Neatsitiktinai pasirinktas laikotarpis
Režisierė ir scenaristė E. Vertelytė Lietuvos kino teatrų žiūrovams gruodžio pradžioje pristatė naujausią, pasaulyje pripažinimą jau pelniusį vaidybinį filmą „Stebuklas“. Aštuonerius metus kurta tragikomedija tapo antru lietuvišku filmu, kuris po 17 metų pertraukos buvo atrinktas į svarbiausią Šiaurės Amerikos ir vieną prestižiškiausių pasaulyje kino renginių – tarptautinį Toronto kino festivalį.
Satyriška kino istorija „Stebuklas“ nukelia į pirmuosius nepriklausomybės atgavimo metus. Tuomet griūvanti paskutinio XX a. dešimtmečio sistema iš esmės keitė žmonių gyvenimo ritmą ir jų likimus.
Filmo režisierė pasakoja, kad XX a. pabaigą iliustruoti kino juostoje pasirinko todėl, jog pati šiuo laikmečiu augo. Kai šalis atgavo nepriklausomybę, E.Vertelytei buvo 7-eri.
„Kai su draugais keliame klausimą – iš kur tokie, formuojami dviejų skirtingų sistemų, užaugome, sakome, kad tai turbūt atsitiko per stebuklą. Antra, man buvo labai svarbu galvoti apie vyresniąją kartą, apie žmones, kurie mus pagimdė ir užaugino. Žmones, kuriuos šis laikotarpis palietė labai dramatiškai“, – pasakoja E.Vertelytė.
Sarkastiški sovietmečio simboliai
Režisierė mano, kad keičiantis santvarkai daugelis vyresniosios kartos atstovų turėjo atrasti save iš naujo, įsisąmoninti naują identitetą, o tai nėra taip lengva, kai esi vyresnis.
„Man atrodo, kad to laikotarpio Lietuvoje buvo labai daug susiskaldymo ir žmonės, kurie tuo metu nesugebėjo prisitaikyti arba prisitaikė kitaip, dažnai yra „nurašomi“. Todėl man buvo svarbu pasižiūrėti į žmogų, jo dramą, istoriją ir į jo išgyvenimus tuo laikotarpiu“, – kalba E.Vertelytė.
Paklausta, kokie sovietiniai simboliai dabar mums atrodo ironiški ir sarkastiški, nesuvokiami, o anuomet buvo gyvenimo realybė, režisierė pirmiausia atsimena ne itin draugišką aplinką vaikams. Anot E.Vertelytės, buvo įsigalėjęs jausmas, kad vaikai trukdo. Režisierė mano, kad su vakarietiška tradicija atėjo supratimas, jog vaikystė yra graži, o vaikai netrukdo.
„Prisimenu, turėjome tokį apledėjusį kalniuką, nuo kurio žiemą čiuožinėjome. Beje, tokia scena turėjo būti ir mūsų filme, bet teko ją išimti, nes nebuvo tinkamo oro, nebuvo sniego. Taigi, buvo kaimynė, kuriai nepatiko, kad vaikai žaidžia, ji atėjo su pakeliu druskos, išpylė ją ant kalno ir ledas ištirpo. Tvyrojo toks jausmas, kad buvimas vaiku kažkam trukdo“, – kalba E. Vertelytė.
Sovietmetis kelia neigiamus prisiminimus
Kino festivalyje „Šeršėliafam“ E.Vertelytė yra pelniusi publikos kino metų moters titulą. Daug moteriškai apgalvotų praeities detalių galima pastebėti ir „Stebukle“. Filmo kūrėja atskleidžia, kad ne visas jas surasti buvo lengva.
„Tai nėra sena praeitis, tačiau sovietmetis kelia neigiamus prisiminimus, todėl žmonės labai lengvai atsisako šį laikmetį primenančio turto – baldų, kostiumų, tad surasti šiuos daiktus [filmui nebuvo] taip paprasta. Pavyzdžiui, fermos darbuotojai filme dėvi guminius botus ir vatinukes, vadinamąsias „fufaikas“. Kostiumų dailininkei šiuos daiktus surasti buvo labai sunku, tad mano tėtis apvažiavo visas gimines kaime, Stačiūnus, Naująją Akmenę ir surinko juos net su etiketėmis, nes seneliai mėgsta viską saugoti“, – prisimena E.Vertelytė.
