Lituanistės Birutės Žindžiūtės-Michelini nuopelnų lietuvių kalbai sąrašas – išties didelis. Dėka jos lietuviškai prabilo šimtai italų, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliai tapo suprantami Italijos žiūrovui, ji parašė gausybę Lietuvos kalbą, kultūrą pristatančių straipsnių. Ne ką mažiau įspūdinga ir Birutės meilės istorija: dar sovietmečiu pamilusi į Lietuvą lietuvių kalbos studijuoti atvykusį italų kalbininką, baltistą Guido Michelini, ji išvyko gyventi į Italiją, kur kartu jie įžiebė tikrą lietuvių kultūros židinį.
Beveik keturiasdešimt metų Italijoje gyvenančiai B.Žindžiūtei-Michelini neseniai buvo įteikta skulptūrėlė „Sraigė“ ir diplomas už lietuvių kalbos puoselėjimą, ilgametę ir nuoseklią lituanistinę veiklą. Po ceremonijos kalbinta lituanistė pripažįsta – be mylimo vyro, užsidegusio lietuvių kalba, visų šių pasiekimų, veikiausiai, nebūtų.
– Kaip gyvenimas jus nuvedė į Italiją?
– Skambiai pasakius – likimas. Kaip tik tais metais, kai buvau paskutiniojo kurso studentė (Vilniaus universitete studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą su klasikinės filologijos specializacija), iš Italijos mokytis lietuvių kalbos į universitetą atvyko mano būsimas vyras Guido Michelini.
Jis jau buvo baigęs klasikinės filologijos studijas Bolonijos universitete. Atvyko čia, matyt, atvestas tos skambios prancūzų kalbininko Antoine Meillet frazės, kuria ir man, dėstant lietuvių kalbą, patinka pradėti naują kursą. Ji skamba taip: kas nori paklausyti, kaip kalbėjo mūsų protėviai indoeuropiečiai, turi važiuoti į Lietuvą ir išgirsti, kaip kalba paprastas lietuvių kaimietis.
Savo ateičiai pasirinkęs indoeuropeistikos specialybę, Guido jau mokėjo ne vieną senąją kalbą: lotynų, senovės graikų, sanskritą ir kt. Bet visos tos kalbos jau mirusios, o mūsiškė – gyva, seniausia iš indoeuropiečių šiandien dar vartojamų kalbų. Besispecializuojantiems šioje srityje lietuvių kalbą kone būtina mokėti.
Skatinamas tokių motyvų, jis nusprendė atvykti į Lietuvą. Tai tikrai nebuvo lengva. Buvo 1975 m. ir Lietuva slypėjo už geležinės uždangos. Guido reikėjo įveikti kryžiaus kelius, kol gavo leidimą kelionei. Pradžioje jam siūlė vykti į Maskvos, Leningrado universitetus, bet Guido laikėsi savo – jį domino tik lietuvių kalba.
Dabar pasaulis jau atviras, žmonės keliauja laisvai, kai kam gal sunku suprasti tą rūpestį, baimes ir nežinią, kurią tuo metu jaučiau.
Taip jis ir atsirado Vilniaus universitete. Visiems tai buvo didžiulis įvykis. Mums, penktakursiams lituanistams, buvo pavesta juo pasirūpinti – suteikti galimybių šnekučiuotis lietuviškai. Kurso seniūnė netgi sudarė susitikimų tvarkaraštį. Tuo metu gyvenau bendrabutyje Olandų gatvėje – jis taip pat. Mums buvo skirti pirmadienio vakarai.
Pradėjome bendrauti, susirašinėti laiškais, tačiau iki išvažiavimo dar buvo labai toli. Mintis palikti Lietuvą, išvykti į nepažįstamą kraštą – gąsdino. Bandymas pagal Guido iškvietimą atostogų mėnesiui nuvažiuoti į Italiją nepavyko – kas gi galėjo anais laikais kur užsimanęs važiuoti, o dar jei Sibire gimęs, kaip aš. Tik devintais draugystės metais susituokėme Vilniuje, o po vestuvių pradėjau tvarkyti šimtaaukščius biurokratijos popierius, leidžiančius išvykti iš šalies.
