Lietuvai tapus vėl nepriklausoma valstybe, nuo 1997 m. muziejus gavo nacionalinio muziejaus statusą. Šimto metų muziejaus istorija užpildyta ne tik oficialiais įvykiais, bet ir mažosiomis istorijomis – čia dirbusių žmonių gyvenimo bei kūrybos biografijomis.
Muziejininkės Kazimieros Kairiūkštytės-Galaunienės (1924-2016) gyvenimo istorija – viena tokių. Apie sau ir bet kuriam kitam tenkančio gyvenimo unikalumą ir trapumą Kazimiera yra rašiusi: „Šiandien suprantu, kad gyvenimas – tai kaip srauni upės srovė, kuri lygiai greitai, lygiai linksmai veržiasi ir pro gražiausius slėnius, ir pro aukščiausius, klaikiausius skardžius“.
Visa ko pradžia
Kazimiera Kairiūkštytė gimė 1924 m. rugpjūčio 15 d. Piliuonos kaime Aukštosios Panemunės valsčiuje (Kauno rajonas). Tėvai Ieva Garmutė ir Juozas Kairiūkštis buvo ūkininkai. Šeimoje dar augo jaunesni dvynukai – Vytautas ir Janina. Mergaitė pirmąsias mokyklos klases baigė gimtojoje Piliuonoje ir Kauno Aukštosios Panemunės mokykloje. 1938-1940 m. mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, o prasidėjus karui, persikėlė pas mamos brolio šeimą į Vilnių, kur 1944 m. baigė Vilniaus kunigaikštienės Birutės mergaičių gimnaziją.
Siekiančią mokslų mergaitę ypač globojo mamos brolis ir krikštatėvis Kazys Garmus. Jis drąsino mergaitę stoti į universitetą, nors jau buvo įsibėgėjęs karas. Kazimiera yra užsiminusi, jog stodama į universitetą tikėjosi baigti teisės studijas – šią sritį buvo pasirinkusi būtent padrąsinta krikštatėvio. Visą gyvenimą šeima buvo ypatinga atrama Kazimierai. Palaikantis ir gražus ryšys, išugdytos dvasinės vertybės tapo tvirtu pamatu, ant kurio moteris statė savo gyvenimą. Kazimieros laiškai artimiesiems iš Sibiro yra tai paliudijantis šaltinis: „Tat jau Velykų vidudienis. Ryto bendra malda, bendras stalas praėjo tokioje sukauptoje, tokioje kilnioje nuotaikoje. Ach, kad kas iš Ten būtų galėjęs visą tai pamatyti!.. Kad būtų galėjęs pamatyti tuos ašarotus veidus, išgirsti tą prašymą į Aukščiausiąjį – grąžink mums, Viešpatie, l...[laisvę]. Bet teesie Tavo valia, o ne mūsų...
Taip, Viešpatie, teesie Tavo valia, bet ne mano – tik šitas vienas ir tepadeda nešti tą atsiskyrimą, ramia širdimi laukti rytojaus nežinios. Tačiau vieno ko teprašau Aukščiausiojo – tai kad sergėtų savuosius. Man atrodo, kad negalėčiau pergyventi, jei grįžusi nerasčiau Tėtuko ar ko nors kito iš taip mylimų Namiškių. Ir jei būtų kam nors iš jų lemta nelaimė – tekrinta ji ant manosios galvos, tik juos teaplenkia“.
Studijų metai
1945 m. Kazimiera įstoja į Vilniaus universitetą, Istorijos-filologijos fakultetą. Išklausiusi bendruosius dalykus moteris tikėjosi baigti teisės studijas, tačiau žiaurūs karo ir okupacijų padariniai liudijo, jog sąžiningai teisės srityje dirbti nėra galimybės. Dėl to Kazimiera apsisprendžia savo gyvenimą susieti su muziejininkyste. 1947 m. universitete įsteigiama Muzeologijos katedra, kurios vienas iš sumanytojų ir programos rengėjų buvo pirmasis M.K.Čiurlionio muziejaus direktorius prof. Paulius Galaunė.
