Šiame straipsnyje būsiu subjektyvi, nes P.Piščikas yra mano senelis, su kuriuo aš augau. Esu dėkinga, kad švenčių proga jis su15min skaitytojais sutiko pasidalinti tuo, ką vaikystėje pasakodavo man.
P.Piščikas 1951 metais buvo ištremtas į Narymą, Tomsko srityje prie Ketės ir Obės santakos esančią teritoriją. Kartu su juo buvo ištremti visi šeimos nariai – tėvai, du broliai (Kazys ir Alfonsas) bei trys sesutės (Genutė, Danutė ir Marytė).
„Tiesa, Marytė numirė po poros mėnesių, mat gyvenome kaip gyvuliai suvaryti barake. Nebuvo normalių higienos sąlygų, iki šiol neįsivaizduoju, kaip mes ten išgyvenome. Norint turėti vandens, reikėdavo eiti į upę jo pasisemti“, – pasakojo P.Piščikas ir pridūrė, kad vanduo anuomet nebuvo švarus, mat laivai išpildavo mazutą, kuris „it plėvė“ plaukdavo Obės paviršiuje.
Šiame interviu su P.Piščiku kalbamės apie Kūčias bei jo vaikystę tremtyje.
„Obuolys buvo didžiulė retenybė“
– Kaip tremtyje atrodė jūsų Kūčios?
– Visų pirma, mes gyvenome barake. Tai buvo ilgas koridorius su šešiomis ar aštuoniomis durimis. Pasislėpti buvo praktiškai neįmanoma, juolab, kad kasdienybėje barakas buvo pilnas vaikų ir vieni pas kitus eidavome nesibeldę. O kai ateidavo Kūčios, mama durų kabliuką užkabindavo ir visiems pasidarydavo labai smalsu, ką gi mes ten darome. O per jas mes tiesiog valgydavome ir nenorėdavome, kad kas nors ateitų ir žiūrėtų.
Aišku, pačioje tremties pabaigoje, Chruščiovo laikais, atsirado daugiau maisto ir pačios Kūčios tapo įdomesnės. O iš pradžių tevalgydavome bulves ir kombinžyrą, t.y. dirbtinius tamsiai melsvus taukus. Toks dalykas kaip obuolys buvo didžiulė retenybė, kurią duodavo nebent prieš Spalio šventes. Jį tiesiog nulaižydavai...
Jau nepriklausomybės laikais kartu su sūnumi Rolandu sugrįžome į Sibirą norėdami pasižiūrėti, kaip atrodė mano vaikystės aplinka. Pamenu, kad ten jau buvo alyvinių obuolių, aišku, jie ne kažin kokie...
– Papasakokite apie Kūčių eigą. Kaip viskas vyko?
– Buvau labai mažas, bet atsimenu kūčiukus. Net neįsivaizduoju iš kur mama juos gaudavo ir kaip juos ten sugebėdavo iškepti. Jie nebūdavo mūsų, matyt, kitų ištremtų lietuvių. Visgi, mes sugebėdavome kasmet pasikabinti Kūčių kojinę, kurioje vaikai rasdavo po vieną kūčiuką ar kokį saldainį.
– O ar giedodavote per Kūčias?
– Ne, jokiais būdais! Tačiau mama liepdavo sukalbėti poterius, tarp jų ir „Tėve mūsų“. Mama labai stengėsi įdiegti mums tikėjimą – buvo uoli katalikė, sekmadieniais nepriklausomybės metais visada lankydavosi bažnyčioje. Aš nesu toks giliai tikintis, bet dar dar... o štai mano sesuo Genutė visada pykdavo: „Koks Dievas dar gali būti, jeigu taip mus skriaudžia?“
– O kaip švęsdavote Kalėdas?
– Švęsdavome tiktai Kūčias. Kalėdos būdavo paprasta darbo diena ir reikėdavo eiti į mokyklą. Mama nenorėdavo problemų, tad laikydavomės taisyklių. Tai parodo sovietų požiūrį į religines šventes – mokytojai aiškindavo, kad neva yra skridę su lėktuvu ir jokio Dievo nematė (juokiasi).
