Į Vilnių atvyko norėdamas tapti muzikantu
V.Stechas pasakoja į Vilnių atvykęs po mokyklos baigimo Baltarusijoje: „Iš tiesų aš norėjau tapti muzikantu. Turėjau akordeoną – tarp kitko čia, Gedimino prospekte, jį ir pirkome kartu su tėvu. Bet taip jau išėjo, kad su norais mokytis muzikos šiek tiek pavėlavau – kai atvažiavau, jau buvo pasibaigę stojamieji egzaminai. Ir tada nusprendžiau įstoti į Vilniaus politechnikumą. Ačiū Dievui, man pasisekė, įstojau.“
Paklaustas, ar per visą šį laiką nesvarstė grįžti gyventi į Baltarusiją, V.Stechas sako, jog tokių minčių kilo po tarnybos kariuomenėje, tačiau likti Vilniuje jį skatino ir tėvai.
„Buvo arčiau – nuo Vilniaus iki tėvų namų mažiau nei 50 kilometrų. Nedidelis atstumas. Ypač kai iki Minsko – daugiau nei pusantro šimto kilometrų. Taip ir nusprendžiau pasilikti Vilniuje. Tuo labiau, kad baigiau čia mokslus, gavau darbą, jau buvau susiradęs draugų“, – pasakojo V.Stechas.
Bažnyčią Vilniuje turi, tačiau cerkvės – ne
Jis teigia, jog Vilniaus miesto baltarusių klubas „Siabryna“ yra pirmoji baltarusiška visuomeninė organizacija Lietuvoje, atsiradusi po 1940 m.: „Dėl klubo registracijos mes kreipėmės dar 1986 metų pabaigoje, o 1987 m. jau turėjome leidimą registruotis. Tačiau dėl įvairių priežasčių, sulaukus laiško iš Baltarusijos ir laikraštyje „Sovetskaja Litva“ („Tarybų Lietuva“) publikavus straipsnį „Liudi iz prošlogo“ („Žmonės iš praeities“), mūsų registracija buvo pristabdyta. Tad oficialios registracijos laukėme metus, ji įvyko 1988 m. birželio pradžioje.
Mūsų klubo užduotis yra baltarusių tradicijų bei papročių, istorijos, kultūros, kalbos išsaugojimas. Renkamės ne pagal grafiką, o pagal poreikį. Paskutinį kartą susitikome praėjusį sekmadienį, šventėme Miadovy Spas. Rugpjūčio 15 d. švenčiama Žolinė yra katalikų, o 14 d. minima Miadovy Spas – stačiatikių šventė“, – teigė V.Stechas.
Anot jo, šiuo metu Lietuvoje veikia apie 20 baltarusiškų organizacijų – jų yra Visagine, Klaipėdoje, Šalčininkuose, Kaune, Vilniuje ir kt.
„Kadangi buvome pirmoji tokia organizacija Lietuvoje, nuo mūsų viskas ir prasidėjo. Mūsų pavyzdžiu pradėjo kurtis kitos organizacijos.
Atsimenu, vienu metu susimąstėm – ko mes kaip bendruomenė apskritai norime? Ar tik šokių ir dainų, ar pažvelgti ir šiek tiek plačiau? Taip nusprendėme, kad mums reikia ir vaikų darželio, ir mokyklos, ir galimybės baltarusių kalba gauti aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje, ir bažnyčios, ir cerkvės – poreikis buvo didelis“, – juokdamasis sako V.Stechas.
Mūsų klubo užduotis yra baltarusių tradicijų bei papročių, istorijos, kultūros, kalbos išsaugojimas.
Kai kuriuos užsibrėžtus tikslus baltarusių bendruomenei Vilniuje įgyvendinti pavyko, dėl kai kurių teko susidurti su savais iššūkiais.
„Mes turime bažnyčią Užupyje – Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčią, kur pamaldos vyksta baltarusių kalba. Ši bažnyčia mums buvo perduota 1997 m. Dėl cerkvės susitarti, deja, nepavyko. Bandėme, tačiau stačiatikiai labai laikosi bažnytinės slavų kalbos. Nors kartais, kai reikia, kai turime rimtą progą, surandam kokį nors batiušką ir jis mums pamaldas praveda baltarusiškai.
Turėjome vaikų darželį Justiniškėse, tiesa, labai neilgai. Nežinau, dėl kokios priežasties nepavyko toliau vykdyti veiklos. Tačiau mūsų mokykla, Pranciškaus Skorinos gimnazija Karoliniškėse, Vilniuje atsirado 1994 m., o mokinių skaičius gimnazijoje vis auga, jau pritrūko vietų. Stato naują padalinį.
