Su Raimonda kalbamės apie buvimą mama, šokį kaip gyvenimą, kaltės jausmą, santykį su sūnumi, pilnatvę ir Frankfurtą kaip įkvėpimą.
– Raimonda, tavo šokio periodas iki motinystės buvo beprotiškai intensyvus. Žinau, kad tapusi mama labai greitai grįžai į repeticijų salę. Tačiau kiekvienos mamos gyvenime būna bent trumpas periodas, kai esi tik mama – niekas daugiau. Visa, kas buvai iki tol, nutolsta. Ar prisimeni tokį jausmą? Kaip jis tave paveikė? Koks tai buvo laikas?
– Nors iki pat paskutinės minutės su Elijumi pilve dar intensyviai šokau, labai gerai prisimenu tą buvimo tik mama periodą. Aš juo labai mėgavausi. Vaikelio atėjimas man buvo sugrįžimas į save kaip žmogų. Lig tol buvau labai išsitaškiusi – šokėjo gyvenimas reikalauja labai daug savęs atiduoti kitiems. Todėl ta pauzė buvo natūrali ir laukta.
Bet, tiesa, trumpa: jau po kelių mėnesių kilo minčių, kad man reikia šokti, kad turiu sugrįžti – ne tiek į fizines kūno formas, kiek į tą savo galvą, kuri planuoja treniruotes kiekvieną dieną. Tai yra chroniška šokėjų problema – vis galvoji, kad reikia lavinti kūną, kad jis nenukryptų nuo ribų.
Žinoma, be noro šokti, buvo ir nenoras prarasti savo darbo vietą. Kai esi laisvai samdomas menininkas, niekas nelauks, kol tu pasibūsi su vaikais, su šeima. Tuo metu praradau dvi darbo vietas – dėl to, kad atsirado sūnus, kiti už mane priėmė sprendimą, kad aš turėčiau būti namie. Pamenu, kaip tada pykau – kodėl kažkas už mane sprendžia, ką man daryti?
– „M(e)&M(other)“ – ne tik filmas: tai tavo ir tavo sūnaus Elijo šokio spektaklio pradžia. O kur buvo pradžia to jausmo, kad tu ir Elijas galite šokti ne tik žaisdami namuose, bet ir scenoje? Kaip repeticijų salėje atsirado tavo sūnus?
– Kai kovą buvo pirmasis karantinas, šešias savaites praleidome be jokių kontaktų: visi namie, trinamės, oda į odą. Vienas daro viena, kitas nori kito, kiekvienas ieško erdvės sau. Todėl spektaklyje bus labai daug erdvės konfliktų, kuriuos mes fiziškai bandysime su Elijumi išspręsti: analizuosime, kur kertamės ir kur vienas kitam padedame.
„M(e)&M(other)“ prasidėjo mūsų svetainėje. Nors mes su Elijumi šokome nuo pat mažens, vieną vakarą, per pirmą karantiną, mums šokant jis natūraliai priėjo prie manęs, o aš jam pasiūliau: „Pabandyk ant manęs palaipioti. Įsivaizduok, kad aš – medis, ir tu negali paliesti žemės.“ Tai buvo pirmas kontaktinės improvizacijos pratimas. Nuo to viskas ir prasidėjo. Tą vakarą supratau, kad įvyko kažkas magiško, nesusijusio su kasdienybe.
Per karantiną vesdavau pamokas nuotoliniu būdu. Tuo metu labai daug kovojau dėl erdvės, sakydavau vyrui: „Eikit į sodą, pasiimk vaikus, aš noriu padaryti jogą.“ Bet mes gyvename pirmame aukšte, ir Elijas vis atbėgdavo, klausinėdavo, norėdavo prisijungti. Sakydavau: „Ne, palik mane ramybėje.“ Visą laiką jį atstumdavau, nemačiau jo intereso; maniau, kad tai – tik vaikiškas noras pazirzti.