O tie kiti ruseliai seniai žinojo, kad jokio Dievo nėra, o dvasininkai tik skriaudžia žmones. Nors ištiesų niekas taip neskriaudė žmonių, kaip komunistai. Juk kunigai netrėmė, nešaudė, nežudė žmonių.
„Pasak sovietų, buvome buožės“
– Jūs ištrėmė 1951 metais. Ką veikė jūsų tėveliai? Kodėl jus išvežė?
– Pasak sovietų, buvome buožės! (juokiasi) Tėvas turėjo 18 hektarų žemės, nors tai nėra jau tokia didelė teritorija. Tiesiog buvo tokie planai ir matyt jiems reikėjo žmonės ištremti.
Visgi, tėvai žinojo, kad tokie dalykai vyksta ir mes laikinai buvome išvažiavę iš savo ūkio, kažkur už 20 kilometrų į sodybą žmonių, kurie buvo prieš tai ištremti. Tėvas galvojo, kad nuvažiuosime ten, kur mus mažiau pažįsta. Tačiau šis jo planas nepasiteisino... Buvo toks tėvo pubrolis, kaip mes sakydavome chuligans (šypsosi), tai jis išvažiavo į Klaipėdą ir ten jo niekas nelietė. ir jeigu tėvas būtų sugalvojęs padaryti taip pat, gal ir mes būtume išsigelbėję... Bet kur tau – žmogus nenorėjo palikti savo žemės. Juk tai šventas dalykas.
– Kaip vyko jūsų kelionė į tremtį?
– Mus sukišo į gyvulinį vagoną su visais daiktais. Susikrovėme juos į savo pusę, ant jų ir miegojome. O kitoje pusėje su praviromis durimis buvo padarytas lovelis, kurį uždengėme lenta ir paklode. Tai buvo tualetas. Man tai buvo nesvarbu, bet suaugusiems... Mes turėjome pasiėmę obuolių, kuriuos davėme kitiems žmonėms, o mainais gavome malkų.
O važiavome ilgai. Kokį pora savaičių, nes tai buvo ne keleivinis, o gyvulinis traukinys, važiuojantis ne pagal grafiką. Įdomiausia, kad tik nuvažiavus į Tomską mus iškrovė ant to upės kranto. Buvo labai šalta. Ir staiga pamačiau didžiulius garlaivius, kuriais vėliau plaukėme į savo tremties vietą. Pamenu, tėvas miegojo ant savo daiktų, kad jų neišvogtų. Juokavome, kad jūreiviai nešiojo plačias kelnes, kad galėtų prisikimšt grobio.
– Atsimenate pirmąją dieną?
– Taip, įspūdis išliko. Buvo ruduo, šalta. Iškrovė mus iš laivo, o iki barakų vežė vežimais. Pamenum, kad tie vežimai buvo visiškai kitokie, nei namuose.
– Jūsų tėtis mirė tremtyje.
– Sibire pagyvenome viso labo dvi savaites. Tuo metu vyrus varydavo kirsti miško už upės, buvo lapkritis ir didžiulės Obės vanduo dar nebuvo iki galo užšalęs. Kada tėtis su kitais vyrais kėlėsi laiveliu per upę, pasirodė, kad jis yra kiauras ir jie ėmė skęsti. Dalis žmonių išplaukė, bet tėčiui nepavyko. Man kaip vaikui tai nebuvo iki galo suprantama, o mama pasakojo, kad tame laive dar plaukė kiti trys vienos šeimos vyrai, iš kurių vienas buvo neįgalusis. Mama vis sakydavo, kad du vyrai kaip ąžuolai mirė, o anas vargšas liko. Bet čia jau kaip Dievas nusprendė.
– Jūsų mama turėjo būti labai stipri, kad tokiomis sąlygomis išlaikytų penkis vaikus viena. Kaip jai taip pavyko?
– Neįsivaizduoju! Pamenu vieną epizodą prieš mus ištremiant. Vienas iš kareivių, atėjusių mūsų susirinkti, buvo ukrainietis. Mama turėjo greitai susikrauti daiktus ir iš skubėjimo pamiršo vonelę. Tai tas griežtai pasakė: „O kur tu vaikus maudysi?“ Šis kareivis buvo žmogiškesnis nei kiti. Matyt, mūsų jau nevežė sunaikinimui, o labiau kaip darbo jėgą.
