Cirko artistų giminės tradiciją dar tarpukariu pradėjo Petro dėdė, jėgos žonglierius, akrobatas ir klounas Jonas Ramanauskas (1912–1996). Netrukus prie jo prisidėjo ir į lietuviškos trupės gretas įsijungė jo žmona Jadvyga Ramanauskienė (1920–2007) bei jos sesuo, Petro mama Vladislava Variakojienė (1926–2007).
Šiandien šią ilgametę tradiciją tęsia ne tik pats Petras su žmona Olga – ilgamete gyvenimo ir kūrybos partnere, buvusia dviračių figūriste, bet ir judviejų dukra Ieva Variakojytė-Reynshtröm, kuri ne tik moko jaunimą cirko meno paslapčių, tačiau ir aktyviai domisi Lietuvos cirko istorija.
-
Miesto sociologė Dalia Čiupailaitė-Višnevska: mus veikia viešai formuojami pasakojimai, kaip „gerai gyventi“
-
Mūsų imperinė praeitis – nepilnavertiškumo dangstymo istorija? Pokalbis su menininku Žygimantu Augustinu
-
Kino prodiusere Holivude tapusi Dalia Ibelhauptaitė: „Visada svajojau dirbti be jokių lubų“
„Cirkas yra šeima“, – sako P.Variakojis, senu papratimu visus vyresnius artistus, su kuriais jam pačiam teko darbuotis cirke, iki šiol tebevadinantis savo dėdėmis ir tetomis. Tiesa, daugelis jų jau iškeliavę į Amžinybę ir ilsisi Kauno Eigulių kapinėse esančiame Lietuvos cirko artistų panteone.
Tuo tarpu tris dešimtmečius Žemuosiuose Šančiuose įsikūręs „Baltijos cirkas“ ir šiandien aktyviai puoselėja cirko meną, kviesdamas lankytojus į pasirodymus bei edukacinius užsiėmimus kamerinėje savo arenoje.
Čia taip pat veikia vienintelis Lietuvoje ir visoje Europoje P.Variakojo įkurtas Klounų muziejus, kuriame galima apžiūrėti daugiau nei 2600 eksponatų. Ir visi jie – paties Petro pirkti ar dovanų gauti – klounai.
Tarp šių didelių ir visai mažyčių, linksmų ir susimąsčiusių, žongliruojančių ir besijuokiančių klounų susėdome pasikalbėti su P.Variakoju apie jo kvapą gniaužiantį gyvenimą cirke, debiutą arenoje sulaukus vos trejų, ištisines gastroles po tuometinę Sovietų Sąjungą, klouno drąsą per juoką išsakyti tiesą, programas su gyvūnais ir dabartinį Lietuvos cirką.
Nuo ko viskas prasidėjo?
– Petrai, jūs esate vadinamas seniausios Lietuvos cirko artistų dinastijos atstovu. Gal galite papasakoti, kas buvo tie pionieriai, pradėję šią neįprastą, kvapą gniaužiančią ir iki šiol romantizuojamą profesiją?
– Cirko istorija Lietuvoje skaičiuojama nuo XIX a., kai Kaune, vėliau ir Vilniuje, ėmė veikti pirmieji stacionarūs cirkai, o savo pasirodymus čia rengė įvairūs artistai – tiek vietiniai, tiek ir keliaujančios trupės. Beje, įdomus faktas yra tas, kad mūsų krašte tuomet veikė net meškų akademija, kur buvo dresuojamos meškos įvairių Europos šalių cirkams.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje ėmė kurtis ir lietuviškos trupės. 1929 m. iliuzionistas, fakyras, akrobatas, žvėrių dresuotojas Pranas Gudauskas ir žonglierius, stipruolis, akrobatas Petras Tarutis įkūrė pirmąjį profesionalų lietuvišką cirką „Aušra“. Vėliau tarpukariu atsirado ir daugiau trupių – fakyro Antano Pilkausko „Patrimpas“, Otilijos ir Prano Černiauskų „Karado“ bei kitos.
Tuo metu bene garsiausias cirko artistas, stebinęs įspūdingais ekvilibristikos pasirodymais, buvo Mykolas Vilenčikas. Savo karjerą pradėjęs Peterburge, vėliau jis dirbo Italijos, Austrijos ir kitų šalių trupėse. Galiausiai į Lietuvą sugrįžęs Antrojo pasaulinio karo išvakarėse čia įkūrė ir savo cirką.
