Vėl iškilus diskusijoms apie J.Marcinkevičių, siūlome prisiminti šį dar 2017 metais publikuotą straipsnį, kuris, akivaizdu, visiškai neprarado aktualumo.
Diskusijų apie Marcinkevičių būta daug, jos prasidėjo dar sovietmečiu, tačiau didžiausią pagreitį įgavo jau po Nepriklausomybės atgavimo. 1991 m. kilo diskusijų banga, kurią išprovokavo Tomo Venclovos, Aleksandro Štromo ir Prano Morkaus pasisakymai televizijoje. Marcinkevičiaus fenomeną mėginta suprasti ir 2003 m. Naujojo Židinio-Aidų aplinkoje (1). 2010 m., po poeto mirties, vėl pasigirdo įvairių nuomonių, o paskutinis diskusijų protrūkis įvyko 2015 m., pasiekęs kulminaciją 2016 m. pradžioje, po dirbtinai išpūsto skandalo dėl Nerijos Putinaitės knygos Nugenėta pušis: Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje. Apibendrindamas pastarąjį ginčą Mantas Tamošaitis teigė, kad „bendras diskusijų fonas pasiekė neįtikėtinas žemumas“ (2), o Arūnas Streikus pastebėjo, kad kol viešąjį diskursą formuos Marcinkevičiaus žvaigždės šviesoje brendęs kultūrinis elitas, kitokio požiūrio į poetą teks palaukti (3).
Apie Marcinkevičių kalbėti reikia net ne dėl užmojų parodyti, koks jis buvo iš tiesų, o bandant suvokti dabartinę Lietuvą: kodėl Marcinkevičius tapo ir iki šiol daug kam tebėra kone ontologinė figūra?
Vis dėlto palikti šį procesą savieigai būtų klaida. Sovietmečio, o ypač – Atgimimo laikų istorija kuo toliau, tuo labiau mitologizuojama, darosi sunku atskirti tikrovę nuo prasimanymų. Apie Marcinkevičių kalbėti reikia net ne dėl užmojų parodyti, koks jis buvo iš tiesų, o bandant suvokti dabartinę Lietuvą: kodėl Marcinkevičius tapo ir iki šiol daug kam tebėra kone ontologinė figūra? Šiuo tekstu bandoma pateikti naują perspektyvą bendram diskusijų laukui: mėginama suvokti ir užčiuopti Marcinkevičiaus mito tapsmą politiniu; kodėl būtent Marcinkevičius tapo viena ryškiausių Sąjūdžio figūrų, o kultūriniame lauke – be konkurencijos pačia ryškiausia.
Prisitaikiusi pristaikiusios tautos sąžinė
Kalbėti apie Marcinkevičių kaip prisitaikėlį yra pakankamai paprasta, kad ir kurį sovietmečio tyrinėtojų sukonstruotą elgesio modelį pasirinktum, – tai (jau) yra faktas, kad ir nenorimas pripažinti. Žmogus, kuris siūlė Lenino klausytis „netgi mūsų skepticizmo amžiuje“ (4), galėjo keliauti po užsienį, kurio eilėraščių rinkiniai pasiekdavo net 50 000 egzempliorių tiražą, valdžios diktuojamus ideologinius postulatus įvilkdavo į meninę formą (5), pakiliai giedodavo Internacionalą (6) ir t. t., buvo prisitaikęs prie sistemos. O jeigu Tomo Venclovos versija, kad apysaka Pušis, kuri juokėsi rašyta KGB užsakymu (7), yra pagrįsta, reikia kalbėti jau ne apie prisitaikymą, o kolaboravimą. Nors, kaip pastebi Valdemaras Klumbys, tvirtų įrodymų nėra (8), tačiau šia versija tikėjo ne tik Venclova, bet ir, pavyzdžiui, Algirdas Patackas (9).
Vis dėlto Marcinkevičiaus prisitaikymo fakto konstatavimas anaiptol nėra modernios Lietuvos tapatybės puolimas (10): praktiškai visa sovietų Lietuvos visuomenė buvo prisitaikiusi prie sovietinės santvarkos – tokia buvo realybė. Prisitaikymą pakeisdamas kur kas skambesniu „kultūrinės rezistencijos“ pavadinimu, realybės nepakeisi.