– Papasakokite apie savo vaikystę daugiau.
– Mes gyvenome gyvenvietėje, kurioje buvo gamykla, gaminanti pabėgius. Jie buvo vadinami špalais, o pati gyvenvietė – Špalzavodu. Tai su jais ir dirbau. Bet įdomiausia, jog ta tarybinė prakeikta kvailių sistema vis tiek diktavo savo – vasarą rastų prikraudavo ant kranto, o darbą pradėdavo žiemą. Žmonės dirbo trim pamainomis. O kovo mėnesį, kai nebelikdavo, ką dirbti, duodavo ką nors kito. Žodžiu, reikėdavo dirbti naktimis, kad įgyvendintum planą...
O šiaip vasarą kasdavau sliekus ir žvejodavau. Sesė mane keikdavo, kad aš prinešdavau ešeriukų, o juos reikėdavo skusti. Aišku, jeigu būtume pagyvenę ilgiau, būtume iš ruskių išmokę statyti samalovus. Šiais laikais tokių dalykų jau nebebūna, nes tokiu būdu labai daug žuvų susižeidžia.
– O kaip eidavote į mokyklą?
– Iš pradžių nėjom, nes ji buvo už upės, per kurią pavasarį-rudenį reikėdavo keltis su valtimi, o už šią kelionę reikėdavo susimokėti. Tai buvo prabanga. Po to pastatė mokyklą jau mūsų upės pusėje, kurioje vėliau net dirbo mama. Ta mokykla buvo didžiulė! Dviejų aukštų! (juokiasi). O tada, kai su sūnumi nuvažiavome pasižiūrėti, ji pasirodė lūšnų lūšna.
Taigi, kai pradėjome eiti į mokyklą, jau buvome pavėlavę. Aš dvejais metais, mano sesuo – ketveriais. Buvo labai nejauku, bet ėjome. Ką darysi. Mokėmės rusų kalba, tad grįžęs iš tremties Lietuvoje toliau tęsiau mokslus būtent šia kalba. Visgi, stengiausi skaityti lietuviškai, nors ši kalba mūsų namuose taip ir liko buitinė. Tiesa, pamenu, kad kiti kaimynai tremtiniai turėjo daug lietuviškų knygų, kurias tik gavę proga sugrįžti į Lietuvą, paliko, nes kaip tu jas parsiveši...
– Panašu, kad gyvendami tremtyje tiek jūsų mama, tiek broliai ir seserys nekentėt visos tos komunistinės sistemos.
– Kitokios ir minties nebuvo! Kaip vakar pamenu 1953 metus, kada, kaip mes sakydavome, nudvėsė Stalinas. Pamenu, tada visus vaikus surinko į mokyklą (aš tuo metu dar nelankiau jos), visi liūdėjo, o štai lietuviukai džiaugtis pradėjo! Tada juos ėmė vyti lauk. Na, žinai, kaip yra vaikai negalėjo susilaikyti ir nuslėpti savo emocijų...
– Ar buvo kokių nors problemų dėl tokio požiūrio?
– Po Stalino mirties mūsų niekas nebepersekiojo. Galbūt todėl, kad tremtyje tikrųjų vietinių, vadinamųjų čeldonų, buvo nedaug, o visi kiti – lietuviai, latviai, ukrainiečiai, moldovai. Aišku, mus pravardžiuodavo litovcais. Pamenu, mokykloje vienas rusiukas pradėjo mane erzinti, tai kai aš jam spyriau į užpakalį, tai jis net pašoko! Buvo visokių vaikiškų variantų (juokiasi).
– Kada grįžote iš tremties?
– 1959 metais birželio 29 dieną, per Petrines, jau buvau Klaipėdoje. Prieš tai žiemą mano brolis Alfonsas buvo grįžęs ir surado, kur gyventi pas gimines Daukanto gatvėje. Man sakė, kad išlipus iš autobuso pažiūrėčiau, kur rodo Leninas, ir ten eičiau. Pamenu, išlipau stotyje ir žiūriu, kur tas Leninas stovi, o jis, velnias, pasirodo, priešais mane (juokiasi). Taip ir atsidūriau pas savo gimines, kur gyvenau keletą metų.