Tarpukariu jėgos žongliravimo numeriais, o vėliau ir kaip klounas pagarsėjo ir mano dėdė Jonas Ramanauskas bei jo žmona, akrobatė, oro gimnastė Jadvyga Ramanauskienė. Po karo Kaune jie įkūrė Lietuvos filharmonijos trupę „Cirkas scenoje“, kuri šeštojo dešimtmečio pabaigoje tapo cirku „Vilnius“.
Būtent čia J.Ramanausko iniciatyva buvo suburti tarpukariu įvairiose trupėse dirbę geriausi cirko artistai: Alfonsas Gineika, Vita ir Zigmundas Černiauskai, Kazys ir Otilija Kaluževičiai, Bereišių šeima, Marijana Vuicikaitė, Vladislava Stankutė – mano mama.
– Kuo cirke užsiėmė jūsų mama?
– Nuo mažens ji buvo labai judrus ir smalsus vaikas. Į cirką ją pakvietė vyresnė sesuo Jadvyga, vėliau tapusi J.Ramanausko žmona. Iš pradžių drauge jos rodė numerį su dviračiais, paskui mama dresavo vilkšunį, o po karo rengė pasirodymus su kiaulėmis.
Beje, mano tėvai kaip tik ir susipažino cirke, mat kai į Sibirą ištrėmė tėvo šeimą, jis čia rado priebėgą. Kadangi buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos, kuriai priklausė Astravo dvaras Biržuose, mokėjo elgtis galantiškai, jam puikiai tiko frakas, tad jį padarė cirko programų pranešėju. Vėliau jis rodė ir visokius fokusus.
Tiesa, mano tėvų keliai išsiskyrė tuomet, kai aš pradėjau lankyti pirmąją klasę: tėvas apsigyveno Alytuje, o mama toliau dirbo cirko artiste ir keliavo su trupėmis po tuometinę Sovietų Sąjungą.
Cirkas – tai gyvenimas šventėje
– Kokie jūsų paties pirmieji atsiminimai, susiję su cirku?
– Gimiau Kaune, tačiau iki septynerių metų augau cirke ir visur važinėjau su mama bei jos trupe. Pirmasis mano pasirodymas įvyko Tbilisio cirke trejų metų. Tai buvo Naujųjų metų programa ir aš pačioje pasirodymo pabaigoje pasirodžiau kartu su Seniu Šalčiu. Aš simbolizavau ateinančius Naujuosius metus – ant manęs buvo juosta su užrašu „1960-ieji“.
Pasirodymai Tbilisyje išsiskyrė tuo, kad jei žiūrovams programa patikdavo, jie imdavo į areną mėtyti saldainius bei vaisius. Mama pasakojo, kad kai tai nutikdavo, aš išsiplėšdavau iš Senelio Šalčio rankos ir keturpėsčiom puldavau rinkti saldumynų.
Kad ir kiek kartų buvau ragintas taip nesielgti, mat pasirodymo gale darbininkai tas gėrybes surinkdavo ir padalindavo visai trupei, aš vis tiek neiškęsdavau ir savo dalį skubėdavau pasiimti pasirodymui dar nepasibaigus.
Mama pyko dėl tokio mano elgesio ir drausmino. Tačiau kai šią sceną pamatė režisierius, jis pasakė, kad tai genialu, mat mano elgesys žiūrovams sukeldavo daug juoko. Šitaip „oficialiai“ man buvo leista saldumynus susirinkti pačiam.
– Kas jus taip pakerėjo cirke, kad vėliau savo gyvenimą susijote su šia profesija?
– Kas gali būti smagiau už tai, kad ryte atsikeli ir iškart eini į cirką... O ten – kačiukai, šuniukai, drambliai, pažįstami artistai repetuoja, kažkas kviečia pasivartyti su jais, kažkas pamoko žongliruoti ar vaikščioti ant rankų... Vakare tau nereikalingas bilietas į pasirodymus, nes pats esi cirko dalis ir visur jautiesi kaip namie. Tai gyvenimas šventėje.
Tiesa, ne visuose cirkuose leisdavo vaikams vaikščioti kur panorėjus: kai kuriuose buvo vaikų kambariai su žaislais ir žmogumi, prižiūrinčiu vaikus. Mat pasitaikydavo ir tokių atveju, kai pasirodymo metu vaikai išeidavo į areną...
Tačiau jei tarp žiūrovų likdavo laisvų vietų, tada galėdavome stebėti pasirodymus ir iš salės. Bet tai nutikdavo itin retai, nes cirko pasirodymai būdavo anšlaginiai.
Atgal į cirką – tūkstančių kilometrų kelionė
– Tačiau sulaukus septynerių ir pradėjus lankyti mokyklą, mama jus paliko Kaune ir šitaip pirmą kartą gyvenime atsiskyrėte nuo cirko.
