Minint Europos žydų kultūros dieną ir Vilniaus geto likvidavimo 80-metį, architektė paskaitoje pasakojo apie ryšį tarp šiuolaikinio meno ir žydų istorijos. Vienas iš to pavyzdžių – Italijoje nuo šio amžiaus pradžios vykstanti bienalė ant sinagogos griuvėsių „Menas atmintyje“ (angl. „Art in Memory“).
Atrado seniausią sinagogą Europoje
Ostijos sinagoga – netoli Romos stovėję žydų maldos namai, pastatyti dar I-ajame mūsų eros amžiuje. 1961 m., tiesiant greitkelį tarp Fiumičino oro uosto ir Romos miesto, buvo atkasti autentiški sinagogos griuvėsiai. Nenuostabu, kad keliolika amžių po žeme užkasti maldos namai buvo sunkiai identifikuojami. Tų pačių metų balandį atrasti tokie architektūros elementai kaip kolonos, kapiteliai, o po kelių mėnesių – architravai, nulipdyti su septynių šakų žvakide, ir šofaras patvirtino, kad pastatas buvo sinagogos paskirties.
Siekiant iš naujo prikelti sakralinę erdvę gyvenimui, sinagogos priežiūros institucijos, kaip teigė A.Zevi, darbą atliko kiek empiriškai.
„Kai kurios dalys, atrastos kasinėjimų metu, pavyzdžiui, kolonos, buvo pakeltos ant pagrindo toje pačioje padėtyje, kaip ir buvo rastos. Jos suteikė svarbios informacijos apie buvusį sinagogos aukštį ir salės su aron kodešu (spintos, kurioje laikomi Toros ritiniai – aut. past.) vietą“, – archeologinį procesą atpasakojo architektūros istorikė.
Prieš atiduodant erdvę meno kūrėjams į rankas, nutrupėjęs sinagogos sienų mūras buvo nuvalytas, sutvirtintas medinėmis sijomis, tinku ir pastatytas vertikaliai. Atlikti ir kiti būtini restauracijos darbai.
Sinagoga buvo sudaryta iš kelių esminių dalių. Jos branduolys – didelė stačiakampė maldos salė ir prieškambaris su kolonomis, šuliniu ir cisterna. Visoje salėje buvo sustatyti suolai, o ant šiek tiek išlenktos galinės sienos – sakykla, iš kurios buvo skaitomos maldos. Bima – vieta, iš kurios skaitomas pamokslas ir Tora – buvo pasiekiama trimis laipteliais, kurie vis dar yra išlikę.
IV a. pakeistoje sinagogos vestibiulio zonoje buvo įrengta patalpa su krosnele neraugintai duonai, marmurinis stalas jai minkyti, vyninės aliejui ir kitiems maisto produktams laikyti. Kaip teigė profesorė, iš šių elementų pasidarė aišku, kad religinis centras veikė ir kaip piligrimų priėmimo, poilsio vieta.
„Meno atmintyje“ įkvėpimo šaltinis buvo Štomelno kaimo, esančio Vokietijoje, sinagogos meno projektas. 1991 m. savivaldybės pradėta iniciatyva kvietė menininkus eksponuoti savo kūrybą ir tokiu būdu pagyvinti sinagogą. Anot pranešėjos, pastatyta 1882 m. griežtu romaniniu stiliumi, Štomelno sinagoga yra vienintelė išlikusi iš dvylikos sinagogų, iki 1938 m. buvusių Erfto regione. Prasidėjus nacistiniam judėjimui, žydų bendruomenė pardavė sinagogą ūkininkui, kuris naudojo ją kaip užstatą. Tai išgelbėjo sinagogą nuo Krištolinių naktų – vokiečių pogromo prieš žydus.
Nuo griuvėsių Ostijos regione atradimo iki pirmosios bienalės „Menas atmintyje“, kaip pasakojo architektė, sinagogos erdvėje daugiausia vyko vestuvės ir žydų iniciacijos ritualai – trylikamečių berniukų įšventinimai.
„Atmintis ir kultūra – priešnuodis netolerancijai ir rasizmui“
Sinagogos erdvėje vykstančios meno bienalės kuratorė A.Zevi teigė, kad vieta iškart išsiskyrė savo tarpdisciplinine paskirtimi: religingumu, bet ir meniškumu, taip pat paminklu praeičiai, esminiu istoriniu ir archeologiniu įrašu. Iki šiol profesorės iniciatyva sinagogoje buvo surengta 11 bienalių, kuriose savo darbus eksponavo 53 kūrėjai iš viso pasaulio.
„Tradiciškai tai yra judaizmo religinio ir kultūrinio gyvenimo centras, kuriame saugomos knygos, kur žmonės rinkdavosi ir vis dar renkasi tragiškais ir šventiniais laikais. Todėl dalyvavimas sinagogos parodoje nėra neutralus ar abejingas pasirinkimas. Ypač šiais laikais, kai tarptautinė padėtis Artimuosiuose Rytuose yra bloga, kai sinagogos tampa pagrindiniais vandalizmo taikiniais, nedidelė dalis menininkų mano, kad dalyvavimas sinagogos parodoje prisideda prie politinės priklausomybės“, – pasakojo istorikė.
Sinagogų atvėrimas šiuolaikiniam menui, taigi kalbų įvairovei ir laisvei, dar kartą patvirtina, kad atmintis ir kultūra yra geriausias priešnuodis netolerancijai ir rasizmui.