Nors muzeologijos studijos vyko karo metų sumaištyje, tačiau studentams dar teko galimybė paskaitose išgirsti žymius Nepriklausomos Lietuvos akademikus. Kazimiera su kurso draugais klausėsi filosofų Levo Karsavino, Vosyliaus Sezemano, kalbininko Juozo Balčikonio, istoriko Igno Jonyno paskaitų. Su studentais daug dirbo ir pats prof. P.Galaunė, taip pat žymi muziejininkė, dailėtyrininkė Akvilė Mikėnaitė. Visą gyvenimą Kazimiera ypatingai brangino prancūzų kalbą mokiusios vienuolės Eleonoros Karvelytės (Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacija) bičiulystę.
1949 m. Muzeologijos katedra buvo perorganizuota į Archeologijos ir etnografijos. Po karo muzeologijos studijos nebebuvo atgaivintos. Nepaisant to, šios studijos įtvirtino profesionalumo, moksliškumo ir akademinio darbo principus muziejininko darbe.
Didieji gyvenimo išbandymai
Dar studijų metais Kazimiera įsidarbino į tuomet LTSR mokslų akademijos Istorijos ir etnografijos muziejų, o vėliau ten pat, Istorijos instituto Etnografijos sektoriuje, tapo jaunesniąja moksline darbuotoja. Tačiau 1952 m. moters gyvenimą sukrečia didieji išbandymai. Kazimiera kartu su seserimi Janina Marijona suimamos. Sovietų valdžia abi apkaltina antisovietine veikla. Po keleto tardymo mėnesių 1953 m. Kazimiera sulaukia nuosprendžio – bausmė dvidešimt penkeriems metams lagerio. Moteris išvežama į Archangelsko sritį, Jercevo moterų lagerį.
Tai buvo didžiulis sukrėtimas Kazimieros gyvenime. Šiuos išgyvenimus moteris ilgai nešiojosi giliai viduje. Sibiro patirtimi sovietmečiu dalintis buvo ne tik nesaugu, tačiau ir per daug sunku. Ir tik Lietuvai tapus laisvai, Kazimiera yra prisipažinusi, jog visą sovietmetį laikas nuo laiko išgyveno baimę, jog bus sugrąžinta atgal, į lagerį, išbūti likusį nepelnytos bausmės laiką. Apie šią patirtį viešai Kazimiera beveik nėra kalbėjusi, tarsi atidėdama pasakojimą tam laikui, kai nebebus taip jautru, skaudu, kai bus tam tinkamas metas. 2017 m., praėjus metams po Kazimieros mirties, publikuoti keli jos tremties laiškai.
Juose ypač atsiskleidžia žmogiškos būties sunkumas, tačiau ir stiprybė išgyvenant tekusią lemtį, pagarba žmogui, sąžinė, vidinė laisvė, tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu – vertybės, padėjusios išlikti. Šios vertybės moterį lydėjo visą gyvenimą, todėl net ir po daugelio metų kolegos muziejininkai, prisimindami Kazimierą, akcentuoja jos ramybę, inteligenciją, romumą, nuoširdumą pačiose įvairiausiose gyvenimo situacijose. Dvidešimt penkerius metus M.K.Čiurlionio muziejuje išdirbęs dailininkas Stasys Stakauskas prisimena: „Kazimiera buvo labai nuoširdus žmogus. Tikra patriotė. Kaip žmogus – labai rami. Niekada nepakels balso. Būdama skyriaus vedėja nerodė valdžios. Gal tam įtakos turėjo ir jos išgyventa tremtis, bet geriau pažinus Kazytę pajunti, jog ji buvo toks žmogus. Širdies žmogus“.
Po Stalino mirties kai kuriems politiniams kaliniams sovietų valdžia sutrumpino bausmę. Šios aplinkybės leido anksčiau į Tėvynę sugrįžti ir Kazimierai su seserimi. Santūri ir trumpa, tačiau ypatinga sesers Janinos telegrama apie grįžimą į Tėvynę Kazimierą pasiekė 1956 m. gegužės 13 d.: „Važiuoju namo. Janina“. Po mėnesio, 1956 metų birželį, į Lietuvą grįžo ir Kazimiera.