Prisitaikymą pakeisdamas kur kas skambesniu „kultūrinės rezistencijos“ pavadinimu, realybės nepakeisi.
Tomo Vaisetos teigimu, į perestrojkos laikus sovietinė visuomenė įžengė pavargusi nuo ideologinės beprasmybės ir bergždžių režimo bandymų pateikti sovietinį kosmologinį tikrovės modelį: „Istorijoje nepastebima kasdienybė pasirodė esanti stipresnė už „istorijos kūrėją“ – ideologiją“ (11). Tokiai visuomenei itin stigo autoritetų (12). Vienu iš jų neabejotinai tapo Marcinkevičius. Nuo šešto ir septinto dešimtmečio jis jau buvo valdžios pripažįstamas poetas su didžiuliu kultūriniu ir socialiniu kapitalu. Jo populiarumas augo ir silpstant ideologiniam valdžios aparatui.
Kalbėti apie Marcinkevičių kaip apie „tautos sąžinę“ yra kur kas sunkiau, jeigu nenorime apsiriboti banalybėmis. Dar iki perestrojkos Marcinkevičius tapo kone stabu, herojiška figūra, kurios nebuvo galima vaizduoti nei su cigarete rankoje, nei prie stalo, nukrauto alkoholiu (13). Tačiau tuo metu jis buvo veikiau moralinis herojus: politinio matmens (išskyrus sovietinį) čia nebūta. Poetinis ir kultūrinis Marcinkevičiaus iškilimas jau yra apibendrintas (14), tad šįkart norėtųsi susitelkti į poetinio mito politizavimą, kuris, panašu, įvyko Atgimimo laikais, kai Marcinkevičiaus figūra (tiksliau – jos vaizdinys visuomenėje) tapo akivaizdžiai politine. Skaitant šaltinius susidaro įspūdis, kad Marcinkevičiaus tapsmas tautos sąžine mažai tepriklausė nuo jo paties: pamatai tam buvo padėti dar šeštame ar septintame dešimtmetyje, todėl atgimstančios Lietuvos simboliu jis tapo veikiau iš inercijos. Vis dėlto tam tikras subjektyvias Marcinkevičiaus iškilimo priežastis derėtų aptarti, prieš išskiriant objektyviąsias.
„Istorijos politikos kūrėjas“
1989 m. Marcelijui Martinaičiui atrodė, kad „Lietuvos istorija yra kuriama poetų“ (15). Neaišku, ar ši mintis bent kiek susijusi su Marcinkevičiaus asmeniu, tačiau ji yra labai iliustratyvi. Streikaus teigimu, būtent istorinės atminties sovietizavimas buvo viena svarbiausių režimo naudotų priemonių tautiniam identitetui griauti (16). Rašytojai šiam tikslui pasirinkti neatsitiktinai: uždaviniui realizuoti buvo pajungtas ne tiek istorijos mokslas, kiek istoriniai emociniai vaizdiniai (17). Lietuvos istorijos sovietizavime Marcinkevičiaus įdirbis buvo didžiulis ir neapsiribojo tik Mindaugo, Mažvydo ir Katedros trilogija.
Toje pavargusioje (tariamai ar iš tiesų) nuo ideologijos visuomenėje Marcinkevičiaus kuriami siužetai būdavo atpažįstami, priimami kaip savi, lietuviški vien dėl pateikimo formos – mistinių žodžių „tauta“, „Tėvynė“, „Lietuva“. Dalia Zabielaitė teigia, kad Mažvydo skanduojama „Lie-tu-va“ turėjo „tapti savotišku brangiai nekainuojančiu laisvės pasireiškimu. O šią neautentišką laisvę buvo galima patirti prisitaikius prie sovietmečiu ištobulintų dvigubo žaidimo standartų“ (18). Tai įvertindavo ne tik prisitaikiusi visuomenės dalis, bet ir pasipriešinimo dalyviai: rezistentas Antanas Terleckas būdamas tremtyje pripažino Juliui Sasnauskui, kad Marcinkevičius patenka tarp kūrėjų, kurie „retkarčiais parašo krauju“ (19). Tiesa, pavyzdžiui, pogrindžio leidinyje Pastogė poeto kūryba vertinta kitaip: „Nėra to, ką galėtume vadinti lietuviškąja kultūra gyvąja šio žodžio prasme. Emigracijos šaka džiūva, o mums po daugelio metų vėl teks svarstyti, kiek Justinas Marcinkevičius, tas nuolat nusidedantis ir vėl lyriškai atgailojantis dabarties klasikas, kiek jis yra lietuviškas ir kiek sovietiškas“ (20). Šį procesą geriausiai apibendrino Paulius Subačius: „Sovietinėje tikrovėje gyvenusiems lietuviams reikėjo vėl susirankioti tautos ir tėvynės paveikslo šukeles. Tai leistų paaiškinti, kodėl tokie iš pirmo žvilgsnio banalūs tekstai, kaip Justino Marcinkevičiaus „Tėviškė“, pačioje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje tapo populiaria tautines idėjas puoselėjusio akademinio jaunimo giesme“ (21).
