Sidabrinei Gervei nominuotas kompozitorius A.R.Lucendo: „Muzikos kūrimas – ne mechaninis veiksmas“

Daugiau kompozitorius pasakoja žiniasklaidai pasidalintame interviu. Tai yra Lietuvos muzikos informacijos centro (MIC) pokalbių ciklo su kino kompozitoriais dalis.

– Arūnas Matelis, kai pirmą sykį išgirdo jūsų kurtą garso takelį? Ar jis prisidėjo kuriant muziką?

– Labai gerai pamenu pirmąją Arūno reakciją. Iš pradžių jis man atsiuntė dvi filmo scenas, kuriose turėjo skambėti muzika. Viena iš finalinės scenos kalnuose, kita – iš Danieliaus treniruočių baseine, bandant atsistatyti po traumos. Prieš tai su Arūnu tik kartą trumpai kalbėjomės per „Skype“. Net nežinojau, kaip jis atrodo, nes jo kompiuterio kamera neveikė… Iškart sutarėme, kad pabandysiu ką nors sukurti, o tada pasižiūrėsime, ar mąstome ta pačia kryptimi.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Arūnas Matelis

Netrukus nusiunčiau jam muziką abiem scenoms. Jau kitą dieną jis pranešė, kad jam patinka melodija, skirta finalinei scenai. Iš tiesų ji ir skamba filme. Nieko daugiau nekeičiau. Bet antroji melodija buvo ne visai tai, ko jis norėjo. Arūnas taip pakomentavo: „Norėčiau tokio skambesio, tarsi dvi planetos šoktų susikibusios prieš Saulę.“ Su šia „koncepcija“ vėlgi nukeliavau į studiją, sėdau prie pianino, užsimerkiau ir pabandžiau įsivaizduoti tokį šokį. Kitą dieną nusiunčiau įrašą Arūnui. Jis atsakė: „Ką gi, dabar žinai, kaip skamba dvi planetos, šokančios priešais Saulę. Galime dirbti toliau.“

– Koks jūs kino kompozitorius? Kaip save apibūdintumėte?

– Esu labai smalsus žmogus, tad kartais sąmoningai ieškau iššūkių. Muzikos kūrimas kinui yra vienas iš tų dalykų, kurie patenkina mano smalsumą. Didelis iššūkis priešais save turėti tuščią popieriaus lapą ir mąstyti: „Štai popieriaus lapas. Jį visą turiu užpildyti muzika. Kaip ketinu tai padaryti?“ Galiausiai pavyksta. Žinoma, rašant muziką kyla daug klausimų, bet išmoksti rasti rūpimą atsakymą, nors kartais net nesupranti kaip. Tai labai jaudinanti patirtis.

Man nepatinka dirbti su bandomaisiais takeliais, kurie įprastai padeda susigaudyti filmų kompozitoriams. Verčiau užsimerkiu ir bandau įsiklausyti į tai, kas skamba mano viduje. Ir jeigu girdžiu smuiką, išsinuomosiu smuiką ir mokysiuosi juo groti. Tai užims daugiau laiko, bet bus daug smagiau ir įdomiau.

– Kada pradėjote kurti muziką filmams?

– Pradėjau neseniai – prieš 5 metus. Prieš tai labiau orientavausi į studijinius įrašus, prodiusavimą, pats muzikavau. Grodamas vienoje muzikos grupėje susidūriau su kino muzika. Nuo tada vis daugiau laiko skiriu jai. Tai nuostabu, nes tokiu būdu galiu apjungti visas savo aistras – garso inžinieriaus, muzikanto, prodiuserio – su kinu, kurį dievinu... Žvelgiant iš dabarties taško akivaizdu, kad visą laiką išskirtinai domėjausi garso takeliais. Nuo pat mažens pirkdavau diskus su filmų takeliais, nors mano draugai labiau domėjosi roko, pankroko, popmuzika. Net pirmoji daina, kurią dar vaikas išmokau groti pianinu, buvo filmo „Ugnies vežimai“ („Chariots of Fire“) takelis. Galbūt man buvo lemta tapti kino kompozitoriumi?

– Pakalbėkime apie vaizdo ir muzikos santykį filme. Kaip dirbate su vaizdu? Kuriame filmo kūrimo etape norite prisidėti?

– Vaizdas man – tai viskas. Be jo negaliu kurti muzikos. Mano nuomone, vaizdas turi savo ritmą, vidinį tempą net ir tada, kai akompanuojama dialogui. Kalba – taip pat instrumentas su savo vidiniu ritmu ir skambesiu. Asmeniškai man labiausiai patinka gauti beveik galutinę filmo versiją, kai režisierius pasako, kurioje vietoje pageidauja muzikos arba leidžia šį sprendimą priimti man.

Deja, dažniausiai tenka dirbti su paskiromis, nesusijusiomis filmo scenomis. Sukurti muziką trumpo metro filmui nesudėtinga. Ilgo metro filme nuolat galvoji, kaip sujungti visas muzikines linijas, išlaikyti filmo atmosferą ir vientisumą.