Mano akyse susikaupė ašaros – juk iš vaikų nieko nesitiki ir nereikalauji, tokio grįžtančio dėkingumo iš jų tikėtis negali.
Bet vieną dieną pakviečiau prisijungti. Po pusvalandžio jogos atsisėdome į lotosą pozą. Sakau: „Užmerk akis, pakvėpuosim.“ Tada tariau: „Ačiū tau, Elijau, kad savo dėmesiu ir energija pasidalijai su manimi.“ Ir jis, vis dar užsimerkęs, pasakė: „Ačiū, mama, tau, kad leidai būti su tavimi. Man labai patiko, norėčiau dar kartą.“
Mano akyse susikaupė ašaros – juk iš vaikų nieko nesitiki ir nereikalauji, tokio grįžtančio dėkingumo iš jų tikėtis negali. Tėvas, mama jiems yra savaime suprantama. Todėl dėkingumas, atėjęs iš jo paties ir tokia forma, mane labai paveikė. Supratau, kad reikia šitai tęsti.
Visus šiuos momentus papasakojau Ingridai Gerbutavičiūtei, jos akys išsiplėtė, sako, reikia kažką daryti! Jai kilo mintis, kad pirmas etapas galėtų būti filmas, kuriame užfiksuotume tą pradžią. Žinoma, nuo pat pradžių kalbėjome ir apie spektaklį, bet aš net nežinojau, ar pavyks: juk negalėjau būti tikra, ar tai, kas vyksta svetainėje, tęsis. Gal jis nebenorės, gal tai buvo tik momentinis susižavėjimas, kilęs dėl karantino, kai viskas sustoję?
Labai atsargiai sekiau, kas vyksta. Repeticijų salėje dirbome septynias sesijas po dvi tris valandas. Tik tada jau galėjau pasakyti, kad tikrai kažkas bus.
Aš nenoriu pasauliui parodyti, kaip gerai Elijas šoka. Ne! Tai yra visai apie ką kita. Aš galvoju tik apie šį momentą, galvoju, ar tai turės kiek nors įtakos jo gyvenimui, ar paliks kokį pėdsaką.
– Jeigu jau prašnekai apie erdvę ir apie „oda į odą“ jausmą, man, žiūrinčiai filmą, ypač įsirėžė momentai, kai tu lieti savo vaiką. Žinau, kad, kai lieti savo vaiką, užplūsta visai kitokie jausmai, nei liečiant bet kurį kitą žmogų pasaulyje. Kaip tavo sūnaus, kaip kūniškos būtybės, buvimas šalia keičia tavo pačios savijautą scenoje?
– Ir keičia, ir nekeičia. Choreografiškai struktūruotoje improvizacijoje yra punktai, kuriuos mes išlaikome, kad Elijui būtų aiškiau, nes negaliu palikti jam visiškos laisvės – turiu susiaurinti, kad jis žinotų, nuo kur atsispirti. Kaip tik čia aš turiu tą mamą palikti kažkur kitur. Turiu pasitikėti juo, ypač, jeigu jis atlieka kokį sudėtingesnį judesį.
Tai atėmė man labai daug laiko – suvokti, kad visų pirma Elijas yra mano partneris. Juk kai esi su partneriu, pasitikėjimą jauti, bet mamiškumo jausmo nėra. To: „Oi, atsargiai, užsigausi; o jei tas nutiks, ar tas...“ Galbūt dėl to mano judesys yra atsargesnis, nors aš nevaikštau ant pirštų galų, mes viską darome visa jėga. Bet vis tiek kartais pagaunu save, svarstančią, ar viskas bus gerai, ar jis padarys, ar man jau pasiruošti, ar ranką pakišti, kad nenukristų.
Ir drauge, liesdama jį arba pagaudama jo žvilgsnį, aš vis tiek regiu vaiką, matau savo sūnų, savo pačios atspindį. Jis yra mano dalis, mano pratęsimas; tai nematoma kitiems žmonėms. Ir tai nuostabu. Viena yra kasdienis kontaktas su vaiku, kai tu susitinki, apsikabini, ir tai jau smagu ir gera. Bet kai šokis yra visas tavo gyvenimas, ir tavo vaikas šoka kartu su tavimi... Nežinau, kas geriau gali būti.