– Taip. Mama nusprendė, kad turiu lankyti mokyklą Lietuvoje, tad iki vasaros atostogų gyvendavau pas savo mylimą tetą Janę ir dėdę Kazį su keturiomis pusseserėmis, kurias iki šiol vadinu seserimis.
Mama sugrįždavo kelis kartus per metus, tad jos labai pasiilgdavau. Aišku, tai visada būdavo didžiulis džiaugsmas, mat ji atvykdavo su lauktuvėmis. Pavyzdžiui, grįžusi iš gastrolių Suomijoje, ji atvežė netikėtą tiems laikams dovaną – dėžę kramtomosios gumos. Tai buvo kažkas iš fantastikos srities.
Na, o atėjus atostogoms – vasaros, o kartais ir žiemos – pats vykdavau pas mamą į cirką – kad ir kuriame Sovietų Sąjungos krašte ji bebūtų.
Tačiau kai artėdavo laikas grįžti į mokslus, į Kauną, mane kaskart ištikdavo didžiulis liūdesys. Išsiskirti su cirku, artistais, gyvūnais man buvo be galo sunku.
Per pirmuosius savo gyvenimo metus aš taip buvau susigyvenęs su cirku, kad gyvenimas Kaune man buvo tikra kančia. Pabaigęs keturias klases ir pradėjęs eiti į penktąją, galiausiai nusprendžiau, kad kaunietiško gyvenimo man jau gana.
Tuomet Kaune mokėsi ir artistų Černiauskų sūnus Raimundas, kurį pažinojau dar nuo vaikystės cirke. Mes kartu nusprendėme mesti mokslus ir bėgti pas tėvus, kurie tada dirbo pačiame pasaulio pakrašty – Vladivostoke.
– Ką darėte?
– Man buvo dvylika, o Raimundui – keturiolika. Mes sukūrėme „laišką nuo tėvų“, kuriame buvo prašoma mums – jauniesiems artistams – padėti pasiekti tėvus, kurie dirbo cirke Vladivostoke.
Skrydis buvo per Maskvą, tad turėjome įveikti net dvi kliūtis. Tačiau mums tikrai puikiai sekėsi. Beje, Maskvoje reikėjo pervažiuoti į kitą oro uostą ir mums net buvo suorganizuota speciali palyda. Trumpai tariant, laiškas buvo parašytas labai įtikinamai ir suveikė.
Laimei, anuomet nebuvo jokių mobiliųjų telefonu, o tiesa apie pabėgimą paaiškėjo mums jau būnant pakeliui į Vladivostoką. Aišku, oro uoste buvome sutikti ne su pyragais ir gėlėmis... Tačiau abiejų mūsų tėvai suprato, kad be cirko mes negalime.
Į mokslus Kaune nebesugrįžome ir taip iki aštuntos klasės gyvenau, keliavau ir dirbau cirke.
Penki nauji miestai ir tiek pat mokyklų – per metus
– Papasakokite, kaip atrodė jūsų gyvenimas?
– Mėnesį ar pusantro gyvendavome viename mieste, o aš su kitais cirko vaikais lankydavau to miesto mokyklą. Kai gastrolės baigdavosi, vykdavome į kitą miestą ir ten vėl viskas nuo pradžių. Per metus pakeisdavome maždaug penkis miestus, vadinasi, tiek pat ir mokyklų. Vėliau lygiai taip pat gyveno ir mano dukra Ieva bei sūnus Petras. Visuomet kelyje, visuomet nauji miestai ir nauji žmonės. Ir man tai labai patiko.
Net ir dabar – štai jau kiek metų gyvenu Kaune, sėsliai, tačiau vis tiek man kiekvieną savaitę tiesiog būtina važiuoti – nesvarbu kur, nesvarbu – kiek, svarbiausia – važiuoti.
Paprastai iš miesto į miestą keliaudavome traukiniais – žmonės keleiviniais, o žvėrys – krovininiais. Beje, suaugęs dažnai keliaudavau su žvėrimis, nes juk reikėdavo jais pasirūpinti, pamaitinti, prižiūrėti. Ilgiausia mano kelionė traukiniu truko ištisą mėnesį – nuo Batumio, Gruzijoje iki Bratsko – netoli Irkutsko.
Atvykus į naują miestą pradėdavau lankyti mokyklą. Pamenu, kažkuriame šiaurės mieste per geografijos pamoką mokytoja pradėjo pasakoti apie Gruziją – o aš kaip tik buvau atvykęs iš gastrolių Tbilisyje. Viskas baigėsi tuo, kad mokytoja mane vedžiojo iš klasės į klasę, o aš vaikams pasakojau apie Gruziją – tai, ką buvau matęs savo akimis.
Arba ateini į naują mokyklą, o mokytojai moko to, ko prieš mėnesį mokeisi prieš tai buvusioje mokykloje kitame mieste. Tuomet jautiesi vunderkindu – viską žinai. Žinoma, pasitaikydavo ir atvirkštinių variantų, kai pagal programą naujoje mokykloje mokslai jau pažengę gerokai toliau – tada jau tekdavo vytis.
– Kaip jus priimdavo mokiniai?
– Visko pasitaikydavo... Merginos džiaugdavosi – juk buvau iš cirko. O su vaikinais kartais tekdavo ir pakovoti už save. Bet cirke buvau fiziškai gerai išsitreniravęs, tad didelių bėdų neturėjau...
Mes, cirko vaikai, žinojome daugiau – ir visa tai – iš gyvenimo patirties. Juk keliaudami po skirtingas sovietines respublikas ir miestus, pažindami skirtingas kultūras ir tradicijas, mes tiesiog matėme tai, ko kiti nežinojo.
Pavyzdžiui, kai Podolske sprogo šiluminė elektrinė, žuvo šimtai žmonių ir buvo užlieti didžiuliai plotai – aš tai mačiau savo akimis. O Sovietų Sąjungoje ši informacija buvo slepiama ir niekas apie tai nieko nebuvo girdėję. Beje, iki šiol ten cerkvių bokštai iš vandens tebekyšo...
Keliaujant traukiniais su gyvūnais, teko susidurti ir su siaubingu skurdu, kuriame gyveno Rusijos provincijos žmonės už Uralo kalnų. Ilgai nesupratau, kodėl įvairiose stotyse sustojus mūsų traukiniui, vietos gyventojai prašydavo parduoti sėlenų, kurias mes naudojome kiaulėms. Pasirodo, neturėdami nieko valgyti, jie iš sėlenų kepė duoną...
Du kartus aplink visą Sąjungą – ir į pensiją
– Ar žinote, kad sovietmečiu plačiai pagarsėjusi ir dažnai cituota Lenino frazė „iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“ nėra tiksli? Išties jis išskyrė kiną ir cirką...
– Tai labai įdomu, nebuvau to girdėjęs. Tačiau iš istorijos žinau, kad Rusijoje į valdžią atėjus bolševikams, cirke jie uždraudė blizgučius, grimą ir visą klounų atributiką, pradedant nuo skrybėlių ir baigiant dideliais batais. O žinote, kodėl? Nes tai jiems buvo „buržuazijos palikimas“.
Kai cirko artistai savo programas ėmė rodyti apsirengę juodomis kelnėmis ir baltomis maikutėmis su raudonomis žvaigždėmis ant krūtinių, po trijų mėnesių žmonės tiesiog nustojo lankytis cirkuose. Nėra lankomumo, nėra pajamų į valstybės biudžetą, todėl valdžia greitai atšaukė šį savo sprendimą.
– O koks dėmesys cirkui buvo sovietmečiu?
– Sovietmečiu cirkui buvo skiriamas didelis dėmesys. Tik dviejuose respublikose tuomet nebuvo pastatytas stacionarus cirkas – Estijoje ir Lietuvoje.
Tiesa, būdamas vaikas, pamenu, kai apie 1967 m. dėdė Jonas Ramanauskas mane nusivedė į Kultūros ministeriją, kur buvo svarstomas projektas Kaune ant senųjų žydų kapinių Žaliakalnyje statyti cirko areną. Beje, tokios strategijos anuomet laikytasi ir kituose Sovietų Sąjungos kraštuose. Kai kur tai ir buvo įgyvendinta.
Anuomet egzistavo visus sovietinių respublikų cirko artistus vienijęs tinklas „Sojuzgoscirk“, kur dirbo 3 tūkst. žmonių. Jam priklausė ir Lietuvos profesionalų artistų kolektyvas „Vilnius“.
Šios lietuviškos trupės artistai, kaip ir kitų sovietinių respublikų trupės, keliavo po tuometinę Sovietų Sąjungą. Tuomet net buvo paplitęs toks anekdotas: du kartus apvažiuoji visą Sąjungą ir eini į pensiją. Reikia turėti galvoje tai, kad cirko artistų darbo stažas buvo 20 metų.
Visoje Sovietų Sąjungoje tuomet buvo net 76 stacionarūs cirkai, vien Ukrainoje – net 13. Tiesa, egzistavo ir keliaujantys cirkai su savo palapinėmis – jų buvo, rodos, 14. Šios trupės važiuodavo į tuos miestus, kur stacionarių cirko pastatų nebuvo.
