Kai 1926 m. Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentas Balys Karazija atvyko į Anykščius, jis jau žinojo, kad nori daryti vyną. Tai nebuvo tuščia fantazija – Lietuvoje vaisių vyno gamybos tradicija jau gyvavo nuo senų laikų, o ir Karazijos tėvas tokį vyną gamindavo savo reikmėms.
Tačiau Karazija suprato, kad tėvo išminties ir žinių negana – reikia ir specifinių technologinių žinių, todėl mokydamasis Dotnuvoje, jis įdėmiai studijavo visą į jo rankas patekusią medžiagą apie vaisvynių gamybos technologijas.
Rūsyje aptiko aukso gyslą
4000 Lt ir valsčiaus valdybos leidimas – tokia buvo pati verslo pradžia. Pinigai išleisti rankiniam malūnui ir rankiniam presui, o dirbtuvė įrengta išsinuomotame namo rūsyje. Čia darbavosi dviese – Balys Karazija ir jo tėvas Jokūbas Karazija. Jiedu patys pirko obuolius, patys spaudė sultis, patys pilstė ir raugė vyną, patys plovė įrenginius. Tai buvo nedidelis šeimyninis verslas – tą liudijo ir iškaba: „B. ir J. Karazijų vaisių vynų dirbtuvė“.
Netrukus rūsyje paruošta ir pirmoji partija – 6000 litrų obuolių vyno. Beliko palaukti kol jis subręs ir tada imtis pardavimo. Tačiau šie lūkesčiai neišsipildė. Tik ką iškepti vyndariai nespėjo pasirūpinti nei reklama, nei įsigyti butelių, net vynas nespėjo labiau pabręsti, o smalsumo genami anykštėnai bei apylinkių žmonės jau patys rinkosi paragauti, koks gi gėrimas gaminamas Karazijų vaisių vynų dirbtuvėje. Paragaudavo, o tada ir vėl grįždavo nešini savo tara. Paklausa buvo tokia, kad dar iki metų pabaigos vynas jau buvo išpirktas.
Karazija suprato – jis aptiko aukso gyslą. Beliko pasiraitoti rankoves ir daug dirbti.
Lietuviško gėrimo paieškos
Buvusi nykiu carinės imperijos užkampiu, po 1918 m. Lietuva ėmė neįtikėtinais tempais augti ir modernizuotis. Jaunai valstybei reikėjo visko savo – ne tik kariuomenės, universiteto, kitų institucijų, bet ir savo gaminių – pradedant muilu ir baigiant savo alkoholiniais gėrimais. Savu, specifiškai lietuvišku gėrimu tapo vaisių ir uogų vynai. Būtent šiuo laikotarpiu jų gamyba Lietuvoje tapo pramoninė.
1930 m. apžvelgdamas Lietuvos pramonę Domas Gruodis rašė: „Lietuvoje, vaisių sodų krašte, savosios vyno gamybos klausimas sudaro rimtą dalyką“. Toks teiginys turėjo pagrindo – jei 1921 m. Lietuvoje pagaminta 20,6 tūkst. litrų vyno, tai per kitus 8 metus gamybos apimtys išaugo net 13 kartų – iki 264,6. tūkst. litrų. Vaisių vynas tapo įprastu gėrimu lietuvių namuose.
Karazija, žinoma, nebuvo vienintelis tarpukario Lietuvos vyno gamintojas – 1930 m. vaisių vyną Lietuvoje gamino bent 6 įmonės. Tad pasiūla buvo nemenka. Tačiau tėvo patirtis bei sūnaus vyno gamybos technologijų išmanymas lėmė, kad Karazijų vyno dirbtuvių produkcijos populiarumas vis augo. Jie sugebėjo užtikrinti vieną esminių vaisų vyno paklausos kilimo parametrų – kokybę.
Pripažinimas Lietuvoje ir Europoje
„Iš blogos žaliavos ir vynas padaromas blogas“, – sakė Karazija, kuris į gamyklą priimdavo tik šviežius, tą pačią dieną nuskintus vaisius ir uogas, kurios kruopščiai nuplautos po kelių valandų virsdavo sultimis – taip siekta apsisaugoti nuo bakterijų, galinčių pakeisti rūgimo procesus.