– Kaip atrodo judviejų kūrybos procesas: kiek kalbatės, kiek tiesiog judate, ieškote? Kiek idėjų yra Elijo, ar jis daugiau pildo mamos sumanymus? Kiek jo ir kiek tavęs yra ten?
– 50 proc. yra jo, 50 proc. – mano. Jis duoda tiek daug pasiūlymų! Nėra taip, kad mano vaidmuo yra mokytojos, o jo – mokinio. Nėra taip, kad jis sėdėtų ir lauktų, kol aš duosiu jam impulsą: kai bandome susigalvoti kokią šiuolaikinio šokio kombinaciją, judesius dažnai pasiūlo jis.
Bet visų pirma man buvo svarbu, kad jis suprastų šokėjo kasdienybės estetiką: pavyzdžiui, kai ateiname į salę, batus arba nusiauname prieš duris, arba vos įėję į vidų – grindimis mes nevaikštome su batais. Norėjau parodyti visas taisykles, išmokyti rutinos, įpratinti apšilti, gerti daug vandens.
Drauge norėjau ir išsaugoti vaiko interesą, ir po truputį padėti suvokti, kas yra šiuolaikinis šokis, kaip jis kuriamas. Kol kas Elijo šokio žodynas yra suformuotas breiko, kurį jis lanko beveik dvejus metus. Kai darome apšilimą, jis rodo breiko judesius, ir aš bandau į tai įpinti šiuolaikinio šokio pagrindus. Kad jam nebūtų per sausa technika.
Kartais mūsų apšilimuose būna ir futbolo kamuolys, nes tai – dar vienas jam savas elementas. Labai svarbu, kad jo raumenys prisimintų judesį – su kamuoliu ir vėliau jau be kamuolio. Raumenyse glūdi atmintis. Kamuolys tampa tarpininku, kuris padeda pasiekti, kad jis improvizuodamas priartėtų prie šiuolaikinio šokio.
Kad vaikas atsivertų, jam reikia duoti laisvės.
Kad vaikas atsivertų, jam reikia duoti laisvės. Kai ateiname, sakau, užsileisk kokios nori muzikos. Jis tada improvizuoja, kol išeina tas pirmasis energijos gūsis, kylantis iš jausmo salė didelė, galiu daryt ką noriu! Kai pirmoji deganti energija išeina, pradedame dirbti. Tada jis pasiruošęs išklausyti, būti, susikoncentruoti.
– Minėjai, kad save kaip mamą šokdama turi palikti kažkur kitur. O kiek Elijas repeticijų salėje yra ne šokėjas, o tavo vaikas? Kiek jis sau leidžia demonstruoti savo nuobodulį, nuovargį, būti tuo namų režimu, kuris jums yra įprastas kitose erdvėse?
– Labai keista – ir aš nesuprantu, koks čia fenomenas – bet kai mes nueiname į salę, aš neatpažįstu savo vaiko. Tas, kuris namuose zirzia, negali susikaupti, maivosi, studijoje virsta visai kitu: justi tik pozityvumas, atsidavimas, nuolatinis noras judėti toliau.
Elijas studijoje labai jautrus, visos jo kūno ląstelės pašvęstos darbui. To aš negaliu suprasti. Aišku, būna momentų, kai repeticijų salėje jis pats ant savęs supyksta, jeigu kažkas nepavyksta. Tą emociją jis parsineša iki pat namų, tu gali ją matyti. Bet apskritai vaiko toje salėje aš matau labai mažai.
– Kaip šokis pakeitė jūsų tarpusavio santykį su sūnumi?
– Elijas visą laiką buvo mano. Ta prasme, mano. Bet dabar mūsų santykis tapo daug jautresnis: mažiau žodžių, daugiau kūno kalbos, kuri šiuo metu labai sustiprėjusi. Tas apsikabinimas, tas fiziškumas įgavo visai kitą plotmę: aš jaučiu jį, jis jaučia mane.
