– Pirmiausia, pakalbėkime apie Lietuvos meno reprezentaciją. Ar lietuviai moka save parodyti tarptautiniame meno kontekste? Kaip vyksta šie procesai?
– Viskas priklauso nuo menininko asmenybės, kiek jis su šia reprezentacija dirba, su kokiais žmonėmis susiduria savo kelyje, ar sutinka aktyvių galerininkų, kuratorių. Dabar yra toks laikas, kai komunikacijos ir sklaidos priemonių yra begalė – pats kūrėjas gali save rodyti pasauliui įvairiausiais būdais. Žinoma, yra tikrai gabių menininkų, turinčių puikių idėjų, tačiau vis viena nereikėtų laukti, kol kas nors tave pastebės: reikia nebijoti pranešti apie savo kūrybą.
– Ar tuomet galima teigti, kad menininkai šiandien yra aktyvūs ir patys ieško kelių, kaip prisistatyti tikslinei auditorijai?
– Manau, būtų idealu, jei studijų metu menininkai dar gautų papildomą verslumo kursą. To reikia anaiptol ne tam, kad jie taptų verslininkais, bet todėl, kad suvoktų, kaip sukasi pasaulis, įgytų vadybinių žinių. Manyčiau, kūrėjui dera gebėti save pristatyti, parengti medžiagą apie savo darbus, paruošti reprezentatyvias kūrinių nuotraukas. O juk vis dėlto būna, kad žmogus net nemoka tvarkingai parengti savo gyvenimo aprašymo...
Be to, būtų nuostabu, jei studentai taip pat būtų mokomi visų žingsnių, kaip surengti parodą – nuo anotacijos parengimo iki ekspozicijos išdėstymo. Juk jei mokėsi įkalti vinį į sieną, tai tavo talento tikrai nesugadins...
Džiugu, kad baigdami meno studijas, studentai jau privalo rašyti ir teorinį darbą apie savo kūrinį, to anksčiau daryti nereikėdavo. Įstoję į Europos Sąjungą, turime laikytis bendrų įstatymų ir dėl to tvirtai pažengėme į priekį.
Tačiau nežino, koks žiaurus pasaulis laukia toliau... Todėl primygtinai siūlau važiuoti pasižiūrėti į svečių šalių meną, susipažinti su geriausiomis galerijomis, menininkais ir jų darbais.
Dar, manau, jauniems žmonėms labai trūksta kelionių. Pastebėjau, kad jie nevažiuoja į jokias meno muges užsienyje. Gal neturi tam lėšų... Bet taip pat pastebėjau, jog daugumai atrodo, kad jie yra labai gabūs, taigi gyvena užsidarę savo pasaulyje ir nieko toliau nenori matyti. Tačiau nežino, koks žiaurus pasaulis laukia toliau... Todėl primygtinai siūlau važiuoti pasižiūrėti į svečių šalių meną, susipažinti su geriausiomis galerijomis, menininkais ir jų darbais. Juk tikrai galima nukeliauti į Vienos, Madrido ar Londono meno muges. Jokiu būdu ne dėl kažkokio kopijavimo – tai matydamas, jaunas menininkas gaus impulsą, žinos, kaip vystosi meno pasaulis.
Atkreipiau dėmesį, kad yra ir tokių meninės krypties studentų, kurie net nėra lankęsi Nacionalinėje dailės galerijoje. Būtina pamatyti bent jau tai, kas vyksta Lietuvoje. Juk yra tiek daug įdomiausių nemokamų paskaitų, atvažiuoja patyrę lektoriai. Reikia į viską žiūrėti smalsiai, nebijoti atsiverti!
– Kaip atrodo menininkų kūrinių įėjimo į rinką procesas? Koks modelis dažniausiai paplitęs – ar patys menininkai deda pastangas siekdami eksponuoti, parduoti savo darbus, ar tais reikalais užsiima prodiuseriai, vadybininkai?
– Į šį klausimą negaliu atsakyti vienpusiškai – veikia abu modeliai. Tačiau pastebima tendencija, kad menininkai nori patekti į galerijas, kurios gerai dirba, puikiai valdo komunikaciją. Be abejonės, pastebėjus talentą ir teisingai dirbant su žiniasklaida, menininkas išpopuliarėja.
Kalbant apie Lietuvos pirkėjus ir kolekcionierius, jie dažniausiai ieško menininko darbų tiesiogiai komunikuodami su pačiu kūrėju. Išsivysčiusiose Vakarų šalyse yra atvirkščiai: kūriniai perkami tik galerijose jas palaikant, o galerininkai rūpinasi menininkais. Taip veikia Vakarų meno rinka. Tikiu, kad Lietuvoje ateis laikas, kai kokybiški meno kūriniai bus įsigyjami tik galerijose: taip vystosi civilizuoto pasaulio meno rinkos procesai, kuriems reikalingi visi meno lauko žaidėjai: menininkas, galerininkas ir pirkėjas. Žinoma, būna atvejų, kai patys kolekcionieriai finansuoja menininkus, tačiau tada paprastai kūryba būna suvaržoma, įspraudžiama į rėmus ir pats menininkas nebeauga.