Tik grįžus iš lagerio sovietų okupuotoje Lietuvoje Kazimieros lagerio praeitis užkirto jai kelią gauti darbą pagal išsilavinimą, susikurti būtinas pragyvenimo sąlygas, gauti būstą. Šiuo sunkiu ir netikrumu persmelktu periodu moters biografijoje svarbų vaidmenį suvaidina studijų metų bičiuliai, nuo sovietų nukentėję inteligentai. Kazimieros gyvenimo keliai ją atveda į M.K.Čiurlionio muziejų. Tikriausiai tuomet ir pati Kazimiera apie tai nebūtų pagalvojusi, tačiau šis jos žingsnis buvo ypač reikšmingas, pakeitęs jos viso būsimo gyvenimo kryptį.
M.K.Čiurlionio muziejaus prieglobstyje
M.K.Čiurlionio muziejus sovietmečiu buvo vieta, kurioje prieglobstį rasdavo nuo režimo nukentėję, iš tremties grįžę inteligentai. Ilgametis muziejaus direktorius dailininkas Petras Stauskas 1941 m. pats patyrė kalinio ir tremtinio dalią, vėliau reabilituotas, o tapęs šio muziejaus direktoriumi visą sovietmetį nevengė rizikuoti ir pagelbėjo daugeliui inteligentų, patyrusių tremties ar lagerio dalią.
1957 m. Kazimiera priimama dirbti į anuomet Kauno valstybinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų Vaizduojamosios dailės skyrių mokslo darbuotoja. Po poros metų paaštrėjus politinei situacijai Kaune, 1959 m. Kazimiera iš muziejaus buvo atleista. Tačiau nurimus provokacijoms direktorius P.Stauskas vėl įdarbino Kazimierą. Moteris sugrįžto į muziejaus bendruomenę, kurios dalimi išliko iki pat gyvenimo pabaigos. Nors K.Kairiūkštytė-Galaunienė ėjo net Liaudies meno skyriaus vedėjos pareigas, dėl lagerio patirties ir toliau buvo politiškai nepatikimų darbuotojų sąraše, todėl ne kartą komunistų partijos valdininkams pareikalavus buvo perkeliama iš užimamų pareigų į žemesnes, o situacijai aprimus toliau dirbo savo mylimą muziejininko darbą.
Turiningi muziejininkystės metai
K.Kairiūkštytės-Galaunienės muziejininkystės biografijoje ypatingą vietą užima liaudies menas. Dar muzeologijos studijose moteris savo sritimi pasirinko etnografiją, o pradėjus dirbti M.K.Čiurlionio dailės muziejuje pagaliau galėjo realizuoti šį savo pašaukimą. 1964-1975 m. ir 1979-1983 m. Kazimiera ėjo Liaudies meno skyriaus vedėjos pareigas. Tuo laikotarpiu su kolegomis organizuodavo kasmetines muziejines ekspedicijas, itin kruopščiai vedė eksponatų dokumentaciją. Sovietinė ideologija ir priverstinė kolektyvizacija sparčiai naikino autentiškas kaimo tradicijas, liaudies meną. Kazimieros kolega, dailininkas S.Stakauskas prisimena:
„Mums dirbant kartu Liaudies meno skyriuje vienas svarbiausių darbų buvo ekspedicijos. Jas rengdavo kiekvienais metais. Jose dalyvaudavo ir pati Kazytė. Išvykdavome savaitei su autobusiuku. Eidavome per kaimus, prisistatydavome, kad esame iš Čiurlionio muziejaus ir klausinėdavome, gal yra senų, tikrosios lietuviško kaimo kultūros daiktų. Surinkdavome tekstilės, skulptūrėlių, kryžių. Pagal tuometinę tvarką jei už eksponatą galėdavome sumokėti iki 100 rublių, nereikėdavo įsigijimo derinti su aukštesne valdžia. Taip apeidavome sovietinę cenzūrą ir surinkdavome daug sakralinių objektų. Esame po Žemaitiją važinėjant ir žymaus kryždirbio Svirskio kryžių suradę. Pats esu kartą vieną kryžių su kolega nuo lauko nupjovęs ir įkėlęs į mašiną. Įsimintina. Šie prisiminimai labai brangūs.