Labai pasikeitė pats žvilgsnis: jeigu jam kažkas trukdo ar netinka, aš pažiūriu į jį, jis į mane, ir mes nusiraminame. Juk šokdami komunikuojame be kalbėjimo. Aš bandžiau jį su tuo supažindinti, padėti suprasti, jog šokis yra emocijų reiškimas be žodžių. Tai galbūt skamba labai primityviai ar banaliai, bet šokantis vaikas turi tą suprasti.
Svarbu ir tai, kad dabar jis į mane žiūri visai kitaip, vertina kitaip: dabar jis jau supranta, kad aš esu ne tik mama. Mama ne tik rūpinasi, daro valgyti; mama yra susijusi ir su tuo įdomiu darbu, improvizacija, šokiu. Mes turime kitą santykį, draugų ryšį, tarp mūsų vyksta kitokia komunikacija, dialogas.
– Kiek tau svarbu, kad vaikas tave tapatintų ne tik su „rūpinasi ir daro valgyti“ funkcija, bet ir su šokio scena? Su šokiu kaip tokiu?
– Aš visą gyvenimą kovojau dėl savo pripažinimo, dėl Raimondos kaip šokėjos, choreografės tapatybės. Man nuolat norėjosi grįžtamojo ryšio iš kitų, patvirtinimo, kad tai, ką darau, yra gerai, kad verta tęsti toliau. Pirmą pripažinimą gauname iš tėvų. Bet kai pripažinimas ateina iš tavo paties vaiko, tai atperka viską. Nebereikia nieko įrodinėti, nebereikia pripažinimo laukti iš kitur.
Kad taptum geru šokėju, visą gyvenimą turi dirbti, atsisakyti atostogų, iš savęs ištisai reikalauti maksimalaus rezultato. Tas įrodinėjimas atima tiek energijos! Frankfurte man viską reikėjo pradėti nuo nulio. Tu pasakai savo vardą ir išgirsti: „O kas tu? Iš kur tu čia?“ Kai baigiau Suomijoje magistrą, atrodė – viskas, pirmas spektaklis pastatytas „Auroje“, pristatytas visuose festivaliuose... Tada atvažiuoji čia, niekas tavęs nežino, o tu desperatiškai šauki – taigi čia AŠ, RAIMONDA! Tuomet prasideda: „Ai, tai gal aš nesu pakankamai gera...“
Kai pripažinimas ateina iš tavo paties vaiko, tai atperka viską. Nebereikia nieko įrodinėti, nebereikia pripažinimo laukti iš kitur.
Su tuo „ai“ atsirado vaikas, kuris automatiškai vėl ištraukė mane iš rinkos. Todėl darbas su Elijumi dabar man teikia visapusiškos pilnatvės jausmą: du svarbiausi dalykai mano gyvenime susiėjo į vieną. Tai labai inspiruoja, padeda, teikia daug jėgų.
– Filme mini ir norą būti kitur, norą mesti pareigas. Ar tai, kad dabar tu dirbi su tam tikra prasme tų pareigų šaltiniu, kažkiek keičia tavo asmenybės konfliktą, tavo vidinį norą būti kitur?
– Noro būti kitur nebelieka. Tas noras pabėgti nuo pareigų buvo iki tol, iki šio momento. Buvo labai daug konfliktų. Būti tik mama, kaip suprantu dabar, man niekada neužteko. Kai kurioms moterims vaiko atsiradimas sukelia pilnatvės jausmą, norą nusėsti, jos atranda savo funkciją. Man taip niekada nebuvo. Galvodavau, gal esu bloga mama? Kodėl aš noriu mesti, kodėl noriu išeiti? Kodėl nuolat jaučiu, kad tiek daug praleidžiu, nes turiu būti čia?