Pasirodymams į Lietuvą trupės „Vilniaus“ artistai atvykdavo tik maždaug kas 4–5 metus. Tai susiję su pačia cirko specifika: trupės nekeičia savo repertuaro, bet keičia žiūrovą. Štai kodėl cirko esmė – nuolatos būti kelyje. Atidirbi kelis mėnesius viename mieste, o tada keliauji į kitą o tavo vietą užima kita trupė.
Skaudžiausia buvo tai, kad mes, maždaug 20–30-ies lietuvių artistų trupė, priklausome Maskvai. Nepaisant to, savo pasirodymuose skaitėme lietuvių poetų eilėraščius, mūsų artistai vilkėjo tautinius lietuviškus drabužius ir mes buvome atpažįstami kaip lietuviai ar bent jau kaip „pribaltai“.
Beje, turtingiausios kūrybinės organizacijos visoje Sąjungoje tuomet buvo „Sojuzgoscirk“ ir Didysis operos ir baleto teatras. Žinote kodėl? Jų programos buvo siunčiamos gastrolių į užsienį ir už tai buvo gaunama nemažai dolerių.
Kai kurie mūsų trupės artistai taip pat kartais papildydavo rinktinę sovietinių artistų grupę ir gastroliavo tiek po įvairias Vakarų Europos šalis, tiek ir tolimąsias Japoniją ar Pietų Amerikos valstybes.
– Papasakokite, kokios tuomet darbo sąlygos buvo cirke?
– Miestuose, kuriuose stovėjo stacionarūs cirkai, prie jų būdavo ir cirko viešbutis – būtent juose mes ir apsistodavome. Kadangi mano mama buvo nusipelniusi artistė, o vėliau ir mano paties programa buvo gerai vertinama, tad gyvendavau arba liukso, arba beveik liukso numeriuose.
Bet kiek aš tuose kambariuose tebūdavau... Ryte išeidavau į cirką, o vakare grįždavau į viešbutį pamiegoti. Kambarys – sutvarkytas, viskas gerai. Bet mano visas laikas prabėgdavo cirke: nuo ryto repeticijos, o vakarais – pasirodymai iki dešimtos valandos vakaro.
Beje, teritorijose už Uralo kalnų toliau į rytus artistams šalia algos dar būdavo mokami ir priedai, tad gyvenome tikrai neblogai. Aišku, tai buvo toli nuo demokratinių Vakarų, kur artistai galėjo sau leisti turėti net ir asmeninį cirką.
O kuo galėjo džiaugtis tarybiniai artistai? Darbas buvo stabilus, grafikas sudėliotas mažiausiai kelerius metus į priekį, uždarbis pakankamas pragyvenimui. Tiesa, kai kur tuomet buvo paplitęs požiūris, kad geras artistas – alkanas artistas. Tad pasitaikydavo visko...
Juokas – dalykas rimtas
– Iš jūsų pasakojimo susidaro įspūdis, kad savo gyvenimo būdu cirko artistai sovietmečiu buvo kažkoks atskiras pasaulis, kuriame galiojo visiškai kitokia tvarka nei visoje to meto visuomenėje.
– Taip buvo tiek sovietmečiu, tiek ir dabar. Pavyzdžiui, dalykai, kurie domina daugelį žmonių, man dažnai atrodo absurdiški. Tarkime, per žinias rodo, kad kažkas kažkam davė į nosį ir tai viešai pavadino „cirku“. Ir aš imu galvoti ne tik apie tai, kas tokią nesąmonę sugalvojo, bet ir tai, kas tokią nesąmonę gali žiūrėti.
Pikta, kai šiandien viešai „cirku“ įvardijamos nesąmonės, vykstančios Seime. Arba klounais vadinami įvairūs politikai, nuolatos įsiveliantys į skandalus ir krečiantys keisčiausius dalykus. Bet, sakykite, kuo čia dėti klounai ir cirkas?
Man susidaro įspūdis, kad šitokius žodžius neatsakingai vartojantys žmonės visiškai nenutuokia, kas yra klounas, ir tokiu būdu paprasčiausiai demonstruoja savo pačių neišsilavinimą.
Klounas – tai mūsų visuomenės atspindys. Geras artistas yra psichologas, kuris parodo teigiamas ir neigiamas visuomenės puses. Jis gali sukurti klounadą apie tai, kas yra aktualu, išjuokti įvairias negeroves, įskaitant ir valdžios kvailystes. Tai svarbi klouno prigimties dalis.
Štai kodėl man kartais kyla mintis užsivilkti savo klouno kostiumą, pasigrimuoti ir nuėjus į Seimą pareikalauti darbo pagrindiniame mūsų šalies cirke...