Prasidėjus Atgimimui, daugelio kūrėjų vertinimas visuomenėje dramatiškai pasikeitė: žvaigždėmis buvę Juozas Baltušis ir Eduardas Mieželaitis greitai pasitraukė (buvo patraukti) į paraštes, kiti – su Marcinkevičiumi priešakyje – išlaikė arba dar labiau sustiprino savo pozicijas, jų kūryba įgavo ir politinį matmenį. Politinė dimensija Lietuvos viešojoje erdvėje iki perestrojkos apskritai neegzistavo, o jei ir egzistavo – veikiau kaip imitacija. Tik po 1987 m. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir kultūrinėje spaudoje ėmusių rodytis vis drąsesnių publikacijų, politika sugrįžo į viešąją erdvę. Subačiaus įvardytas tautos paveikslo šukių rankiojimas įgavo naują pagreitį, iškilo didžiausių skaudulių – tremties, lagerių (kiek mažiau – partizanų karo) – istoriniai vaizdiniai. Labai didelę Atgimimo laikų retorikos dalį, ypač ankstyvuoju laikotarpiu, užimdavo savotiškas skausmo išpažinimo ritualas. Ilgą laiką tabu buvę siužetai apie sovietines represijas tapo vienu esminių viešosios erdvės postulatų: atgimstanti politika susipynė su istorija. O apie skausmą, ko gero, niekas negali kalbėti įtaigiau nei poetai, juo labiau kad Marcinkevičiui tai nebuvo naujiena – 1960 m. buvo pasirodžiusi jo poema Kraujas ir pelenai apie Pirčiupių tragediją.
Šiame kontekste vertėtų detaliau paanalizuoti Marcinkevičiaus publikaciją 1988 m. gegužės 28 d. (likus vos kelioms dienoms iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įsikūrimo) Literatūroje ir mene (22). Publikacijoje pirmą kartą viešai supažindinama su Dalia Grinkevičiūte ir jos pasakojimu, vėliau tapusiu esminiu tremties naratyvo postulatu tiek lietuviškai auditorijai, tiek ir verčiant į kitas kalbas. Alfredas Erichas Sennas išskyrė šią publikaciją kaip vieną iš lūžio taškų sovietų Lietuvos viešosios erdvės lauke ir pastebėjo, kad Marcinkevičius ėmė vis labiau kilti kaip „vienas iš žymiausių naujojo lietuviško tautinio sąmoningumo propaguotojų“ (23).
Šiuo straipsniu poetas vienas pirmųjų įsiliejo į tremtinių ir politinių kalinių skausmo naratyvą. Marcinkevičius tekste apie Dalią Grinkevičiūtę dalyvauja mažų mažiausiai lygiaverčiu statusu, pačios Grinkevičiūtės pavardė minima tik kartą, pačioje pabaigoje. Bene pagrindinė suformuluota mintis kartojo perestrojkos metais populiarią tezę: „Išmokime atskirti stalinizmą nuo socializmo“. Stalinizmas tekste yra įvardijamas kaip esminis blogis, o apie tuometę santvarką iš principo nepasakyta nė vieno žodžio. Vienintelė neigiama figūra – Stalinas.
Petras Dirgėla manė, kad Marcinkevičius „neturėjo pilietinės sąmonės. Buvo santūrus, išlaikytas žmogus, labai jaudinosi, labai išgyveno“.
Petras Dirgėla manė, kad Marcinkevičius „neturėjo pilietinės sąmonės. Buvo santūrus, išlaikytas žmogus, labai jaudinosi, labai išgyveno“ (24). Aptariama publikacija lyg ir pagrindžia šį Dirgėlos požiūrį: poetas į tekstą sudėjo daug emocijų, išgyvenimų, tačiau politinio mąstymo apraiškų ten surasti labai sunku. Jo politinis mąstymas pasireiškia nebent kaip jau istorinio fakto, kad ir svarbaus bei aktualaus, pasmerkimas. Vartojant Dirgėlos terminiją, Marcinkevičius buvo vienas ryškiausių „emocinės tautos“ atstovų: jam rūpėjo lietuvių tautos, kalbos, kultūros likimas. Vis dėlto šis rūpestis nebuvo politinis: valstybė (ne sovietine šio žodžio prasme) ir tauta to meto Marcinkevičiaus diskurse buvo du vienas su kitu nelabai susiję terminai. Ši publikacija panaši į chrestomatines tautinės formos ir socialistinio turinio mintis. Susidaro įspūdis, kad Marcinkevičius formuluotę „atskirti stalinizmą nuo socializmo“ išsakė visiškai nuoširdžiai.
Žinoma, mitologiniame Sąjūdžio laikų naratyve iki šiol išliekantys personažai mėgintų įrodyti, kad tai buvo dar viena „taktinė gudrybė“ – nebuvo galima tiesiogiai kalbėti to, ką iš tiesų galvojai, svarbus pats stalinizmo pasmerkimas ir pan. Vis dėlto argumentas, kad tik saujelė žmonių – rezistentai – galėjo sau leisti kalbėti tai, ką nori, 1988 m. jau nebėra toks aksiomatiškai teisingas. Pavyzdžiui, tame pačiame laikraštyje Literatūra ir menas po dviejų savaičių pasirodė Romo Gudaičio tekstas „Mes – iš peršautų dainų krašto“. Šis straipsnis – kur kas konkretesnis ir drąsesnis: čia kalbama apie partizanus, Juozą Lukšą, kritikuojamas ne tik stalinizmas kaip abstrakcija, o ir konkretūs jo tęsėjai: Michailas Suslovas, Trofimas Lysenko, partiniai funkcionieriai, rinkimų rezultatų klastotojai ir t. t. Kliūna ir tuometinei SSRS santvarkai, viešosios erdvės kontrolės taisyklėms, ekonominiam iracionalumui: „Šiandien mes baisimės „ideologinio darbo spragomis“, išplitusiu skepticizmu, nenoru darbo dirbti – o juk viskas evoliucionavo iš pagražinimo pilių ir melo bokštų, iš siekimo gyvenimą paversti popierine idilija. Argi čia TIK asmenybės kultas? Argi mes su juo, su baimės ir stingulio chimera visiems laikams susidorojom, vidurnaktį „stalinecu“ [...] paminklą prie Vilniaus geležinkelio stoties nuversdami. Tikiu šventai, kad daug kam toks paaiškinimas labai patogus, bet juk mes – seniai nebe banda, kurią galima vesti įkyriu kerdžiaus raliavimu“ (25).
Čia norėtųsi dėti tašką šio Marcinkevičiaus teksto interpretavime. Naivoka būtų tikėtis, kad ši poeto įvedama skirtis tarp stalinizmo ir socializmo tuo metu buvo skaitytojų sureikšminta, kur kas svarbesnis faktas buvo pats poeto kalbėjimas apie tremtį – ir tai yra visiškai suprantama. Toks įsipynimas į režimo aukų kosmosą buvo reikšmingas tolimesnei Marcinkevičiaus mito raidai.