Kiek buvo projektų, kai žinai, kad turėsi dirbti šešias savaites, ir tas šešias savaites reikia kažkaip apdengti: vaikus sužiūrėti, nuvesti, parvesti... Kaip tai padaryti, kai neturi nieko šalia, tiktai vienas kitą? Tiesa, dažnai atskrisdavo padėti mama. Iš mano pusės būdavo pasakyta: „Aš noriu dalyvauti šitame projekte, mes turime kažkaip tai suorganizuoti, ir mums pavyks.“
Esu gal naivi, optimistė, bet turiu daug noro. Kartais ateina kitas, kontrabalsas, racionalus mąstymas, kuris sako: „Šešios savaitės! Tu gali tą įsivaizduoti? Kaip mes tai padarysim?“ Būna momentų, kai vaiką turi numesti draugei, kaimynei. Tais momentais galvoju – turbūt esu bloga mama, nes turiu savų norų. Noriu kurti, noriu daryti. Bet šiandien manau, kad vaikams daug smagiau, kai mama yra linksma, išsipildžiusi. Vaikai tai labai jaučia. Aš net nenoriu suteikti jiems to blogo pojūčio – kad dėl jų mama negali tęsti savo kelio.
– Su šiais klausimais susiduria labai daug moterų, bet apie tai vis dar kalbama labai tyliai. Kiek tau svarbu apie motinystės įtaką menininkės gyvenimui kalbėti garsiai ir viešai? Kiek tu nori pajusti bendrystę su panašiai gyvenančiomis moterimis, o gal tau svarbiau sudaryti progą visuomenei užčiuopti, kaip jaučiasi moteris-menininkė-mama?
– Taip, man labai svarbu apie tai kalbėti, man rūpi ši problematika. Nenoriu sakyti, kad atradau tai, apie ką nebuvo diskutuojama. Tačiau kai perleidi viską per savo prizmę, daug paprasčiau viską suprasti. Staiga suvoki, kad negali būti nei šimtu procentų mama, nei šimtu procentų kūrėja, tenka pasidalyti. Tai labai išmuša iš vėžių. Kiek kartų, eidama į atranką ar interviu esu susidūrusi su dvejone: kada man pasakyti, kad turiu vaikų? Ar meluoti, ar nemeluoti, gal pasakyti per antrą interviu?
Bijai atsiverti – pasakyti tokį gražų faktą: taip, aš esu ne tiktai šokėja, ne tiktai choreografė, aš esu ir mama, ir tai man duoda labai didelį svorį. Nes žinai, kad iškart bus padarytos išvados: „Ai, ji turi vaikų, vadinasi, nepatikima – vaikai sirgs, ji negalės dalyvauti, tikriausiai vėluos...“ Bet, būdama mama esi daug punktualesnė, savo dienoje turi daug daugiau struktūros, žinai nuo a iki z, kaip suorganizuota tavo diena.
Norėčiau, kad filmas „M(e)&M(other)“ keltų klausimą, kodėl mes išstumiame moteris, kurios turi šeimą?
Norėčiau, kad filmas „M(e)&M(other)“ keltų klausimą, kodėl mes išstumiame moteris, kurios turi šeimą? Kodėl verčiame jas jaustis kaltomis, kai jos pusę keturių turi pasiimti vaiką iš darželio? Vienintelis režisierius iš Frankfurto, kurio keliuose projektuose dirbau kaip atlikėja, pats pasakydavo: „Raimonda, jau trys valandos, tu turi eiti pas vaikus“.
Koks tuomet apima lengvumas! Nebejauti, kad darai ką nors blogo. Aš nesu bloga šokėja, aš nesu bloga kūrėja; tai yra suprantama, pateisinama. Tada supranti, kad vaikai nėra problema, šeima nėra problema; problemiškas yra mūsų supratimas. Ir mes turime tai pakeisti.
Reikia leisti suprasti, kad iš mamos neįmanoma išimti mamiškumo ir tikėtis, kad ji atsiduos tiktai darbui. Nors aš ir nulekiu į tą repeticiją, bet vis tiek galvoju apie vaikus: jeigu rytą paslogavo, bet vis tiek vedi į darželį, nes reikia į repeticiją, o gal paskambins, gal man reikės tą vaiką pasiimti?