Atmintyje išlikę ir linksmų įvykių. Kartą teko vienai močiutei daržą sukasti, kad muziejui perduotų senovinį sijoną“.
Taip muziejinės ekspedicijos tapo galimybe apeiti ateizmu grindžiamą sovietinę cenzūrą ir į muziejaus fondus surinkti net sakralinius, autentišką liaudies pamaldumą liudijančius eksponatus – šventųjų paveikslus, statulas, kryžius. Muziejininkai bendru sutarimu šiuos eksponatus fiksuodavo be atributų. Taip, pavyzdžiui, Dievo motinos su kūdikiu paveikslas į muziejaus saugyklas patekdavo be religinio turinio ir tapdavo muziejiniu eksponatu „moteris su kūdikiu“.
K.Kairiūkštytė-Galaunienė ypač kruopščiai rūpinosi nuolatine muziejaus fonduose saugomų eksponatų priežiūra. Kolegų prisiminimuose išlikę, jog būdama vedėja, pati pirmiausia imdavosi fizinio darbo tvarkant įspūdingus fonduose saugomus masyvius eksponatus ir taip įtraukdavo kolegas į bendrą darbą. Kazimiera vengdavo ištarti griežtesnį žodį, pasižymėjo romiu, savitai jautriu, tarsi neišskaitomu vidiniu pasauliu. Kolega dailininkas S.Stakauskas prisimena: „Nors Kazimiera tuo metu buvo nušalinta nuo vedėjos pareigų, ji visada buvo skyriaus ašis“.
Kazimiera daug dirbo kartu su vyru prof. Pauliumi Galaune ir kitais kolegomis ruošiant albumų seriją „Lietuvių liaudies menas“. Taip pat yra sudariusi vyro bibliografiją „P.Galaunė. Dailės ir kultūros baruose“ (1970), publikavusi atsiminimus apie žymius Lietuvos kultūrai žmones, tokius kaip diplomatas Juozas Urbšys, teisininkas, diplomatas Tadas Petkevičius, rašytoja Julija Jablonskytė-Petkevičienė, ilgametė muziejininkė ir dailėtyrininkė Akvilė Mikėnaitė, grafikas Vincas Kisarauskas.
Kazimiera aktyviai darbavosi ne tik muziejaus aplinkoje. 1960 m. moteris įstojo į pogrindyje veikusią Lietuvos skaučių seserijos organizaciją, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, skautišką veiklą tęsė „Aušros“ vyresniųjų skaučių draugovėje, kurios narių sueigas dažnai kviesdavo organizuoti A. ir P.Galaunių namų muziejuje. Moteris buvo aktyviai įsitraukusi į M.K.Čiurlionio draugijos Kauno skyriaus veiklą, Lietuvos meno istorikų draugiją, buvo Tautodailininkų sąjungos garbės narė, Liaudies meno draugijos Kauno skyriaus narė, bendradarbiavo su D. ir Z.Kalesinskų liaudies amatų mokykla.
Gyvenimo metraštininkė
1967 m. Kazimiera ištekėjo už profesoriaus Pauliaus Galaunės. Šis žmogus buvo profesionaliosios muziejininkystės pradininkas Lietuvoje. 1910 m. P.Galaunė išvyko studijuoti į Peterburgą. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui buvo paskirtas rūpintis kultūros paminklų registravimu ir kultūros vertybių grąžinimu į Lietuvą bei dirbo Valstybės archeologijos komisijoje. 1923-1924 m. P.Galaunė mokėsi muziejininkystės Paryžiuje. Buvo pirmasis M.K.Čiurlionio galerijos ir iš jos išaugusio Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus, vėliau M.K.Čiurlionio dailės muziejaus, direktorius. Pats kūrė grafikos darbus, knygų viršelius, parašė daugybę tekstų kultūros klausimais. Buvo bibliofilas, turėjo surinkęs vertingą biblioteką. Taip pat dėstė studentams Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, Vilniaus dailės institute. Buvo vienas svarbiausių žmonių steigiant muzeologijos studijas Vilniaus universitete. Lietuvoje įsitvirtinus sovietams neteko svarbių pareigų muziejuje, tačiau tarp kolegų inteligentų visada buvo labai gerbiamas, laikomas tikruoju muziejininkystės autoritetu.