– Anksčiau juokdariai buvo įprasti valdovų rūmuose, o per juokus galėdavo į akis rėžti net ir nepatogiausias tiesas. Tačiau sovietmečiu tiesa galėjo kainuoti ir laisvę...
– Žinoma, kad tuomet buvo ribų, o prieš kuriant naują numerį, turėdavai gerai pagalvoti, kad paskui neturėtum bėdų. Tačiau, tarkime, garsusis humoristas Genadijus Chazanovas gan atvirai juokėsi iš pirmųjų Sovietų Sąjungos veikėjų, o tie klausydavosi jo ir juokdavosi drauge. Jei taip būtų sau leidęs juokauti kas nors kitas, jis būtų atsidūręs už grotų. Na, bet čia juk buvo Chazanovas...
Aš pats buvau sukūręs klounadą, kurią vadinau „Paminklu“. Šios programos metu du klounai vaidino statulas, laikančias kūjį ir pjautuvą. Trečias klounas vaidino, kad iš jų kala skulptūras, kurios, jam nusičiaudėjus, staiga atgyja. Na, o tada prasideda visokios linksmybės: kūjis paverčiamas gėlių puokšte, kitam tokie fokusai nepavysta, tad jis kolegai nutraukia frako rankoves, kol galiausiai abu lieka beveik nuogi. Išties tokie buvo jų kombinezonai, bet nuogumo įspūdį darė kaip reikiant.
Šitaip aš pašiepiau komunizmo statytojus, kurie nežinojo, ką su tuo kūju ir pjautuvu daryti. O galiausiai, kad ir ką jie bedarytų, vis tiek lieka apdriskę ir nieko pešę...
Arba štai dar vienas juokingas nutikimas, kuris įvyko jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Aš turėjau labai populiarų numerį su paršiukais. Vienas jų ant galvos turėjo dėmę, kažkuo panašią į Gorbačiovo, o kitas – didelius antakius – visai kaip Brežnevo. Šių politikos veikėjų garbei paršiukus aš pavadinau Miša ir Lionia.
Kai Maskvoje rengėme pasirodymą garsiojo komiko Jurijaus Nikulino vadovaujamame cirke, jis po pirmos repeticijos priėjo prie manęs ir draugiškai pasakė, kad Maskvoje šių kiaulių vardų geriau garsiai neminėti...
Kiaulės garsesnės už dramblius?
– Cirke perėjote labai skirtingus etapus ir profesijas – nuo oro akrobato, kiaulių dresuotojo, klouno iki direktoriaus. Gal galite plačiau papasakoti apie tuos numerius su kiaulėmis, kurias juokais vadinote „Baltijos tigrais“.
– Sovietmečiu mūsų kolektyvo „Vilnius“ numeris su dresuotomis kiaulėmis buvo labai populiarus. Iš pradžių jį darė mano mama, vėliau iš jos perėmiau aš. „Sojuzgoscirke“ net buvo stebimasi, kaip taip gali būti, kad lietuviai uždirba tiek pat, kiek ir Latvijos kolektyvas, turintis dramblius.
Visa paslaptis – tai nuostaba. Žmonės galvoja – na, ką gi kiaulė gali parodyti? Bet kai pamato – negali patikėti savo akimis...
Įsivaizduokite, gastroliuojame Vidurinėje Azijoje, kur gyvena vien musulmonai. O kiaulės jiems – nešvarus gyvulys, prie kurio nevalia net liestis. Kartą Ašchabade pas mane atėjo vyrai juodais drabužiais ir pareikalavo surengti atskirą pasirodymą jų dvasininkui. Pasirodo, kažkas iš tikinčiųjų atėjęs į cirką ir pamatęs numerį su kiaule, kurios vardas buvo Vilkas, nuėjo pas dvasininką ir pasakė, kad jis savo pamoksluose šmeižia kiaulę kaip niekam tikusį gyvūną. Kai tas mula savo akimis pamatė, ką mūsų cirke daro kiaulė, paskui ištisą mėnesį kasdien mums atsiųsdavo gardžiausių skanumynų.
Arba štai toks nutikimas iš mūsų gastrolių Grozne, Čečėnijoje, žinoma, sovietmečiu. Tik atvykus mane pasikvietė cirko direktorius ir pasakė: „Petrai, tu esi Čečėnijoje, tad turi suprasti, kad pasirodymo su kiaulėmis pas mus negali būti.“ Taip ir sutarėme. Kiaulės poilsiavo, nors „užmokestį“ gaudavo tokį, koks priklausė dalyvaujant pasirodymuose. Lygiai taip pat ir man buvo mokama ir už pasirodymus su kiaulėmis, kurie realiai nevyko – sovietmečiu tai buvo didžiulis nusikaltimas, bet tai buvo ne mano, o direktoriaus sprendimas.