Vilniaus Pedagoginiame institute, vėliau – ir Pedagoginiame, ir Edukologijos universitete – turėjome Baltarusių kalbos, literatūros ir etnokultūros katedrą, kuri vėliau buvo paversta centru. Tačiau po reorganizacijos panaikinus Edukologijos universitetą, dingo ir pats centras“, – pasakojo V.Stechas.
Vilniuje taip pat yra įsikūręs ir Europos humanitarinis universitetas, anksčiau veikęs Minske.
V.Stechas mini, kad baltarusiai Lietuvoje turi savo radijo ir televizijos laidas, taip pat ir laikraštį, nors jis šiuo metu išeina nereguliariai.
Kaip baltarusiai jaučiasi Vilniuje?
Paklaustas, kaip baltarusių bendruomenė jaučiasi Vilniuje – ar šis miestas jiems savas ir artimas? – V.Stechas sako: „Žmonės labai mėgsta atsakyti už visus, bet aš už visus atsakyti negaliu – tik už save ir savo artimus žmones. Galiu pasakyti, jog nesusiduriame su problemomis, Vilniuje jaučiamės gerai, jaukiai ir patogiai.“
Puikiai lietuviškai kalbantis V.Stechas pabrėžia, jog norint Vilniuje jaustis gerai, svarbu mokėti lietuvių kalbą.
„Ir jaunimas ją moka. Mums, vyresniems, jau sunkiau, nes jau amžius ne tas. Juk anksčiau daug kas iš mūsų darbe vartojo tik rusų kalbą. Taip buvo ir man, kai dirbau projektavimo institute. Visa dokumentacija tik rusų kalba, kolektyvas taip pat buvo labai daugiatautis. Tačiau, prisimenu, nors prieš susirinkimus visad paklausdavo, kokia kalba kalbėsime, būdavo taip: jei koks komjaunimo susirinkimas ar partijos renginys, jis vykdavo tik rusiškai, o jei jau profsąjungos, tuomet jau lietuviškai“, – juokdamasi pasakoja V.Stechas.
Nesusiduriame su problemomis, Vilniuje jaučiamės gerai, jaukiai ir patogiai.
Anot jo, šiandien justi ir lietuvių domėjimasis baltarusių kultūra: „Jei turim kokių įdomesnių renginių, ateina ir lietuviai, ir kitų tautybių žmonės. Dabar, dėl įvykių Baltarusijoje, taip pat jaučiam didelį susidomėjimą.”
„Linkiu nepasiduoti propagandai“
Kalbėdamas apie įvykius Baltarusijoje, V.Stechas visa tai įvardija vienu žodžiu – košmaras.
„Nedaug plaukų turiu, bet ir likę piestu stoja nuo viso šio žiaurumo. Tik žvėrys gali taip elgtis, kaip Baltarusijoje elgiasi tos struktūros, kurios turėtų saugoti savo piliečius, o vietoje to savo piliečius muša. Vis dar nerandama apie 80 dingusių žmonių. Ar jie gyvi, ar negyvi? O jei gyvi, kokia jų sveikata? Niekas nieko nežino“, – sakė V.Stechas.
Jis paminėjo ir sekmadienį organizuojamą „Laisvės kelio“ akciją, kurios metu, reiškiant solidarumą Baltarusijos visuomenei ir šalyje vykstantiems protestams, nusidrieks gyvoji grandinė nuo Vilniaus Katedros aikštės iki Baltarusijos pasienio.
Nedaug plaukų turiu, bet ir likę piestu stoja nuo viso šio žiaurumo.
„Mes irgi ruošiamės, visi ruošiasi. Prieš mūsų susitikimą man paskambino iš vertimų biuro, paprašė pagalbos. Kaišiadorių rajono savivaldybė kreipėsi į Baltarusijos rajono-partnerio savivaldybę, norėdami, kad ten gyvenantys žmonės suprastų, kas vyksta: kad dėl akcijos nebūtų jokio smurto, kad žmonės galėtų išreikšti savo valią. Tai gražus žingsnis, rodantis neabejingumą įvykiams Baltarusijoje. Ir tai svarbu, nes tai, kas ten vyksta, yra žiauru“, – kalbėjo V.Stechas.
Ko jis šiandien norėtų palinkėti baltarusiams ir Baltarusijai?
„Linkiu nepasiduoti propagandai. Dabartinė Baltarusijos valdžia neturi jokio pasitikėjimo, negalima tikėti nei vienu jos pažadu, nei vienu šios valdžios atstovo žodžiu. Reikės ištvermės. Kuo ilgiau laikytis ir jokiu būdu nepasiduoti, nenuleisti rankų, eiti iki visiškos pergalės.
Negaliu pasakyti, ar demokratinis pokytis įvyks greitai, bet kad jis gali įvykti – aš tikiu. Ir visiems linkiu neprarasti šito tikėjimo.“