Dabar pasaulis jau atviras, žmonės keliauja laisvai, kai kam gal sunku suprasti tą rūpestį, baimes ir nežinią, kurią tuo metu jaučiau.
– Jeigu ne paslaptis – nekilo mintis likti čia?
– Jeigu būtų reikėję rinktis šiandien, greičiausiai būtume pasilikę, nes vyrui Lietuva (laisva!) labai patiko. Bet tada tokia mintis nekilo: žmogui, gimusiam ir augusiam laisvoje šalyje, gyvenimas sovietinėje Lietuvoje būtų savęs įkalinimas. Juk kai Guido čia atvažiavo, per dešimt pirmosios stažuotės mėnesių jis negalėjo kojos iškelti iš Vilniaus: jam buvo leidžiama judėti tik tiek, kiek galima nuvažiuoti miesto transportu. Dar prisimenu, kad autobuso bilietas tada kainavo 4 kapeikas... (juokiasi)
– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai jau pačioje Italijoje? Kaip nusprendėte ir toliau dirbti su lituanistika?
– Kadangi esu baigusi lituanistiką, ja ir tegalėjau užsiimti. Turėjau puikias sąlygas: pavydėtinai turtingą lituanistinę biblioteką, lietuviškai kalbantį, veiklai skatinantį, idėjas generuojantį vyrą. Gautąjį apdovanojimą dalijuosi su juo – didele dalimi tai ir jo nuopelnas. Man atvykus į Italiją, Guido dirbo Milano katalikų universitete, kur jau gyvavo lietuvių kalbos kursas – pirmasis pokario laikų Italijoje.
Kartais lankyti paskaitas pasiprašydavo net ne universiteto studentai – tokį atvejį turėjome ne vieną. Dažniausia tai būdavo vaikinai, užmezgę meilės istorijas su lietuvaitėmis – tai tradiciškiausias atvejis (juokiasi).
Lietuvių kalbos kursą inicijavo ir nuo 1977 m. dėstė lietuvių emigrantas kunigas Tasius Ereminas, kilęs iš Skuodo. Nebūdamas profesionalus kalbininkas, paskui šį kursą perleido man. Taip 15 metų (nuo 1986 iki 2001) dėsčiau lietuvių kalbą Milano katalikų universitete. Vėliau, vyrui gavus ordinarinio profesoriaus etatą gimtojo Parmos miesto universitete, čia buvo pradėtas skaityti baltų filologijos kursas. Jį nuo 2005 m. papildė mano dėstomas savarankiškas lietuvių kalbos kursas.
-
Kaip šnekėjo Vytautas Didysis ir ar šiandien susikalbėtume su VI a. lietuviais?
-
Lietuvių vardų istorija: kaip jie tapo pavardėmis ir kas buvo populiariausia? (I dalis)
-
Lietuvių vardų mados: įtaką darė telenovelės, atlikėjai ir noras išsiskirti (II dalis)
-
Įteikti Kalbos komisijos apdovanojimai už lietuvių kalbos puoselėjimą
– Kaip jums iš pat pradžių sekėsi bendrauti su italais? Kuo juos sudomino lietuvių kalba?
– Atvirai pasakius, mano paskaitose nebuvo gausu lankytojų. Mūsų kalba, pirmiausia, galėjo dominti ir pritraukti tokius žmones, kaip mano vyras – tuos, kuriems jos reikia darbui, specialybei. Didelės praktinės ar ekonominės naudos iš jos neišpeši.