Sąjūdžio magijos katalizatorius
Naujas „tautos sąžinės“ kūrimo(si) etapas susijęs jau su Sąjūdžiu. Sąjūdis nuo pat pradžių buvo prisitaikiusių ir net kolaboravusių (pavyzdžiui, Vytautas Petkevičius) žmonių kūrinys. Ne visi kompromisus su sąžine drįso pripažinti bent sau (kaip jau minėtas Dirgėla) ar juo labiau viešai (kaip Romualdas Granauskas (26). Tomo Daugirdo teigimu, Sąjūdis buvo kompromisas tarp demokratiškai nusiteikusios jėgos ir tarybinės lietuviškos nomenklatūros; kompromisas, nulėmęs, kad iki šiol „gyvename veikiami besitęsiančio sovietinio šleifo“ (27).
Panašu, kad Marcinkevičius buvo kone ideali to kompromiso personifikacija, įtikusi kiekvienam – tiek partinei nomenklatūrai, tiek Sąjūdžio vedliams, tiek ir Sąjūdžio masėms.
Panašu, kad Marcinkevičius buvo kone ideali to kompromiso personifikacija, įtikusi kiekvienam – tiek partinei nomenklatūrai, tiek Sąjūdžio vedliams, tiek ir Sąjūdžio masėms. Nuo pat pradžių Marcinkevičius tapo vienu iš Sąjūdžio vėliavnešių visuomenės akyse – 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje nuskambėjusi Marcinkevičiaus pavardė tarp kandidatų į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę sulaukė ovacijų (28). Jis vienas pirmųjų (iškart po Vytauto Landsbergio) kalbėjo 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitinge Vingio parke, pirmasis Atgimimo numeris pradedamas poeto vedamuoju (29). Marcinkevičiaus retorikoje tuo metu ima rastis šiek tiek daugiau politinio mąstymo apraiškų, jis tampa drąsesnis, pavyzdžiui, formuluodamas reikalavimus pasmerkti Molotovo-Ribbentropo paktą, tačiau kokybinį lūžį jo mąstyme įžvelgti yra ganėtinai sunku: jis kalbėjo daugiau ar mažiau tą patį, ką ir seniau, tik visiškai kitokiame – Atgimimo – kontekste. Veikiausiai „tautos sąžinės“ įvaizdžiui įsitvirtinti didesnę įtaką padarė pati Sąjūdžio atmosfera ir jo masiškumas.
Netrukus įvyko ir Steigiamasis suvažiavimas, kuriame itin išryškėjo politinė Sąjūdžio veiklos pusė, buvo išgrynintos veiklos kryptys, vedusios Kovo 11-osios link. Suvažiavimo pirmąjį posėdį pradėjo būtent Marcinkevičius, pirmininkaudamas kartu su Meile Lukšiene. Jis kreipėsi į delegatus tokiais žodžiais: „Atėjo diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo kūno išteklius ir dvasios jėgas, – kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui“ (30). Kaip matyti, tai kiek kitokia, labiau politinė retorika, lyginant su mažiau nei prieš pusmetį pasirodžiusia publikacija.
Labai svarbi bendra suvažiavimo atmosfera. Nuo pat pradžių kiekvieną pasisakymą nutraukdavo ovacijos, Lietuvos vardo skandavimas. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis teigė, kad jaučiasi „kaip didžiojoje Lietuvos šventovėje. Čia ne halė, čia ne sporto halė, ne kokia nors patalpa, čia yra Lietuvos šventovė“ (31). Net stenogramose užfiksuojamos tokios detalės: „Pritariant ritmiškam plojimui, skamba daina „Pabudome ir kelkimės“. Salė ilgai skanduoja: „Lie-tu-va!“ (32) Jurga Ivanauskaitė, aprašydama Steigiamąjį suvažiavimą Sąjūdžio žiniose, teigė: „Įrodėme savo vienybę ir sutelktumą tą atmintiną naktį, kai buvo renkama Seimo Taryba. Naktis priminė kokį ritualą ar apeigas [kursyvas mano, – A. T.], nuovargis staiga virto savo priešybe, žmonės šoko...“ (33) Tokia atmosfera itin palanki mistifikacijai. Vienas pirmųjų kalbėjęs Algirdas Brazauskas užbaigė tokiais žodžiais: „Lietuvos liaudies poetas Justinas Marcinkevičius, gerai žinomas Sąjūdyje, rašė: „Sunkus tatai darbas – Tėvynė“ (34). Rusų poeto Andrejaus Voznesenskio eilėse Marcinkevičius tapo visų Lietuvos kančių, žlugusios valstybės personifikacija:
Atleisk man, Justinai, kad juosvos
upės, atleisk posmų žūtį
ir protokolus slaptuosius
39-ųjų rugpjūtį.