Kazimiera ypatingai gerbė savo vyro atliktus darbus kultūros srityje, o būdama tikra muziejininkė suvokė ir tai, kaip svarbu fiksuoti šio turtingą patirtį turinčio žmogaus prisiminimus, apmąstymus, pokalbius su kolegomis. K.Kairiūkštytė-Galaunienė nuosekliai vedė užrašus, kuriuose būsimiems menotyrininkams ir kultūros tyrėjams paliko svarbios medžiagos apie praeitį, kultūrą, meną, reikšmingas asmenybes.
Ištrauka iš K.Kairiūkštytės-Galaunienės užrašų:
„Apie susitikimą su Jakštu
Užrašyta 1983 m. rugpjūčio 28 d. (sekmadienis).
Vakar po pietų, tai šeštadienį, mums paskambino ponas Jakštas. Pasisakė atvažiavęs į Kauną su žmona ir norįs mus aplankyti. Mat tai, XXVII knygos mėgėjų diena. Su džiaugsmu pakviečiau mus aplankyti. Pauliui irgi ši žinia buvo labai maloni. Juo labiau, kad iš šios draugijos Lietuvoje belikę tik jie du. P.Galaunei – 93 metai tuo metu buvo, Jakštui – 84 metai. [...]
Apie septintą valandą atėjo Jakštai. Jį esu pas mus mačiusi keletą kartų, žmoną pirmą kartą: smulkutė, žilutė, judri, miela. Pasisakė, kad mane seniai pažįsta iš Evelinos pasakojimų. [...] Visi susipažinome. Svečiai pradžioje įsikūrė kabinete. Paulius ir Jakštas pradėjo pokalbį apie knygas, prisiminė draugijos veiklą, narius, kalbėjo apie Vilhelmą Burkevičių, jo biblioteką, kad jam sunkiai sergant buvo apvogta, kad dalį knygų prieš tai ir pats pardavė pragyvenimui, kad tūlą dalį paliko savo globėjai, kad pašarvotas buvo katalikiškai, kaip kuriuos šios religijos atributus jam net į rankas buvo įdėję (vėliau protestantų atstovai juos išėmė; protestantų bažnytinės hierarchijos range jis buvo gana aukštai). Jakštienė sėdėjo su bloknotėliu ir įdomesnius pokalbio momentus užsirašydavo.
Teiravosi Jakštas apie Daumanto biblioteką. Paulius kiek žinojo, jam papasakojo. Jakštas vakarienės metu pasipasakojo apie savo biblioteką: turįs 5 738 knygas [...].
Už pusvalandžio visi išsiskirstė. Paulius sakėsi pavargęs. Tai taip parėjo šis atsitiktinis knygos mėgėjų „susirinkimas“[...]“.
Didysis darbas – Adelės ir Pauliaus Galaunių muziejaus įsteigimas
Ypatingo atsidavimo ir nuoseklumo pareikalavęs K.Kairiūkštytės-Galaunienės nuveiktas darbas – 1996 m. duris atvėręs dar vienas M.K.Čiurlionio muziejaus padalinys – Adelės ir Pauliaus Galaunių namai-muziejus. Kai P.Galaunė ėmėsi svarstyti, kam reiktų perduoti sukauptą didžiulį kultūrinį palikimą (vertingą biblioteką, gausius grafikos, ekslibrisų, rankraščių, nuotraukų rinkinius), būtent Kazimiera savo vyrą padrąsino mąstyti apie tuo metu atrodo neįtikėtiną idėją – Galaunių namuose įkurtą muziejų.