Galiausiai po mėnesio gastrolių, per paskutinį pasirodymą, man buvo leista parodyti numerį su kiaulėmis. Ir direktorius liko sužavėtas jų sugebėjimais. Šitaip cirkas keitė įsisenėjusias žmonių nuostatas ir požiūrį.
– Tačiau dabar šio numerio cirke nebeliko, kaip ir apskritai daugumos gyvūnų – tai traktuojama kaip jų kankinimas ir pan. Kaip jūs pats į tai žiūrite?
– Yra klasikinis cirkas, kuriame, pagal senas tradicijas, būdavo gyvūnai. Juk, gerai pagalvojus, prijaukinus pirmuosius gyvūnus – šunis – jie buvo ir išdresiruojami atlikti tam tikrą vaidmenį, kuris jiems nebuvo natūralus. Šitaip laukinis gyvūnas tapo naminiu.
Anksčiau cirke su gyvūnais dirbę žmonės buvo vadinami „tramdytojais“, tačiau aš pats per šešis darbo dešimtmečius tokio žodžio cirke nesu girdėjęs. Pripažinkime, tarp „tramdytojo“ ir „dresuotojo“ yra didžiulis skirtumas. Ir kur logika – juk smurtas ar gyvūnų gąsdinimai negali duoti tokių rezultatų, kokių yra siekiama cirke. Juk ko galima išmokyti per baimę ir skausmą? Nieko.
Gyvūnai, lygiai kaip ir žmonės, jaučia baimę, todėl į tą vietą, kur jie „dresuojami“ per skausmą ir įtampą paprasčiausiai neis. O ką jau kalbėti apie programą, kuriai atlikti reikia daugybės laiko ir pastangų.
Šiuo metu auginu ožiuką. Mano dresūra – tai žaidimas, per kurį keliu jo intelektinį lygį. Gudrybė čia paprasta: žaidimams pasirenku metą prieš maitinimą. Juk ir žmonės į sporto klubą neina pilnu pilvu. Lygiai taip pat ir aš papjaustau į dubenėlį morkų, rodau ožiukui ir jis bėga jų link. Šitaip žaidžiant jis išmoksta lipti laiptukais ar vaikščioti per skersinukus.
Pamatęs, kad tame nėra nieko baisaus, maža to, čia gauna skanaus maisto, kitą dieną jis jau bėga paskui jus ir daro tai, ko yra išmokęs... Tai tiesiog yra dresūra.
Arba sovietmečiu mano rodytas numeris su paršeliu, kuris šoka per degantį lanką. Iš pradžių jį išmokiau šokti per lanką, o paskui tą lanką padegiau. Ir Vilkui tai buvo jokia problema – juk jei jam skaudėtų ar jis bijotų, niekada to numerio nebūtų kartojęs, o neatsigręždamas lėktų iš cirko palapinės.
Tačiau jis peršokdavo vieną kartą, o paskui apsisukdavo ir šokdavo atgal. Visa paslaptis – džiūvėsėlis, kuris jo laukė šioje lanko pusėje. Išties gyvūno negalima priversto daryti vieną ar kitą dalyką, jį galima tik sudominti ir išugdyti refleksą. Taip mes ir dirbdavome su gyvūnais – gudrumu, kantrybe ir, žinoma, su skanėstais, o ne botagu.
– Kiek šiuo metu gyvūnų dresuojate?
– Cirke, kaip ir krepšinyje, kiekvienam sezonui yra renkama nauja komanda. Šiuo metu mūsų komandos sudėtyje yra trys ožiukai ir ponis. Anksčiau kviesdavomės sezonui įvairius artistus, taip pat ir su gyvūnais – meškom, beždžionėm, drambliais. Tačiau dabar Europos Sąjungoje cirke yra draudžiami egzotiniai gyvūnai bei plėšrūnai, o leidžiami tik naminiai gyvūnai – katės, šunys, arkliai, ožiai, karvės.
Įdomu ir tai, kad lamos bei kupranugariai yra laikomi naminiais gyvūnais ir jų pasirodymai cirke leidžiami. Tačiau juk Šri Lankoje, tarkime, drambliai nėra jokia egzotika, bet yra prijaukinti ir dirba įvairius darbus. Tad juos taip pat galima laikyti naminiais – kaip pažiūrėsi.
