Su tapytoju, grafiku, rašytoju, knygų iliustratoriumi, performansų autoriumi susitikome prie jo vardo muziejaus. Stasys sėdėjo po liepomis ir kalbėjosi su svečiais iš Lenkijos.
„Pavargau. Be to, susibariau su muziejaus direktore. Muziejaus atidarymui jie neišleido leidinio“, – netrukus prisėdęs pokalbiui atsiduso S.Eidrigevičius.
Ilga pavardė mene nėra paprasta
– Jūsų gražus vardas, toks muziejiškas.
– Taip tėvai davė.
– Visą laiką buvote patenkintas savo vardu?
– Taip, tvarkoj. Tik pavardė ilga, labai sunku ištarti. Anglijoje ar kitur. Vytautė Žilinskaitė buvo patarusi sutrumpinti pavardę. Eidrigis. Aš maniau, kad ji taip juokauja, o iš tiesų daug dainininkių nukerpa savo pavardes, trumpina. Kai nukerpa pusę pavardės – nesuprasi, lietuvė čia ar ne. Bet gerai, joms tada paprasčiau gyventi.
Esu girdėjęs tokį anekdotą. Vieno lenkų dailininko parodą norėjo priimti užsienio galerija, bet dėl pavardės ilgio nepriėmė. Lenkų pavardės kartais būna labai trumpos, bet būna ir labai ilgos. Dėl to jo nepriėmė.
Ilga pavardė mene nėra taip paprasta.
– Muziejaus atidarymo dieną Rytis Zemkauskas jūsų klausė, kaip jaučiatės, kai jums gyvam esant atidaromas muziejus. Atsakėt, kad baisu. Bet gal ne tik baisu? Gal ir smagu, kad nereikia sėdint ant debesies maskatuoti kojom ir žiūrėti į viską iš viršaus? Esat čia.
– Smagu, žinoma. Po didelio vargo. Bet pilna šventė yra tada, kai tikrai viskas paruošta. Įsivaizduokit, jūs pasikviečiate svečių ir padengiate stalą. Viskas savo vietoje: indai, maistas, vynas. Graži puota. Bet jei jūsų virtuvėje pritrūko druskos? Visas priėmimas bus be druskos.
– Taip dabar jaučiatės?
– Taip, čia priėmimas be druskos. Būtent dėl leidinio, nes čia yra pagrindinis dalykas. Atvažiavo žmonės, žurnalistai ir su kuo jie išvažiavo? Su atviruku? Labai svarbus dalykas buvo jo išleidimas.
– Kai pati planavau kelionę į Panevėžį ir užsakinėjau nakvynę, viešbutyje pasakė, kad šiam savaitgaliui labai didelis viešbučių užimtumas, nes atidaromas muziejus. Muziejus! Ne sporto varžybos, ne žinomos grupės koncertas. Smagiai nuskambėjo.
– Taip, iš tiesų. Kai atidarė muziejų, buvo tokia minia žmonių! Aš pagalvojau: negaliu patikėti. Atvažiavo ir Japonijos ambasadorius. Visą valandą jį vedžiojau po parodas ir pasakojau, nes su Japonija esu labai daug projektų turėjęs, 14 kartų Japonijoje buvęs, parodas surengęs.
Su ambasadoriumi kalbėjomės, kad ateities projektas – paruošti parodą ir knygą „Stasys ir Japonija“. Medžiagos labai daug, bet turi būti profesionalu, reikia vertėjo, reikia išversti straipsnius, kurių yra labai daug.
Nuo 1987 metų Japonijoje, Otaru mieste, yra „Hiroko Mori Stasys Museu“. 2003 metais ten buvau ir ant muziejaus fasado nupiešiau žmogų. Dar parašiau prierašą, kuris liko ant sienos. Paskui, mačiau nuotraukose, nuo lietaus tas žmogus pradėjo atsilupinėti. Reikia restauruoti.
Bet nutiko taip, kad mirė muziejaus direktorius. Kas toliau bus su tuo muziejumi – nežinau.
