Nepaisant šlovės ir žmonių pagarbos, Motina Teresė išliko paprasta ir nusižeminusi vienuolė. Būtent tokią ją prisimena šiuo metu Italijoje dirbanti ir ten su šeima gyvenanti lietuvė Otilija Siniūtė-Ciocca, kuriai du kartus teko unikali galimybė pabendrauti su Motina Terese. Tai įvyko 1996 m., kai dar būdama Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos narė, tuomet sesuo Otilija atsidūrė gyvenimo kryžkelėje.
O.Siniūtė-Ciocca taip prisimena šiuos įvykius: „Tuo metu studijavau pašaukimų pedagogiką saleziečių universitete Romoje. Studijavau ir vis labiau jaučiau, kad ten kur esu nėra mano vieta, kad neatitinku „pašaukimo reikalavimų“, neužtenka būti vienuole, buvimas bendruomenėje su jos regula man pradėjo kelti abejones.
Susipažinęs su šiais užrašais dvasios tėvas nusprendė, kad jo kompetencijos nepakanka ir liepė jaunai vienuolei ieškoti... Motinos Teresės.
Turėjau didelių įkvėpimų, kurie degino širdį, o aš nežinojau, ar tai kažkokia iliuzija, ar Dievo vedimas. Pradėjau užrašinėti savo mintis, kurias vėliau nunešiau savo dvasios tėvui.“
Susipažinęs su šiais užrašais dvasios tėvas nusprendė, kad jo kompetencijos nepakanka ir liepė jaunai vienuolei ieškoti... Motinos Teresės.
Paklususi tokiam keistam pasiūlymui, ji pirmiausia nuėjo į vieną iš Motinos Teresės įsteigtų vienuolynų, šalia šv. Petro bazilikos. Ten jai vyresnioji pasakė kada maždaug Motina Teresė turėtų atvykt į Romą, o kitoje šių seserų būstinėje, netoli Koliziejaus, ji sužinojo tikslią vizito datą ir apsilankymo vietą.
„Tą dieną prisistačiau, kiek galėdama anksčiau. Žmonės jau laukė, aš pirmiausia kreipiausi į ten buvusią vyresniąją, neprisimenu kaip, bet per visą žmonių grūstį atsidūriau Motinos Teresės celėje. Kilo didelis šurmulys, turėjau vos kelias minutes išdėstyti jai savo problemą.
Sėdėjau su Motina Terese ant jos lovos, padaviau jai angliškai išverstus savo užrašus, klausdama ką turiu daryti toliau savo gyvenime, Ji paklausė, ar noriu stoti pas jas į vienuolyną. Atsakiau, kad ne. Tiesą pasakius, svajojau apie naują judėjimą, o ne vienuolyną, kažką mano, naujo...
Ji pasakė, kad viską, ką padarei iš meilės yra iš Dievo.
Klausiau jos, ar tai iš Dievo. Aplink vaikščiojo kelios vyresniosios seserys, kurios tai atsakinėdavo į telefono skambučius, tai kažką organizuodavo, tad ramybės ir tylos buvo nedaug. Motina Teresė paėmė mano popierius ir pasakė, kad juos perskaitys ramiai. Liepė ateiti po kelių dienų,“ – pirmą susitikimą su Motina Terese prisimena O.Siniūtė-Ciocca.
„Susitikus po kelių dienų turėjau jai priminti, kodėl buvau čia. Pradėjau abejoti, ar ji išvis skaitė mano užrašus. Vyresnioji padavė lapus Motinai. Tikėjausi paraginimo: eik, įkurk, statyk, o išgirdau, kad viskas yra iš Dievo, bet Jis veikia labai lėtai. Dar paklausiau vieno asmeninio klausimo, ji pasakė, kad viską, ką padarei iš meilės yra iš Dievo. Būk rami.
Šis atsakymas manęs nepaguodė. Dar labiau nieko nesupratau, nežinojau, ką toliau daryti savo gyvenime. Pašaukimas šlubavo, tie mano įkvėpimai taip ir liko „kyboti ore“. Norėjau grįžti į Lietuvą ir įkurti bendruomenę, o negavau jokio atsakymo, jokio siuntimo.
Ji buvo mažytė, liekna, atrodo nieko nėra iš to žmogelio, bet jos rankos kažkokios šiltos, švelnios, atrodytų viską apglėbiančios.