P.Galaunės ir jo pirmosios žmonos, vienos žymiausių Lietuvos operos solisčių Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės šeimos namai Vydūno alėjoje pastatyti 1932 m. pagal žymaus architekto Arno Funko projektą. Trijų aukštų modernizmo stiliaus pastatas buvo įspūdingas ir architektūriniais sprendimais, ir subtilia kultūrine atmosfera. Adelė ir Paulius Galaunės bendradarbiavo ir bičiuliavosi su daugeliu tarpukario menininkų, inteligentų, visuomenininkų. Čia vykdavo gyvybingi kultūros pasaulio žmonių susitikimai, saloninis bendravimas, rinkdavosi „XXVII knygos mėgėjų draugija“, koncertuodavo Adelės kolegos, mokiniai.
O 1933-1940 m. antrajame Galaunių šeimos namo aukšte gyveno ir Nepriklausomybės Akto signataras, diplomatas Kazys Bizauskas su šeima. Nenuostabu, jog okupacijos metais vertingas pastatas palaipsniui buvo nusavinamas, todėl P.Galaunė buvo priverstas prašyti mainais už perimtą namą kito būsto. 1971 m. Galaunių šeimai buvo suteiktas butas I.Kanto (anuomet V.Majakovskio) gatvėje. Liūdna, tačiau P.Galaunė mirė 1988 m. spalio 18 d., beveik Nepriklausomybės atgavimo priešaušryje, taip ir nesulaukęs galimybės grįžti į šeimos namus kaip teisėtas jų šeimininkas.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, namo nuosavybė buvo atstatyta teisėtoms paveldėtojoms: našlei K.Kairiūkštytei-Galaunienei ir JAV gyvenančiai Adelės ir Pauliaus Galaunių dukrai Daliai Adelei (Galaunytei) Augūnas. Abiejų paveldėtojų bendru sutarimu 1992 m. namas buvo padovanotas M.K.Čiurlionio dailės muziejui, kad Galaunių šeimos kultūrinis palikimas būtų nedalomai saugomas ir atviras kultūros bendruomenei autentiškoje aplinkoje. 1994 m. įkurta Visuomeninė Galaunių namų globos taryba. Tarybos sekretorės pareigos atiteko Kazimierai, kuri ypač kantriai ir nuosekliai dirbo, kad muziejaus steigimo darbai nebūtų užmiršti tarp kitų kultūrinių procesų. Pagaliau 1996 m. gruodžio 14 d. Adelės ir Pauliaus Galaunių namai-muziejus atvėrė duris visuomenei.
Kol jėgos leido, K.Kairiūkštytė-Galaunienė darbavosi tvarkydama Galaunių šeimos palikimą. Moteris iki gyvenimo pabaigos 2016 m. nuoširdžiai bendravo su kolegomis muziejininkais, dalinosi sukauptomis žiniomis, atsiminimais. 2017 m., praėjus metams po Kazimieros mirties, buvo publikuota dalelė jos lagerio praeities: jautriai parengtoje dr. Giedrės Šmitienės publikacijoje dar stipriau atsiskleidė turtingas K.Kairiūkštytės-Galaunienės vidinis pasaulis. G.Šmitienė šiuos laiškus pavadino „širdies dokumentais“. Šiais žodžiais galima įvardinti ir Kazimieros kūrybinę biografiją – darbą muziejininkystės ir kultūros srityje.
Kazimieros Kairiūkštytės-Galaunienės gyvenimo istorija, kaip ir bet kurio žmogaus, pirmiausia yra subtilus vidinio žmogaus monologas su pasauliu, kuris iki galo geriausiai pažinus tik jam pačiam. Ir visgi, K.Kairiūkštytės-Galaunienės kūrybinė biografija – tai darbštaus ir inteligentiško žmogaus paveikslas, kurio atspindys šiandienos žmogui yra prasminga nuoroda gyventi atsiremiant į amžinąsias vertybes.
Tekstą finansavo Lietuvos kultūros taryba.