Paskui mano muziejus turėjo būti San Marine. Bet irgi tokia istorija. San Marinas yra mažas kraštas netoli Venecijos, kur (kolekcionierius) Franko Bartoni turėjo savo namą ir savo kolekciją. Vienas aukštas buvo skirtas man, kitas – tarptautiniam, dar kitas – italų menui. Man sako: padaryk lentelę ir namas vadinsis „Casa di Stasys“ (Stasio namas). Bet jo sveikata silpo ir jis pasimirė. Šeima jo kolekciją ėmė pardavinėti ir pasibaigė istorija. Buvau ten nuvažiavęs, mačiau tą pastatą, darbus, kolekcijas, jo didžiulę meilę menui. Žmogus tikrai mylėjo meną, tikrai suprato.
Turi būti reiklus sau
– Kas menininkui padeda palaikyti gerą formą ir kas yra gera forma menininkui?
– Kelios priežastys, keli dalykai. Galiu kalbėti pagal savo pavyzdį arba pagal kitų pavyzdžius. Pagal kitų – tai kada dailininkas patenka į neviltį, į alkoholizmą, depresiją, savižudybę ir jo nebėra. Paskui, po mirties, sprendžiama, ar jo kūryba turėjo vertę, ar neturėjo. Daryti muziejų ar ne. Pavyzdžiui, Rothko centras (Marko Rothko meno centras Daugpilyje, Latvijoje). Kaip jis baigė gyvenimą? Savižudybe. Dabar jo kūriniai labai aukštos vertės, jis labai visur vertinamas.
O pagal savo pavyzdį? Labai svarbu būti reikliam sau. Kasdien turiu nueiti aštuonis tūkstančius žingsnių. Čia pirmas dalykas. Po to einu plaukioti ir turiu trenerį. Treneris buvo atvažiavęs į muziejaus atidarymą. Jis meno nelabai suvokia, bet jis nori suvokti. Svarbiausia, kad klauso manęs. Jam kartais pasakau pavardes: kokio nors poeto, rašytojo, dailininko. Jis nežino, bet jau atsimins. Dabar, kai atvažiavo čia, jau žinos truputį apie Lietuvą.
Labai svarbu būti reikliam sau. Kasdien turiu nueiti aštuonis tūkstančius žingsnių. Čia pirmas dalykas.
O sportas duoda naujo įkvėpimo. Kad tu esi, tavo kūnas juda, negali pulti į neviltį, į alkoholizmą arba į kitus kraštutinumus. Sau turi būti reiklus. Nesvarbu, kokia situacija: ar ji linksma, ar sunki.
Varšuvoje nuomojausi dirbtuves, buvau ten keturiolika metų. Didelė erdvė, arti stoties, viskas atrodė puikiai. Bet prieš pat kovidą atsirado keistas mafijozas, kuris iš miesto išviliojo šį namą. Išmetė iš didžiulio pastato visus dailininkus, išmetė teatrą, kavinę, gyventojus.
Ir kas tada atsitiko? Aš galvojau, kaip iš čia išsikelsiu? Bet kažkaip pavyko. Iš vieno pažįstamo teisininko išsinuomojau dirbtuves miesto centre ir po truputį viską vežiau. Daiktus, rėmus, paveikslus. Buvo didžiulis vargas iš vienų dirbtuvių pervežti į kitas, viską pakuoti.
Tarp kitko, per tai atradau ir darbų, kurių buvau ieškojęs ir neradęs. Buvo malonių atradimų. Radau ir nuotraukų, laiškų. Tik kai atsikraustai į naują vietą... Pavyzdžiui, kėdė. Kur ją pastatyti? Kur lovą? Kur stalą ar lentyną? Kad tau jie tarnautų. Didžiulis darbas. Ir tik laikui bėgant stebi, ar tau patogu piešti. Ar langas su tinkama šviesa, ar už lango nestovi automobiliai, ar nekelia triukšmo.
Daug dalykų, kai gali netekti vilties kurti. Bet negali gyventi vien dejuodamas, kažką turi daryti. Todėl sportas padeda. Jautiesi geriau ir atrodo, kad vargai ne tokie jau sudėtingi.
– Kiek jums svarbi erdvė kūrybai ne tik kaip pastatas, bet kaip jausena? Esate piešęs ir ant servetėlės restorane.
– Aš visur mėgstu piešti. Ir knygelėse, ir ant servetėlių būtinai, kai laukiu patiekalo. Paskui piešinį dovanoju tam žmogui, kuris su tavimi atėjo suvalgyti pietų.
Nuvažiavome kartą su sūnumi į parodos atidarymą, ilgai laukėme vakarienės ir aš pradėjau viena linija piešti ant visos staltiesės. Atėjo (personalas), pamatė. Sakau: nepykit, kad aš paišau. Aš galiu jums palikti, tik duokite man baltą staltiesę dovanų.
Davė, o vėliau pamačiau, kad cigarete joje pradeginta skylė. Na va, galvoju, davė tokią, kuri jiems nereikalinga. Bet čia kaip pokštas.
Piešimas visur man padeda. Arba paišai, arba rašai.
Poemą „Giedanti gaidžio galva“ pradėjau rašyti oro uoste, laukdamas lėktuvo. Parašiau: sėdim su sesėm nulaidę galvas. Nulaidę: čia aukštaitiškas žodis. Paskui kitą, trečią eilutę. Taip pradėjau rašyti ir tie prisiminimai... Iš karto negalvojau, kad bus poema, bet prisiminimai linijomis klijavosi. Šį kūrinį rašiau gal dvejus metus, paskui jis išaugo.
– Vadinasi, erdvė kurti gali būti ir bet kur ir bet kas. Kad ir popieriaus lapelis.
– Taip, ir popieriaus lapelis, ir atvirukas ar siena. Panevėžyje pas seserį Genutę namuose ant sienos esu nupiešęs tokį savotišką paveikslą, portretą.
– Ar patiko Genutei?
– Patiko. Darė remontą, sako, neuždažiau. Vadinasi, gerai.
– Su Panevėžiu jus sieja ne tik tai, kad esate kilęs iš čia, bet ir iki šiol čia gyvena sesuo?
– Dvi seserys. Genutė ir Apolonija. Į muziejaus atidarymą atvažiavo svečiai iš Lenkijos. Tai ir pas Genutę svečiai, ir pas Apoloniją svečiai. Vedžiau tokią kaip šeimyninę ekskursiją muziejuje, papasakojau apie darbus. Kadangi publika buvo iš trijų kraštų, tai turėjau kalbėti ir lietuviškai, ir angliškai.
Čiurlionis, Mekas ir Miltinis
– Jūsų kūryboje yra svarbus ir M.K.Čiurlionis. Jei įvyktų neįmanoma ir dabar su juo susitiktumėte: ką norėtumėte pasakyti?
– Nežinau, ką jis man pasakytų. Kartą Georges'o Pompidou meno ir kultūros centre Paryžiuje sutikau Joną Meką. Vyko jo filmų peržiūra, pirmą kartą su juo šnektelėjau. Paskui buvo vaišės, vynas, kažkas jam padovanojo lietuviškos duonos gabalėlį. Tada išsiėmiau telefoną ir pradėjau Meką filmuoti, nes žinau, kad jis irgi filmuoja žmones. Kažkur telefone gal ir dabar turiu tą filmuką. Jis stovi, šypsosi kalba.
Aš Statys Eidrigevičius, ar tokį girdėjot? – paklausiau.
Girdėjau, – pasakė.
Ir viskas. Nebuvo kažkokio entuziazmo, nebuvo „labas, kolega“. Kadangi taip ramiai atsakė, tai ką čia daug kalbėsi? Menininkai kartais susitinka ir tokiu būdu.
O būdamas Izraelyje susitikau su poetu Tadeuszu Rozewicziumi. Ten vyko knygų mugė. Labai karšta vasara, žmonių atėjo mažai, beveik vien tik Lenkijos žurnalistai ir vertėjai. Bet buvo malonu pasėdėti. Jis perskaitė eilėraštį „Apspjautas poetas“. Galvoju: parašysiu ir aš eilėraštį „Apspjautas dailininkas“.