„M(e)&M(other)“ – noras parodyti, kad suderinti motinystę ir savo kaip kūrėjos idėjų išsipildymą yra įmanoma.
– Filme matyti ne tik jūsų repeticijos, darbas, bet ir jūsų gyvenimas, veiklos, namai. Tam tikra prasme šis filmas leidžia pažinti kūrėją kaip visumą – ne tik kaip žmogų scenoje, bet ir kaip žmogų pasaulyje. Kodėl tau svarbu taip arti prisileisti žiūrovą?
– Dokumentiškumas atsirado dėl to, kad prieš kurdami filmą su dramaturge Ingrida ir operatoriumi Sebastianu bandėme nusibrėžti, kaip pavaizduoti tą mamą ir kūrėją, moterį, kuri, užsiimdama savo veikla ir kurdama, drauge yra ir mama. Tu labai tiksliai nusakei – man reikėjo nugalėti tą jausmą, kad aš rodau savo namus, juk tai yra taip intymu!
Įsileisti visus į asmeninę erdvę – tai buvo atskira problema, su kuria buvo sunku susidoroti. Vien ryšio su Elijumi parodymas, to, ką mes kurdami atradome, man jau yra labai didelis pasidalijimas. O namai – tai erdvė, kuri priklauso tiktai tau ir tavo šeimai. Bet paskui viskas labai gerai išėjo: išlaikėme neutralumą, akcentavome mano ir vaikų santykį, Elijo kaip individualios asmenybės liniją. Nėra ten per daug, nėra taip, kad jausčiausi apnuoginta. Vis dėlto labai norėjosi ištransliuoti tą jaukų vaizdą, kaip tu jautiesi, būdama višta su viščiukais.
– Noriu dar stabtelėti prie pavadinimo: pirmą kartą pamačiau, kad žodyje „Mother“ telpa žodis „Other“. Kad šitame žodyje užkoduota mamos kaip kito – kažko nepažinaus, kaip tik visai nejaukaus, kažko galbūt net tolimo ir neprieinamo – vaidmuo iš vaiko perspektyvos. Kaip išsikristalizavo ši tolimos mamos įžvalga?
– Pirmiausia kilo tas M(e) – tai yra Aš (Me) ir Elijas (E). Su žodžiu Mother, kaip ir tu sakai, man buvo tas pats: uždėjau tuos skliaustukus ir suvokiau, kad tai tobulai išreiškia būseną, kaip aš jaučiuosi. Nes aš nesu tik mama – yra ir tas kitas, kintantis, nežinomas faktorius. Ne mažiau taiklu perskaityti pavadinimą ir iš Elijo perspektyvos – Me and Mother, Me and Other. Pavadinimas atėjo tada, kai dar nebuvo filmo. Jis tapo daug apimančia, labai tikslia ir plačia inspiracija.
– Filme labai svarbus ir miesto buvimas, Frankfurto vaizdiniai. Žiūrint į tave, šokančią tame mieste, atrodo, kad esi integrali to miesto dalis, lyg architektūra. Regis, kad jame jautiesi labai savai. Natūraliai kyla klausimas, kas tau yra miestas?
– Frankfurtas yra labai gražus miestas – per visą miesto centrą teka Mainas. Tai – be galo graži upė. Kai nusprendėme kurti filmą, iškart pajutau, kokia svarbi man yra lokacija. Nenorėjau apsiriboti vien tiktai studija – norėjosi apimti miesto jausmą, Frankfurto vaizdą. Ir parodyti mane tame mieste, leidžiant suvokti, ką man reiškia šis miestas, kokia mano pozicija jame.