Kaip teigė moteris, „sinagogų atvėrimas šiuolaikiniam menui, taigi kalbų įvairovei ir laisvei, dar kartą patvirtina, kad atmintis ir kultūra yra geriausias priešnuodis netolerancijai ir rasizmui“. Meno kūrinys, kaip ir kiekvieno žmogaus atmintis, nepretenduoja į istorijos užbaigtumą. Anot pranešėjos, tai „trumpojo jungimo tarp tolimo erdviškumo ir laikinumo pėdsakas – dalinis ir problematiškas“.
Meno iniciatyva Ostijoje, pasak A. Zevi, nuo kitų istorinio atminimo renginių skiriasi keliais dalykais: ji suburia ne tik profesionalius menininkus, yra diskretiška ir nuošali, reikalauja kruopštaus pasiruošimo. Galiausiai, kūrėjai palieka savo unikalų kūrybos pėdsaką šiuolaikinio meno muziejaus statybai archeologinėje vietovėje.
Anot profesorės, iniciatyvos tikslas – atgaivinti istoriniu, meniniu ir simboliniu požiūriu svarbią vietą, bet „patikėti ją ne pirminiams gavėjams, o menininkams, kad jie apgyvendintų sinagogoje savo originalias vizijas“.
Suburia viso pasaulio menininkus
Į bienalę „Meną atmintyje“ kviečiami menininkai, savo kalba turintys sąveikauti su vietove, kurios istorija kertasi ir persipina su Vakarų kultūra.
„Dvipusiuose mainuose slypi iniciatyvos reikšmė ir sėkmė: jei kūrinys įgauna naują „komentarą“, griuvėsių būsenai pasmerkta sinagoga atgyja į meną ir taip atnaujina savo pašaukimą svetingumui, studijoms, dialogui ir disonuojančių kalbų konfrontacijai“, – teigė A.Zevi.
Darbai bienalei atrenkami remiantis 2 kriterijais: menininkas turi būti apsilankyti sinagogoje ir sukurti savo originalų kūrinį. Į renginį kiekvieną kartą atvyksta skirtingų žanrų, kartų, žinomumo menininkai iš viso pasaulio. Tačiau, kaip pasakojo kuratorė, ne visi jie dera su griuvėsiais ir juos kamuojančiu blogu oru.
„Menininkai tuo pat metu jaučia stiprų istorinį ir simbolinį buvimą, su kuriuo reikia susidoroti, bet kartu ir didžiulį nebuvimą, kurį jų prašome užpildyti“, – aiškino profesorė.
Ji taip pat prideda, kad bene geriausiai šį jausmą įprasmina pokario italų menininko Fabio Mauri meninė instaliacija „Pasidavimas“ (angl. „The Surrender“), eksponuota dar per pirmąją bienalę 2002 m. Joje ant baltų vamzdžių iškelta balta vėliava simbolizuoja pasirinkimo, apsisprendimo sunkumą ir siūlo taiką tarp 2 konfliktuojančių pusių – Izraelio ir Palestinos.
Paskaitos metu A.Zevi taip pat išskiria 2 ypatingus atminties išsaugojimo ir santykio su istorija darbus. Vienas iš jų – JAV dailininko Solio Le Vito kūrinys „Be pavadinimo“ (angl. „Untitled“). Tai sinagogos centre stovinčio aron kodešo originalios formos ir dydžio rekonstrukcija. Pusapvalę sinagogos sieną menininkas perkėlė į išorę, paversdamas ten esantį knygų konteinerį savarankišku meno kūriniu.
„Le Vito savireferencinė kūryba yra praturtinta dialogu su aron kodešu, o archeologinė vietovė yra praturtinta šiuolaikinio meno kūriniu, kuris ten atrodo amžinai“, – sąsają su parodos reikšme paaiškino architektė.
Kitas kūrinys – bene žymiausio portugalų menininko Pedro Kabrito Reiso sukurtas griuvėsių kraštovaizdis, vaizduojantis šių laikų būklės metaforą. A.Zevi žodžiais tariant, menininkas aiškino, kad griuvėsiai – tai palikta istorinės atminties nuolauža, su kuria menininkas kuria kitą istoriją – klajojančią, sumišusią ir nesaugią.
„Esant Ostijos griuvėsiams, šimtmečių tėkmės rezultatams, Le Vitas supriešina jos eigą su rekonstrukcija, o Cabrita Reis mano, kad šiuolaikinio meno kūrinys gali būti tik griuvėsiai“, – 2 išskirtus meno kūrinius lygino bienalės kuratorė.
Apibendrindama rengiamos bienalės tikslą ir reikšmę, profesorė cituoja įsiminusius lenkų rašytojo ir psichoanalitiko žodžius.
„Susidūrus su tuo, ką Gerardas Wajcmanas vadina „sunaikinimu be griuvėsių“, kai panaikinus visus pėdsakus tampa neįmanomas bet koks dialogas tarp praeities ir šių laikų, tarp meno ir atminties vietos, vienintelė galimybė – sužadinti ir interpretuoti nebūtį, iškelti pašalintą atmintį, iš naujo atrasti ir sustiprinti didžiulį išnykusio pasaulio istorinį ir kultūrinį paveldą. Užduotis, patikėta išskirtinai menui, kuris vėlgi, pasak G.Wajcmano, turi galimybę „parodyti tai, ko negalima pavaizduoti nei žodžiais, nei vaizdais“, – pasakojo A.Zevi.