Vertinu ir priešingus atvejus, kai muzika akivaizdžiai kuria kontrastą vaizdui ar veiksmui.

– Kaip vyksta darbas su filmo režisieriumi? Ko iš jo tikitės?

– Tai nelengvas darbas. Muzikos kūrimas – ne mechaninis veiksmas. Kuriu muziką, išreiškiančią mano jausmus, o ji turi pereiti kito asmens vertinimų filtrą. Be to, neturiu akademinio pagrindo, todėl muzikos rašymas man gana sudėtingas procesas. Štai kodėl stengiuosi dirbti su žmonėmis, su kuriais, tikėtina, užsimegs ryšys. Viliuosi, kad jie suteiks man laisvę kurti. Aišku, gera gauti grįžtamąją reakciją. Juk galiausiai tie žmonės mato filmo visumą ir geriausiai žino, ko reikia. Tuomet jų pastabos pagerina mano muziką.

– Kaip filmo režisieriui išgauti geriausia, ką sugeba kompozitorius?

– Tai klausimas režisieriui. Mano manymu, filmo režisierius turi turėti savitą kino pasaulį, savitą balsą, kalbą. Tuomet, jei jis įsileidžia tave į šį pasaulį ir tu supranti jo kalbą, girdi jo balsą, nelieka nieko kito, kaip leistis užvaldomam filmo istorijos. Viskas pradeda tekėti savaime.

– Išlaikyti balansą tarp vaizdo, efektų ir muzikos – tikras menas. Iš ko sprendžiate, ar tai pavyko?

– Nesu didelis vizualinių efektų fanas. Nemanau, kad jie reikalingi, norint sukurti gerą filmą. Aš esu istorijų fanas. Jeigu turi gerą istoriją ir žinai, kaip ją papasakoti, netgi muzika nebūtina. Iš tiesų, man nepatinka takeliai, kuriems suteikiamas ryškus vaidmuo (tik retkarčiais). Mano mėgstamiausi tie, kurių negali vertinti kaip muzikos atsietai nuo filmo.

Kita vertus, vertinu ir priešingus atvejus, kai muzika akivaizdžiai kuria kontrastą vaizdui ar veiksmui. Šiuo metu gana madinga, kai slogiai ar veiksmo kupinai scenai naudojama labai švelni, saldi ar minimalistinė muzika. Mėgstama naudoti ir klasikinę instumentuotę moderniuose, šiuolaikiškuose filmuose.

– Kokie jūsų mėgstamiausi filmai su išskirtiniais garso takeliais?

– Mėgstu klasikus, su kuriais užaugau. Tai Ennio Morricone ir Johnas Williamsas. Kaip ispanas itin vertinu režisieriaus Julio Medemo skonį. Pastaruoju metu man išties patinka, kaip muziką filmuose naudoja Terence’as Malickas. „Taurių riteris“ („Knight of Cups“) yra bene naujausias mano matytas filmas, kurį pamenu kaip darnią muzikos ir istorijos kombinaciją. Patinka, kaip Hananas Townshendas naudoja itin klasikinio skambesio ansamblį, savotiškai jungdamas retro muziką su vizualiais, filosofiniais Malicko filmų vaizdais ir nepaprasta Emmanuelio Lubezkio kinematografija. Manau, tokie sprendimai išties gerai veikia.

– Parekomenduokite mūsų skaitytojams vieną kitą kino kompozitorių.

– Tarp pastaruoju metu įsiminusių garso takelių paminėčiau Hanso Zimmerio „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“), Cliffo Martinezo „Važiuok“ („Drive“), Nilso Frahmo „Victoria“ ar Nicholaso Britello „Mėnesiena“ („Moonlight“)... Yannas Tiersenas, Ludovico Einaudi ar Danny Elfmanas – tai kompozitoriai, kuriuos vertinu už savitą stilių. Išskirčiau Jóhanno Jóhannssono muzikos koncepciją. Deja, jis neseniai mus paliko.

– Su kokiais iššūkiais šiuo metu susiduriate kaip kino kompozitorius? Kokie projektai laukia artimiausiu metu?

– Tikrasis iššūkis – atrasti naujų projektų, režisierių, filmų, kurie padėtų man augti kaip menininkui, įkvėptų, paskatintų atrasti naujas ribas, kuriant žmonių jausmus veikiančias emocijas. Ką tik baigiau takelį filmui apie motinystę pavadinimu „(m)otherhood“, o vasarą kursiu muziką dokumentiniam filmui apie vaikų edukacijos sistemą. Šie projektai skamba kaip socialinė dokumentika, tačiau jie nufilmuoti labai kinematografiškai. Juk ir „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ gali atrodyti kaip dokumentinis filmas apie sportą, bet, manau, jame gali atrasti daug kitų dalykų.