Klasikinis cirkas – tai cirkas su gyvūnais. Gyvenime man teko matyti daugybę įvairių trupių pasirodymų ir visuomet kėlė nuostabą žmogaus ir gyvūno, ypač plėšraus, draugystė. Tai tikrai yra jaudinantis reginys. Ir tai – empatijos gyvūnams demonstravimas, o ne jų kankinimas, kaip bando įtikinti kritikai.
Gerovės valstybė – kai bus gerbiami ir klounai
– Grįžkime prie dabar pagrindinės jūsų profesijos – klouno. Kaip manote, ar dėl to, kad viešojoje erdvėje šiandien politikai neretai yra pavadinami klounais, iš dalies nėra kalti ir patys klounai, kurių juokeliai tapo banalūs ir neįdomūs?
– Klounų yra visokių. Pavyzdžiui klounai-gydytojai – jų misija yra kilni ir aš juos labai palaikau. Socialinis klounados elementas yra itin svarbus, ypač padedant vaikams geriau jaustis.
Tačiau kai žmogus užsideda nosį, batus, pradeda daryti nesąmones ir jau mano, kad yra klounas, iš čia, matyt, ir atsiranda tas klounų tapatinimas su paviršutiniškumu.
Išties klounui reikalinga aistra, profesionali vaidyba, gebėjimas žaisti, improvizuoti, gera technika, o svarbiausia – šypsena. Net kai sunku ir šypsotis nesinori – tikras artistas žiūrovui to neparodo. Po susitikimo su klounu žmonės turi išeiti patikėję, kad džiaugsmas ir gėris pasaulį daro šviesesnį ir laimingesnį.
Žinoma, galima prigalvoti ir klounų-monstrų, klounų-maniakų – tokių ištisa banga ne taip seniai nusirito populiariojoje kultūroje bei kine. Bet tai tėra trumpalaikė mada.
Išties klounas yra antras personažas po Kalėdų Senelio. Žiemą visi laukia Kalėdų Senelio su maišais dovanų, o per gimtadienius ar kitas šventes – klouno, kuris sukuria gera nuotaiką, žaidžia ir daro kvailystes, žongliruoja bei rodo kitus cirko elementus. Bet taip pat sugeba pradžiuginti ir suaugusius, rodydamas fokusus, nuo kurių visiems darosi smagiau gyventi.
– Anksčiau, kai buvo gerokai mažiau pramogų ir veiklų pasirinkimų, cirko atvykimas į didesnį miestą ar miestelį tapdavo tikru įvykiu ir švente. O kokia yra cirko dabartis ir perspektyvos?
– Cirkas buvo, yra ir bus. Tačiau, deja, cirko menui Lietuvoje nėra beveik jokios kultūros politikos. Tarkime, jei miesto ribose norėtume pastatyti kilnojamą cirko palapinę – labai sunku rasti tam tinkamą vietą.
Taip pat kenkia ir tai, kad čia neleidžiamos programos su gyvūnais. Pavyzdžiui, Vilniuje yra draudžiamos net programos su naminiais gyvūnais. O Kaune ir visur kitur Lietuvoje – galima.
Ir tai man yra visiškai nesuprantama. Kodėl tuomet nedraudžiama auginti šunų namuose ir jų dresuoti? Kas blogo tame, kad cirko programose būtų rodomi, pavyzdžiui, ožiukų talentai ir gebėjimai?
Štai kodėl pastaruosius kelerius metus savo programas daugiausia rodome ne Lietuvoje, bet Rygoje. Privalumas čia yra tas, kad galima keisti ne miestus, bet rajonus. Ir išlaidos mažesnės, ir lankomumas geras.
Žinoma, svarbu ir tai, kad dėl klimatinių sąlygų, kilnojamojo cirko sezonas pas mus trunka maždaug pusę metų. O kitą pusę metų – nedirbame, tik mokame mokesčius...
Dabar cirko artistai Lietuvoje yra žemiau visų – jais keikiamasi, jie laikomi menkesni net už šunis... Kažkas pasakė kvailystę, kad cirkas – tai sovietinis palikimas. Bet tai absurdas ir nesąmonė. Pažiūrėkite, kaip cirko kultūra yra palaikoma Vakaruose ir kokio aukšto lygio yra pasiekusi... Tai įspūdinga ir gniaužia kvapą.
Tuo tarpu pas mus net nėra institucijos, kuri rengia cirko artistus. Nepaisant to, yra krūvos diletantų, kurie leidžia sau pasisakyti apie cirko meną, nors patys apie tai visiškai nieko neišmano...
Gal išties gerovės valstybės Lietuvoje sulauksime tuomet, kai čia bus gerbiami ir klounai.