Milano universitete lietuvių kalba figūravo kaip fakultatyvus kursas, įtrauktas į lyginamosios kalbotyros programą. Parmos universitete ji buvo dėstoma kaip atskira, laisvai pasirenkama užsienio kalba. Dažnas ją pasirinkdavo vedamas smalsumo…
Pasitaikydavo ir ateidavusių dėl asmeninių priežasčių ar per pažintis. Kartais lankyti paskaitas pasiprašydavo net ne universiteto studentai – tokį atvejį turėjome ne vieną. Dažniausia tai būdavo vaikinai, užmezgę meilės istorijas su lietuvaitėmis – tai tradiciškiausias atvejis (juokiasi).
Atvažiavusi į Italiją, susipažinau ir bendravau tik su senosios lietuvių kartos emigrantais, daugiausia – kunigais. Nedaug jų buvo. Šiandien emigravusių lietuvių Italijoje skaičiuojama apie 5,5 tūkst. Aišku, dominuoja moterys, sukūrusios mišrias šeimas.
Jų išvažiavimas tikrai nebuvo toks skaudus ir komplikuotas, kaip manasis.
– Pasaulis per tą laiką smarkiai pasikeitė. Ar nekilo minčių grįžti į Lietuvą?
– Lietuvoje buvome labai dažnai. Abu su vyru žadėjome, sulaukę pensinio amžiaus, su visam čia pasilikti. Jis pasiliko anksčiau...
Turiu ir Lietuvos, ir Italijos pilietybę, bet nesijaučiu ir niekada nebūsiu tikra italė. Išvažiavau jau sulaukusi 30-ties – tokio amžiaus žmogui net ir norint nebūtų lengva pakeisti savo prigimtį. Jauniems – paprasčiau.
Pirmieji sugrįžimai buvo labai sudėtingi, reikėdavo iškvietimų, ilgų biurokratiškų procedūrų. Man buvo taikomas užsieniečio statusas: grįžusi į Vilnių, negalėdavau iš jo išvykti, o kad aplankyčiau netoli Kauno gyvenusius tėvus, reikėdavo prašyti specialaus leidimo. Ačiū Dievui, tai tęsėsi neilgai.
Per visą tą laiką Lietuva labai pasikeitė. Pradžioje kontrastas tarp paliktos Lietuvos ir rastos Italijos buvo didžiulis. Šiandien tokių ryškių skirtumų kaip ir nebeliko. Bet ar tik džiaugtis reikėtų visų pokyčių spartumu – tai jau būtų atskira kalba.
– Per tą laiką parengėte reikšmingų lietuvių kalbos žodynų, išleidote lietuvių kalbos gramatiką, mokslinių ir švietėjiškų darbų, vertėte kūrinius į lietuvių ir italų kalbas, o 1989-aisiais tapote Eimunto Nekrošiaus vertėja Italijoje. Gal ką praleidau? Kuris iš šių darbų jums paliko didžiausią įspūdį, ką daryti buvo smagiausia?
– Dėstymas, žodynų rengimas, gramatikos, straipsnių rašymas, sėdint prie rašomojo stalo – tai darbas. O su Eimuntu Nekrošiumi buvo kitaip. Kiekvienas naujas susitikimas su juo – spektaklio ar operos statymas, teatro laboratorija ar meistriškumo kursai – man net neatrodydavo darbas, o tik malonumas.
Ir dabar kalbu, sėdėdama šalia savo vyro Antakalnio kapinėse – ramesnės vietos duoti interviu negalėtum rasti. Atvežiau jį į Lietuvą, nes taip buvom sutarę – abu ilsėsimės čia.
Mūsų bendradarbiavimas prasidėjo 1989 m. pavasarį, kai į tarptautinį teatrų festivalį Parmoje atvyko Jaunimo teatras su Nekrošiaus „Dėde Vania“ ir „Pirosmaniu, Pirosmaniu“. Tai buvo nuostabūs spektakliai, nustebinę ir sujaudinę italų publiką. Po to Nekrošius dažnai grįždavo į Italiją: gastrolėms su Lietuvoje statytais spektakliais ar naujiems darbams su italų aktoriais. Iki pat 2018-ųjų lapkričio, kai turėjome susitikti Neapolyje, kad spektakliu užbaigtume pradėtą projektą. Nesuspėjo... Jį užbaigė Rimas Tuminas.