Ir parašiau.
Apspjautas dailininkas seilėmis gali praskiesti spalvas.
Paskui jam papasakojau apie tai, o jis juokėsi. Bet seilėmis iš tiesų galima praskiesti akvarelės dažus.
Mes su Rozewicziumi pradėjome susirašinėti, gavau iš jo daug puikių atvirukų. Iki pat jo mirties draugavome. Jis svajojo, kad aš iliustruočiau knygą. Po jo mirties „Apostrofa“ išleido jo poeziją su mano kukliais paprastais piešinukais.
– Kalbamės Juozo Miltinio mieste. Jūs su juo buvote susitikę?
– Buvau. Pas jį buvau vieną ar gal du kartus. Nuėjau su fotografu Stasiu Povilaičiu. Miltinis atidarė duris, aš jam nunešiau savo katalogą. Jis pasižiūrėjo ir pasakė: kodėl mes taip vėlai susitikome? Jūsų menas toks įkvepiantis, o aš jau senas ir nieko negaliu padaryti, nieko nesukursime.
Jis man labai padarė įspūdį, įdomiai kalbėjo. Kiekvienas sakinys kažkoks kitoks. Miltinis tarsi kitoks lietuvis. Taip originaliai. Kaip sakoma, kalbantis žodis.
Bandžiau užsirašyti, ką jis sako, bet nespėjau. Norėjau užregistruoti jo kalbą. Labai įdomus žmogus. Labai. Mačiau ir dokumentinius filmus apie jį. Jis buvo labai originalus ir, aišku, labai reiklus.
– Reiklus – turbūt čia švelniai tariant.
– Tikrai?
Kieme rėkianti varna
– Vienas iš jūsų kūrybos veidų yra kaukės. Kaukės yra simbolis, mes gyvename su jomis, kartais bijome nusiimti. O kas jums yra kaukė?
– Kaukė... Kaukė man yra vienas iš kūrybos etapų, vienas iš kūrybos kambarių, kai įėjus į tą kambarį randi kaukę. Bet iš tiesų kaukė yra kaip veidas. Žmogaus veidas.
Kaukė tarsi prakalba savu balsu. Nacionalinėje dailės galerijoje buvo mano paroda „Veidas ant kaukės“. Labai ilgai ieškojome pavadinimo. Jis toks tikslus. Kaukė kalbanti – čia yra veidas, išraiška. Ne taip, kaip Venecijoje, kur užsidengi savo veidą ir slepi. Čia tu tarsi slepi savo veidą, kuris nieko nesako, o kaukė – sako. Štai čia yra paradoksas, absurdas. Mano kūryba labai dažnai atsiremia į absurdą.
Visada domino Kafkos kūryba, yra ir dailininkų, kurie man įdomūs. Kiekvienas iš mūsų turi savo jautrumą tam tikram menui, knygai, literatūrai. O kai kuriuos dalykus tiesiog praeinam. Nebūtina kritikuoti, bet mes turime išsirinkti. Pasaulyje visko labai daug.
– Kam jūs jautrus?
– Žmogiškai bėdai, nuskriaustam žmogui. Važiuojant čia buvo toks mažytis įvykis. Išeinu jau su lagaminais, einu per kiemą. Kieme rėkia varnos. Tame kieme ir šiaip varnos yra labai veiklios, rėkiančios. Bet šį kartą jos ypač garsiai rėkė ir šalia manęs, tarsi į mane. Galvoju: kodėl? Ko tu rėki, aš tau nieko nedarau, išvažiuoju.
Einu, o ten kieme guli sutraiškytas varnos vaikelis. Varna verkė savo vaiko. Dabar suprantu. Bet kodėl dabar, kodėl aš turėjau tą sceną pamatyti? Važiuodamas į oro uostą ir lėktuve knygelėje paišiau eskizus: varna, verkianti savo vaiko. Įvykis mažas, bet tik jautrus žmogus gali pamatyti tokią sceną. Kitas žmogus praeitų.
Mene nėra darbo valandų. Tu esi visur. Vis ką nors pamatai ir tai yra dailininko pašaukimas. Arba jį turi, arba ne, arba tik atlieki kažkokį darbą. Dailininkų iš pašaukimo nėra daug. Juos pamatyti irgi reikia. Kaip galvojat, ar meno istorikai pamato tuos, pašauktuosius? Ne visada. O kartais turi praeiti laiko. Meno istorijoje gali praeiti šimtas ar du šimtai metų ir dailės istorija iš naujo yra perrašoma.
Bet kodėl dabar, kodėl aš turėjau tą sceną pamatyti?
Galvojama, kad dailės istorikai mato ir žino, bet aš keliauju ir pažįstu dailės istorikus – jie mato tai, ką nori matyti arba ką pasitaikė pakely pamatyti.
Juokas žmogui labai padeda
– Panevėžio rajone yra toks pykčio kambarys. Žmonės gali ateiti ir daužyti indus.
– Girdėjau kažką.
– Jūs sakėte: norėčiau, kad muziejuje būtų ir juoko kambarys. Būtų tarsi atsvara pykčio kambariui. Jums pačiam juokas svarbus?
– Juoko kambarys... Aš girdėjau, kad yra toks būdas žmonėms padėti: susitikus pasijuokti. Aišku, tuščias pasijuokimas man nelabai suprantamas, aš juokiuosi, kai yra ryšys tarp dviejų žmonių. Pavyzdžiui, Rozewiczius. Gi kai mes kalbėdavomės, būdavo vienas sakinys ir tada juokas. Iki kvatojimo. Tokia yra chemija tarp žmonių, kad kvatojimas remiasi kažkuo.
Žurnalistas Ignas Krupavičius iš televizijos irgi turi tokį humoro jausmą. Kai žmonės gali kalbėti ir vienas ant kito neįsižeidžia, tik pasijuokia.
Sakau: Ignai, man atrodo, kad tu meno nesuvoki.
O jis: gal ir ne, kas čia tokio?
Ir mes juokiamės. Galima, aišku, nutylėti. Viską galima nutylėti. Bet gali juokauti ir juokas žmogui labai padeda. Aš žinau, kad padeda.
O kai sėdžiu dirbtuvėse – kartais kalbuosi su sienomis. Laiškas sienai, kurį parašiau ir kuris eksponuojamas muziejuje, parašytas iš mano didelės vienatvės. Kalbi su siena, su stalu, kalbi su kėde. Gali kalbėtis su stiklu, su gėlės lapu ir tas pokalbis gali būti labai poetiškas ir absurdiškas. Bet jis turi savo prasmę: tu kalbi, tu jam kažką nori pasakyti. Pakalbėjimas remiasi tavo fantazija. Kokio lygio yra tavo fantazija?
Fantazija yra Dievo dovana. Jos nenusipirksi, neišmoksi, gali baigti kelis universitetus – niekas tau nepadės. Fantazijos reikia ir kai žiūri į meno kūrinius. Fantazijos klausimas: ar tu turi šią dovaną, ar moki žiūrėti, mąstyti sąvokomis?
Kiti sako: aš nesuprantu meno. Čia ne tas žodis. Meno negalima suprasti ar nesuprasti. Ar tu gebi mąstyti sąvokomis, ar tu esi jautrus? Jei klausaisi muzikos – negali sakyti, kad ji tavęs neveikia.
Kai augau Lepšių kaime... Kada žmonės dainuodavo? Jie dainuodavo per vardadienius, per vestuves arba giedodavo per laidotuves. Laidotuvių giedojimas man atrodė toks gilus, prasmingas. Rodėsi kaip spektaklis, kur tu girdi žmonių balso raudą, einančią iš taip giliai. Bandžiau įrašyti, bet paskui tuos juostos dingo. Raudojimas, tas tikras dainavimas....
Dar prisimenu, kai su mama eidavome į Panevėžio bažnyčią. Giedojimo klausiausi, jei geras choras, jei žmonės įsijungia – tu išgyveni ir esi lyg palaimintas, tada yra ryšis su Dievu. Dar aš bažnyčioje visada žiūrėjau į freskas, į paveikslus. Mama sakydavo: varnas gaudai.
Į Panevėžio katedrą dažnai eidavom, pėškom. Ramygalos gatve, paskui išėjus iš bažnyčios mama nupirkdavo ilgą saldainį.
Beje, kai aš Nacionalinę premiją gavau, Kutavičiaus žmona Dalia Kutavičienė sukūrė filmą „Liūdesėliai“. Jie filmavo katedroje. Gražiai nufilmavo. Tos pačios freskos, skulptūros, žmonės, veidai. Gražios scenos.
Laiškai – laiko dokumentai
– Žinot atsakymą į klausimą, kodėl jūs tapote menininku?
– Nes tokia prigimtis. Žmogus linkęs į susimąstymą, į kitokį pažiūrėjimą, stebi pasaulį. Aš tą darau nuo pat mokyklos suolo. Kai mokiausi Panevėžio pirmoje vidurinėje mokykloje, pradėjau po truputį rašyti į Panevėžio laikraščius. Trumpas žinutes, pavyzdžiui, kad mūsų klasė nuėjo į mėsos fabriką, ekskursiją.
Kai pamačiau, kad išspausdino, pasidarė įdomu. Aš mėgstu dalintis, ir tas noras dalintis liko: ką aš matau, kur keliauju. Vėliau ėmiau rašyti esė į vieną lenkų laikraštį. Vieną parašiau grįžęs iš Maroko, kitą – iš Meksikos, dar kitą – grįžęs iš Čikagos. Tada redaktorius išėjo į pensiją, o likęs redakcijos kolektyvas nutarė Stasį palikti šone.
Po to ėmiau rašyti „Lietuvos rytui“, tada „Kultūros barams“. Jiems rašau jau dvidešimt metų. Neseniai „Kultūros barai“ viršelyje išspausdino mano plakatą „Emigrantai“. Kaip tik dabar po Ukrainą keliauja plakatų paroda „Mano gyvenimas – kaip teatras“. Būtent šis plakatas žmones Ukrainoje labai jaudina. Kai esi emigrantas – tada vienas tavo veidas vienas čia, o kitas – po kitu paukščio sparnu. Tas plakatas emigrantų temos ikona. Tu išvažiavai, bet tu svajoji, ilgiesi, tu kenti. Vizualiai išreikšti šią temą sunku. Taip, kad kitas žmogus suvoktų. Štai kas yra temos svoris, reikšmė, esmė.
Kaip žmonės skaito tavo kūrinį? Kūrinio skaitymas sudėtingas dalykas. Kad perskaitytumei abstraktų paveikslą – turi turėti kitokį jausmų vibravimą, nes žiūrint į abstraktų paveikslą galima jį interpretuoti be galo įvairiais būdais.
Bet tokį kūrinį aiškinant vaikams... Aš labai mėgstu aiškinti vaikams arba žmonėms, kurie turi mažą kontaktą su menu. Reikia aiškinti labai paprastai, paprasta kalba. Tada jis suvoks. Matai kaip, sakys.
Vizualiai išreikšti šią temą sunku. Taip, kad kitas žmogus suvoktų. Štai kas yra temos svoris, reikšmė, esmė.
Užvakar buvo atvažiavę 38 ambasadoriai ir aš juos vedžiojau. Vienas lenkų ambasadorius pradėjo pasakoti apie vieną vaikišką knygutę ir apie kiekvieną jos paveiksliuką. Čia ir yra tavo meno jėga.
Pirmoji mano iliustruota knyga „Robotas ir peteliškė“ (Vytautės Žilinskaitės). Rinkau vaizdą, dariau piešinį ir galvojau, ar jis pasieks tokį lygį, ar pavyks sugestyvų paveikslą sukurti? Įsivaizduokit, koks buvo netikėtumas.
Šią Vytautės Žilinskaitės knygą iliustravau 1978 metais. Jau gerokai vėliau manęs paprašė atsiųsti savo iliustracijų, gali būti ir seniai sukurtos, ne originalai, o fotografijos – kažkokiam Baltijos šalių iliustracijų konkursui. Nusiunčiau „Robotas ir peteliškė“ knygos iliustraciją ir laimėjau pirmąją vietą. Tada paskambinau Žilinskaitei, ji dar gyva buvo. Ji taip džiaugėsi.
O paskui dar radau jos laišką. Ilgą laišką. Dabar per Lietuvą keliauja mano iliustracijų paroda, kur yra to laiško kopija. Kai kurie laiško fragmentai labai svarbūs. Galvoju, gerai kad aš laiškų neišmečiau. Gerai, kad juos saugau. Juk tai yra laiko dokumentai.
Laiškai – dar viena tema. Turiu jų skirtingomis kalbomis. Juos reikia išversti, juose daug įdomaus turinio. Rozewicziaus atvirukus verta išversti, iš kiekvieno atviruko alsuoja nuoširdumas, paprastumas ir humoras.
– Kiek jūsų gyvenime ir kūryboje svarbios pasakos?
– Su pasakomis buvo taip. Knygų man tėvai beveik nepirko, jas imdavau bibliotekoje ir visada ieškodavau iliustracijų. Kartais jų būdavo, kartais ne. Bet pasakos buvo visada... Kaip sakė vienas ambasadorius: aš noriu bijoti. Įdomus pasakymas. Vaikas labai mėgsta bijoti. Ir mane tai traukė.
Pasakysiu jums labai įdomų nuotykį, nutikusį Prancūzijoje. Pakvietė mane į plakatų šventę, dalyvavo dailininkai iš įvairių pasaulio šalių. Kiekvienas turėjo nupiešti po vieną iliustraciją, po vieną darbą. Jo tema: ateina milžinas, guli šeši ar septyni vaikai ir jis juos turi suvalgyti.
Kaip tu nupieši, kaip jis griaužia vaikus? Baisus piešinys. Sugalvojau, kad reikia nupiešti milžiną, įsikandusį antklodę, po kuria miega vaikai. Neparodyti vaizdo, kuris aprašytas, o toliau mus turėtų vesti fantazija.
Kitas pavyzdys, kai iliustravau „Laumių pasakas“. Buvo iliustracija, kad bernas šika, o dvi laumės ėda, ką jis šika. Nupaišau ir parodžiau sūnui, paklausiau, ką jis galvoja? Ne, sako jis, čia ne tavo pasaulis, atidėk į šoną. Taip ir padariau, nupaišiau kitą motyvą. Niekada nedarau pažodžiui. Reikia praeiti pro metaforą.
Sūnus yra geras mano patarėjas. Jei jis tyli, kai laukiu jo pagyrimo, žinau, kad reikia dar ką nors daryti, kad negerai. Visus savo darbus fotografuoju ir siunčiu jam. Jei jis sako, kad ok, tai gerai. Sūnus yra iš šios parodos kuratorius.
O jūs jau buvote parodoje?
– Dar ne, eisiu rytoj.
– Tai kai eisite, atkreipkite dėmesį. Yra tokia medinė sakykla. Kai nusprendėme, kad parodoje bus sakykla, nusiuntėme muziejaus direktorei brėžinius. Ji pasakė, kad tam jau nėra laiko. Tada aš nusiunčiau brėžinius vienam pažįstamam panevėžiečiui.
Ar pažįsti kokį stalių? – paklausiau.
Taip, – pasakė.
Tai darom greičiau, pabūk sponsorius, o aš tau ką nors nupiešiu.
Ir padarėme, atvežė. Ji pagaminta iš devyniolikto amžiaus lentų. Įsivaizduojate? Kai tu esi užsispyręs – savo tikslą pasieksi. O kai nenori, tai ir nenori. Bet gal šiuo motyvu jau baikime pokalbį?
– Gerai. Tik dar norėjau paklausti – jums patinka kalbėtis?
– Nepatiktų – nesikalbėtume.