Netrukus Karazijos vyno kokybę įvertino ir jo ragavusieji Lietuvoje ir Europoje. Iš paskos keliavo ir apdovanojimai – Karazijos vynai metai po metų buvo apdovanojami Lietuvos žemės ūkio pramonės parodos medaliais, o 1937 m. Paryžiuje, vynas „Birutė“ pelnė pagrindinį prizą, o dvi vyno rūšys „Banga“ ir „Senasis vynas“ gavo aukso medalius.
Vaisių ir uogų vynas tapo tradiciniu lietuvišku gėrimu, sėkmingai konkuravusiu su gerokai brangesniais importuojamais vynais.
Pripažinimas ir įvertinimai Karazijai nenukrito iš dangaus – tai buvo ilgo, sunkaus ir kryptingo darbo padarinys. Jau kitais metais po sėkmingai išparduotos pirmosios vyno partijos, buvo paruošta keturiskart daugiau obuolių sulčių, taip pat pradėtas gaminti ir vynuogių vynas. Vėliau prisidėjo serbentų, barškių, mėlynių, šermukšnių bei kupažuoti (maišyti), skirtingo išlaikymo vynai.
Ir darbdavys, ir piršlys, ir krikštatėvis
Nedidukė šeimyninė įmonė peraugo į šeimyninį verslą ir žingsnis po žingsnio tapo didžiausiu vaisvynių gamintoju Baltijos valstybėse. 1939 m. įmonės sandėliuose saugota daugiau nei 1,5 mln. litrų vyno. Per metus čia buvo perdirbama 35000–45000 centnerių vaisių ir uogų.
Tai buvo ir didžiausia Anykščių bendrovė – čia nuolat darbavosi 40 žmonių, sezono metu jų skaičius galėjo padidėti vos ne dukart.
Taigi Karazija buvo pagrindinis miestelio darbdavys. Dirbti Karazijos įmonėje anykštėnams buvo prestižas – nedideliame miestelyje įmonė garantavo pastovias pajamas ir užtikrintą rytojų.
Demokratiška Karazijos prigimtis lėmė, kad jo elgesys su pavaldiniais atitiko modernias ir kitur dar retai palaikomas organizacinės kultūros normas.
Verslas augo, o pats Karazija visa galva buvo paniręs į įmones rūpesčius – net jo butas buvo įrengtas gamyklos teritorijoje. Įmonė dirbo pelningai, tačiau pelnas neužsilaikydavo – jis tuoj pat virsdavo naujomis investicijomis į gamyklos plėtrą ir modernizaciją. Antai, netrukus po pastatymo vyno gamykla buvo elektrifikuota – energiją ji gaudavo iš netoliese esančios Anykščių hidroelektrinės.
Vienas iš Karazijos rūpesčių buvo ir įmonės darbuotojai. Įmonės savininkas jiems nuolatos rodė dėmesį, asmeniškai pažinojo kiekvieną iš jų. Demokratiška Karazijos prigimtis lėmė, kad jo elgesys su pavaldiniais atitiko modernias ir kitur dar retai palaikomas organizacinės kultūros normas.
Darbininkams ir jų šeimoms Karazija kasmet rengdavo gegužinę, teikdavo dovanas Velykų, Kalėdų, Naujųjų metų ar vardynų proga. Jis taip pat imdavosi piršti savo darbuotojus bei neatsisakydavo tapti savo darbuotojų vaikų krikštatėviu.
Tarpukario pramonės legenda sugrįžta
Balys Karazija Anykščiuose atsimenamas iki šiol – jo vardu mieste pavadinta gatvė, o ant pastato, kurio rūsy su tėvu jis ėmėsi vyndarystės verslo, įrengta atminimo lenta.
Artimiausiu metu Karazijos figūra turėtų tapti žinomesnė ir Anykščių svečiams – naujoji „Anykščių vyno“ vadovybė nusprendė įkurti gamyklos muziejų. Žadama, kad čia bus galima susipažinti ne tik su gamyklos istorija, bet ir tarpukarinės kulinarijos tradicijomis bei to laiko miesto istorija.
Muziejaus įkūrėjai ragina kreiptis į juos visus tuos, kurie turi senuosius suvenyrinius „Anykščių vyno“ indus, butelius, taureles, etiketes, reklamas, asmeninius Balio Karazijos daiktus ar kitus įdomius, eksponatais galinčius virsti daiktus.