– Geras vertimas dažnai žiūrovams atrakina duris į spektaklio gelmes…
– Pirmiausia tas gelmes reikėdavo atverti patiems aktoriams: kaip įsiklausyti, gulint po obelim, į krintančių obuolių bumpsėjimą, kaip įsiveržti į sceną lyg išplaukusiam pavasario ižui, kaip suformuoti pradalgę iš įstrižon eilėn sustojusių aktorių šienpjovių. Kas gi iš jų, civilizuotų italų, ant žolės yra gulėjęs, dalgį rankose laikęs ar plaukiančias ledo lytis stebėjęs.
Net tokių žodžių, kaip ižas, pradalgė italų kalboje nėra. Reikėdavo greitai rasti tinkamą pakaitalą, apibūdinti, paaiškinti kuriamą vaizdą. Juk Nekrošiaus teatras – regimas, gyvas ir atviras, pilnas gamtos. Tai buvo nauja ir taip patrauklu italų aktoriams.
– Užsiminėte, kad jūsų vaikai taip pat kalba lietuviškai. Kaip tai pavyko išlaikyti gyvenant užsienyje?
– Jeigu išgirstumėte, tikrai nesuprastumėte, kad mano vaikai ne Lietuvoje gyvenę (šypsosi). Bet jie augo išskirtinėmis sąlygomis: Parmos namuose su abiem tėvais galėjo kalbėti lietuviškai, visas vasaras leisdavo Lietuvoje su seneliais ir pusbroliais, grįždavome ir per Kalėdas – lietuviškos aplinkos jiems tikrai netrūko.
– Skaičiau jūsų biografiją ir negaliu atsistebėti ryšiu, kurį, rodos, turėjote su savo vyru. Ar pasakytumėte, kad jus surišęs mazgas ir buvo tie bendri interesai, meilė mokslui ir baltų filologijai, lietuvių kalbai?
– Iš dalies taip. Galbūt iš pradžių tą buvo sunku suprasti ir pajusti, bet paskui, išvažiavus, bendri interesai iš tiesų sutvirtino mūsų ryšį. Mes buvome tarsi viena komanda. Ką jis berašydavo lietuviškai, o aš – itališkai, vienas kito tekstus peržiūrėdavome, paredaguodavome. Kiek bemokėtum užsienio kalbą, ji vis tiek nebus gimtoji.
Mano vyras visuomet turėdavo įvairiausių idėjų ir sumanymų – sunkiai spėdavom realizuoti tai, kas gimdavo jo galvoje. Ir beveik viskas sukdavosi apie Lietuvą – ją nuoširdžiai mylėjo.
– Įsivaizduoju, kad netekti tokio žmogaus, kuris yra ne tik mylimasis, bet ir komandos narys, yra be galo sunku…
– Argi reikia atsakymo… Aš ir dabar kalbu, sėdėdama šalia savo vyro Antakalnio kapinėse – ramesnės vietos duoti interviu negalėtum rasti. Atvežiau jį į Lietuvą, nes taip buvom sutarę – abu ilsėsimės čia.
– Galima būtų sakyti, kad savo gyvenimą pašventėte lietuvių kalbai. Ne visiems tai būtų savaime suprantama – kodėl tame matote tiek prasmės?
– Dirbdamas juk negalvoji apie prasmes. Tai buvo kasdienis darbas, mano studijų objektas. Viskas vyko natūraliai, kaip ir turėjo vykti. Palanki buvo ir istorinė epocha, atgimimo metai – tikra laimė ne tik man, bet ir visai mūsų kartai.
Niekuo kitu ir nebūčiau galėjusi užsiimti – tik džiaugiuosi, kad galimybių buvo gal net daugiau, nei kad būtų radęsi Lietuvoje. Aišku, keliomis knygelėmis visos Italijos neapšviesi… Bet lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų
