Mano parodos Japonijoje katalogo 357 puslapyje įdėtas „Exlibris Sigita-Ieva-Tomas-Maurytis-Rimas Grėbliūnai“. 1976. Tada dirbau Vilniaus filharmonijoje dailininku, ten turėjau dirbtuvę ir visus metus kūriau grafiką, daugiausia ekslibrisus savo buvusiems dėstytojams, draugams, pažįstamiems, žmonėms, mylintiems meną. Tarp jų ir Grėbliūnų šeimai. Istorija tokia.
Vaikystėje, kai su tėvais ir sesėm gyvenau Lepšių kaime, kartą smarkiai suskaudo šoną. Mama, įtarusi apendicitą, nuvedė į Panevėžio polikliniką. Mus priėmė mielas šnekus gydytojas Rimas Grėbliūnas, apžiūrėjęs, apspaudinėjęs nuramino, esą nieko baisaus. Paklausė, kuo užsiimu, atsakiau, kad piešiu. Tada kalboms nebuvo galo, lyg būčiau atėjęs ne dėl ligos. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Rimas Grėbliūnas su sūnumis Tomu ir Mauryčiu dažnai svečiuodavosi pas mus Lepšių kaime, aš aplankydavau juos bute Basanavičiaus gatvėje. Ten buvo daugybė istorinių, dailės ir literatūros knygų, liaudiškų medžio skulptūrėlių, kryželių. Ant sienų – tapybos portretai, peizažai.
2021 04 29
Stasys Eidrigevičius. Vieno ekslibriso istorija, arba Kryžiaus kelias Panevėžio link
Menų centro „Stasys“, oficialiai SEMC, kūrimo tema įvairiais būdais mane persekioja jau penkerius metus. Beveik kasdien į kompiuterį veržiasi laiškai – tai nuo idėjos rėmėjų, tai nuo griaunamo kino teatro gynėjų, o dabar jau ir nuo „opozicijos“, kur tarp parašų matau pažįstamą pavardę – Maurytis Grėbliūnas.
Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą