gilinamės, tačiau tai galime padaryti tik atsiverdami Dievo išminčiai Šventojoje Dvasioje.
Padedant Dvasiai, mums lemta atrasti naujus kelius, esme rengiami ilgai kelionei, kurioje nebūsime vieni.
Tiesos pilnatvė, apie kurią kalba Jėzus, yra ne konkrečių formulių ar įsakymų rinkinys, bet gyvenimo išmintis, kurią atrandame, žvelgdami į žemiškąjį Kristaus gyvenimą. Gimimas, gyvenimas, mirtis, meilė,- visa tai konkrečiai paliečia kiekvieną iš mūsų. Padedant Šventajai Dvasiai mes suvokiame autentiško gyvenimo paslaptį: viskas prasideda nuo bendravimo, nuo meilės ryšio. Žmogus gali jaustis pilnaverčiu, tik laikydamasis šio principo. Galime suprasti, kodėl mus taip slegia ir gąsdina vienatvė – tai nesuderinama su žmogaus prigimtimi, nes esame panašūs į Dievą – Bendrystę. Todėl jaučiamės pakylėti, kai žinome, jog esame mylimi, nes Dievas, į kurį esame panašūs, yra Meilė, ir mes taip galime realizuoti savo pašaukimą.
Švenčiausiosios Trejybės iškilmė yra tarsi veidrodis, kuriame atsispindi mūsų širdies gelmės ir viso pasaulio prasmė.
Stovėdami Trejybės akivaizdoje, jaučiamės maži ir drauge švelniai apglėbti paslaptingos meilės.
Tos meilės vardas – bendrystė…