Prisimenu, kad sėdėjau ant grindų koplyčioje, viena pas Motinos Teresės seseris, ir verkiau, verkiau... Netikėtai kažkas įslinko į koplyčią ir uždėjo savo šiltą ranką man ant peties. Tai buvo ji. Motina man tik pasakė: „Melsiuos už tave“.
Kažkas sakė, kad Motina Teresė turi labai šiltas, minkštas ir švelnias rankas. Tai tiesa. Ji buvo mažytė, liekna, atrodo nieko nėra iš to žmogelio, bet jos rankos kažkokios šiltos, švelnios, atrodytų viską apglėbiančios.
Jokio ypatingo ispūdžio, tik visiškas paprastumas, kasdienybė, ramumas. Joje nesimatė jokio susierzinimo ar nekantrumo, net ir regint visus tuos žmones, kurie norėjo ją paliesti ar prašė palaiminti jų rožantėlius. Ji – mažesnė už visa tai, be galo paprasta.
Dievas tikrai veikia labai lėtai, nes po kelerių metų išėjau iš vienuolyno,“ – prieš dvidešimt metų įvykusį susitikimą su Motina Terese prisimena O.Siniūtė-Ciocca.
Pagrindiniai Motinos Teresės gyvenimo faktai
- Agnes Gonxha Bojaxhiu gimė albanų šeimoje 1910 m. rugpjūčio 26 d. Skopjės mieste Makedonijoje. Sulaukusi 18 metų ji tampa Loreto Dievo Motinos seserų postulantė Airijoje, o noviciatą siunčiama atlikti į Indiją.
- Čia dvejose Kalkutos mokyklose ji beveik dvidešimt metų užsiima aukščiausių Indijos visuomenės kastų mergaičių auklėjimu. Savo amžinus įžadus Motina Teresė duoda 1937 m Darjeelinge, vakarinėje Bengalijos dalyje, Himalajų papėdėje.
- 1946 m. rugsėjo 10 d. vykdama į Darjeelingą traukiniu, Motina Teresė savo viduje išgirsta balsą, raginantį ją pasišvęsti tarnauti patiems vargingiausiems. Prireikia dvejų metų, kol ji iš popiežiaus Pijaus XII gauna leidimą palikti savo kongregaciją.
- 1948 m. rugpjūčio 16 d. Motina Teresė galutinai palieka Loreto seserų kongregaciją ir įsikuria vargšų kvartale Kalkutoje. Čia, viena pati, ji dieną ir naktį rūpinasi raupsuotaisiais, mirštančiaisiais gatvėje ir apleistais vaikais. Jos meilė Indijai tokia didžiulė, kad 1951 m. ji priima šios šalies pilietybę.
- 1950 m. spalio 7 d. Bažnyčia oficialiai pripažįsta Motinos Teresės įkurtąją naująją Meilės misionierių kongregaciją. Ji greitai plinta už Kalkutos ribų. 1965 m. Indijos teritorijoje veikia dvidešimt aštuoni kongregacijos centrai, o pirmieji kongregacijos namai užsienyje įsteigiami Venesueloje. 1966 m. įkuriama Meilės misionierių brolių atšaka.
- 1979 m. gruodžio 10 d. ji gauna Nobelio taikos premiją. Premijos įteikimo ceremonijos metu Osle, Motina Teresė pasakė: „Abortas yra pati didžiausia mūsų pasaulio blogybė. Šis nusikaltimas prieš negimusius vaikus labiausiai griauna taiką šiandienos pasaulyje. Neužmuškite savo vaikų... Atiduokite juos man!”
- 1980 m. Motina Teresė gauna aukščiausią Indijos Respublikos civilinį apdovanojimą „Bharat Ratna“. Visame pasaulyje vieni po kitų atsidaro seserų namai, skirti narkomanams, prostitutėms ir moterims, patyrusioms prievartą, našlaitynai ir mokyklos vargšų vaikams.
- 1983 m. Motinos Teresės draugas medikas jai diagnozuoja sunkią širdies ligą. Ji Romoje paguldoma į ligoninę, kurioje praleidžia šešias savaites. Tačiau ir toliau ją lydi įvairios širdies ligos, todėl 1989 m. jai įstatomas širdies stimuliatorius.
- 1997 m. kovo 13 d. sesuo Nirmala, anksčiau buvusi induistė, perima iš Motinos Teresės kongregacijos generalinės vyresniosios pareigas. Tais pačiais metais, po sunkios širdies ligos Motina Teresė miršta pagrindiniuose kongregacijos namuose Kalkutoje, sulaukusi 87 metų.
- 2003 m. spalio 19 d. popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė palaimintąja.