– Užsiminėte apie kolekcionierius. Visi puikiai žinome šiuolaikinio meno mugę „Art Vilnius“, tačiau kokius dar svarbiausius šalies aktualaus meno renginius išskirtumėte, kuriuose kolekcionieriai galėtų susipažinti su naujais autoriais, rasti naujų nišų? Galbūt vienas jų – Vilniaus aukcionas?
– Tiesą sakant, mugė „Art Vilnius“ – iš esmės vienintelis toks renginys Lietuvoje. Vilniaus aukcione dėmesys skiriamas ne tik šiuolaikiniam menui, bet ir seniesiems darbams, o „Art Vilnius“ apsiriboja 50-čia paskutinių metų. Tačiau labai džiugu, kad meno rinka pamažu formuojasi.
– Papasakokite, kaip apskritai kilo idėja surengti „Art Vilnius“ mugę.
– Pamenu, ikikriziniu laikotarpiu buvo labai išaugęs meno kūrinių pirkimas. Sprogus „burbului“, įvyko staigi tragedija: visi pirkimai sustojo ir menininkai liko tarsi be vietos. Būtent tuo krizės įkarščio metu ir buvo įkurta „Art Vilnius“ mugė. Pamenu, į Vilnių, Šiuolaikinio meno centrą, tuomet buvo atvykęs Londono meno mugės „Frieze“ vadovas Matthew Slotoveris. Paklaustas, ar protinga šitokiu metu kurti mugę, jis iškart atsakė teigiamai: anot jo, krizės laikas – pats palankiausias, nes rinka laisva ir yra laiko ramiai įsibėgėti.
Pamenu, ikikriziniu laikotarpiu buvo labai išaugęs meno kūrinių pirkimas. Sprogus „burbului“, įvyko staigi tragedija: visi pirkimai sustojo ir menininkai liko tarsi be vietos.
O mugės idėja sklandė jau seniai, vis pasikalbėdavome su Lietuvos meno galerininkų asociacija, bet viskas taip ir likdavo kalbų lygmenyje: pašnekėdavo ir visi toliau eidavo savo smulkių darbelių austi... Kol galiausiai programai „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ pačią paskutinę valandą pateikiau paraišką. Vėliau vyko projekto gynimai Vilniaus rotušėje. Susilaukiau daug kritikos, nepasitikėjimo, girdėjau daugybę argumentų, esą pas mus nėra jokios meno rinkos, esą prašoma pinigų suma per maža ir net neapsimoka nieko kurti, nes į Lietuvą vis viena niekas neatvažiuos. Buvo išties labai sunku, teko daug kelių praminti ir apeiti begales kabinetų.
Dabar man jau niekas nebebaisu. Man atrodo, jog jei ne „Art Vilnius“, krizės metu kai kurios galerijos būtų tiesiog prapuolusios: juk negalima gyventi vien iš projektų, kas nors turi pirkti menininkų darbus. Mugėje lankosi aukšto kalibro verslo, politikos žmonių, užsienio svečių, ir pamažu kūriniai imami pirkti tiesiogiai mugės „Art Vilnius“ metu.
Be to, labai daug dėmesio skiriame mugės dalyviams: mūsų trijų architektų komanda (Rokas Kilčiauskas, Austė Kuliešiūtė ir Miglė Nainytė) stengiasi sukurti kuo didesnį komfortą rengdami salių planus: pirmiausia sužiūrime visą turinį, o tik tada prie jo deriname architektūrą – kad viskas tarpusavyje skambėtų ir kiekvieno dalyvio ekspozicija geriausiai atsiskleistų.
– Kokiais kriterijais vadovaujantis atrenkami mugės dalyviai?
– Menininkai ir galerijos mums teikia paraiškas, o vėliau dalyvius vertina ir atrenka šiam darbui specialiai suburta komisija. Noriu pabrėžti, jog išskirtinį dėmesį skiriame didelio formato skulptūrai: paprastai šalyje nėra daug erdvių, kuriose būtų galima tinkamai šį meną eksponuoti. Taip pat mugėje dalyvauja ir jauni menininkai, turintys galimybę užmegzti tolesnius ryšius su galerijomis.
Be to, šiemet įdiegėme naujovę – įkalbėjome dalį rėmėjų sukurti savo meninius stendus. Tai – puiki galimybė parodyti, kokius gerus architektus, dizainerius turime ir koks puikus yra kai kurių įmonių meninis skonis.