Tada pradėjau galvoti, kas man yra Frankfurtas. Čia gimė mano vaikai, čia prasidėjo mano šeimos gyvenimas, čia iš naujo pradėjau gyventi kaip kūrėja. Ėmiau galvoti apie vietas, kurios man buvo svarbios. Visų pirma į galvą atėjo Maino vaizdinys, vandens refleksija – juk čia yra tas miestas, kurio žmonėms svarbus vanduo.
Vienas kadras yra prie Maino užtvankos: ta užtvanka, tas vandens kritimo garsas, ta jėga – tai atspindi mano judesį. Nes judesy, šokyje, man patinka jėga, sunkumas, bet kartu ir visiškas lengvumas – lygiai kaip vandens. Maino užtvanka atspindi mano kaip atlikėjos, šokėjos savybes.
Kitas vaizdas, kuriame matome kelią, – tai senasis oro uostas, iki 1992 m. buvusi amerikiečių karinių lėktuvų bazė „Alte Flugplatz“. Mes ten gyvenome, eidavome ten kiekvieną dieną. Ten aš stūmiau vežimėlį su Elijumi, ten Elijas pradėjo žengti pirmus žingsnius, tenai išmoko važiuoti dviračiu. Pirmų kartų vieta, labai brangi.
Judesy, šokyje, man patinka jėga, sunkumas, bet kartu ir visiškas lengvumas – lygiai kaip vandens.
Lokacijoje ant stogo matosi mano ir šio miesto santykis: aš buvau nepriimta, labai daug laiko užėmė grumtynės – miestas mane atstūminėjo, o aš vis bandžiau į jį integruotis, įsipiešti. Kiekviena vieta filme yra išjausta, svarbi ne tik man, bet ir Elijui.
Dieną, kai filmavome oro uoste, buvo debesuota. Kai užeidavo debesis, sustodavome, kai pasirodydavo saulė, tęsdavome. Pradirbome lauke kokias tris valandas; aš pamiršau, kad Elijas nevalgęs, kad jis pavargęs. Mama iš manęs buvo dingus. Supratau, kad turiu turėti žmogų, kuris pasakytų: stop, pauzė. Jeigu vėl užsimiršiu, jeigu ta mama išeis, jos pareigas turi perimti kažkas kitas. Šiuo metu vis daugiau šio vaidmens perima Ingrida.
– Kaip Frankfurtas kaip miestas keitė tavo šokio charakterį? Ir šalia – jeigu paklausčiau tavęs, koks miestas geriausiai apibūdintų tavo šokio stilių, braižą, jausmą, ką atsakytum? Ar galėtum susieti save su kokia nors urbanistine aplinka?
– Manau, kad kiekvienas miestas duoda savo. Į savo bagažą galiu pasiimti ir Kauną, ir Vilnių, ir Helsinkį, ir Frankfurtą. Helsinkyje, kur aš studijavau šokio magistrą, viską supratau, atradau iš naujo: suvokiau, kad judesys gali būti visiškai kitoks.
Ten buvo labai daug somatikos, ko aš visiškai nežinojau. Man tai buvo nauja. Helsinkis turėjo daugiausia įtakos mano supratimui, kas mane domina kaip šokėją, kas man patinka. Man ten buvo pasaka, po visų tų studijų Vilniuje, kur buvo darymas dėl darymo, neklausiant kodėl. Helsinky man buvo tiktai kodėl, ir aš turėjau labai daug erdvės į tą kodėl atsakyti.
O Frankfurtas... Jeigu sakyčiau inkaras, man tai būtų Frankfurtas. Inkaras, kuris gražiąja prasme tiesiog pasako, kad esu čia ir dabar. Kad jaučiuosi išsipildžiusi. Inkaras man – tai ramybė, kai nebėra mėtymosi į visas puses. Gal fiziškai būtų sunku tą inkarą nupiešti ar atspindėti judesiuose, bet tai yra grynas jausmas. Tai yra ir dabarties, ir ateities jausmas – inkaras duoda rytojaus ramybę. Ir aš manau, kokia yra tavo būsena, taip tu ir kuri. Tai nori nenori atsispindi tavo judesiuose.