Atleisk už didumą kapo
Piro šventei, už kulką ir kuolą,
mus vadas tas pats okupavo
ir šaudė be protokolo.
Atleisk, kad tokioj rūstybėj
mums tėvynių savų netektis
Tau viskas aišku, Justinai,
o man – kas gi man atsakys? (35)
Ramygalos kolūkio pirmininkas Virmantas Velikonis į savo mintis įpina Marcinkevičiaus eilių parafrazę: „Tai tekėk į širdį, o būtie, / Į vienintelę prasmingą salą. / Savo balta staltiese užtiesk / Didelį Sąjūdžio darbų ir svajonių stalą“ (36). LKP vadovas, eilinio kolūkio pirmininkas, rusų poetas – visi į bendrą pokyčių atmosferą įsiliejo su Marcinkevičiaus kūryba, kuri jau tuo metu buvo tapusi simboliu.
Tai – tik ledkalnio viršūnė. Pavyzdžiui, 1988 m. Audronė Žigaitytė pagal Mažvydą pastatė operą. Pasirinkimą statyti būtent pagal šį kūrinį autorė komentuoja taip: „Just. Marcinkevičiaus Mažvydas mano buvo ir tebėra tarsi katekizmas, kalbantis ir primenantis pareigos jausmą, kurį žmogus privalo ugdyti savyje, meilę artimam žmogui ir Tėvynei, kuri yra žmogaus gyvensenos ir galvosenos šaknys“ (37). Romualdas Ozolas Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo išvakarėse Literatūroje ir mene rašė: „Pokario jaunieji – ketvirtąjį dešimtmetį gimusi karta – suprato viena: kad ir kas atsitiktų, turi išlikti Lietuva. Ši mintis palaikė ne vieną menininką, ieškantį atramos taško kūrybai, palaikė milijonus paprastų dvasinėj vienatvėj atsakymo ieškančių žmonių. Tipiškiausiu pavidalu – kaip idėja ir pasaulio jautimo būdas – ji pasireiškė Justino Marcinkevičiaus kūryba“ (38). Visose šiose citatose Marcinkevičius įvertinamas vaizdiniais, kurie susiję su ikisąjūdiniu laikotarpiu.
Net ir tie nomenklatūros veikėjai, kuriems nepavyko taip staigiai ir sėkmingai pakeisti vėliavų, savo „ir tada dirbome Lietuvai“ pasakojimą kūrė būtent per Marcinkevičių. Pavyzdžiui, Lionginas Šepetys Komjaunimo tiesai 1989 m. vasario 9 d. davė interviu, kurio tikslas – akivaizdus – parodyti, kaip režimui priešinosi ir dėl Lietuvos aukojosi nomenklatūra. Jis mėgino įsitraukti į „dvasinės rezistencijos“ naratyvą: „Žinoma, gausėjo direktyvinių reikalavimų, nurodymų kultūrai, bet drauge augo ir vidinis pasipriešinimas jiems. Prisimenu, parašė Justinas Marcinkevičius Mindaugą. Veikalas geras, jau pirmasis spektaklis sukėlė stagnacijos jėgų reakciją: „Kam reikia, kas leido, kodėl leido“. Kam kam, o kultūros ministrui tokie klausimai skamba gana nemaloniai, įžeidžiančiai. Prisimenu, einu iš spektaklio, pasiveja vieno įtakingo Respublikos leidinio redaktorius ir pradeda kalbėti, kad Mindauge yra nacionalistinių elementų. Aš ėjau su žmona tylėdami, klausiau jo išvedžiojimų ir sakau: „O rašytojas Meras padavė pareiškimą išvažiuoti į Izraelį“. Ir abu nutilom“ (39).
Viešosios erdvės monopolis sulūžo, ją užvaldė šūkiai apie laisvę, tėvynę ir Lietuvą. Jiems suteikiamos kitos prasmės, nei prieš 20–30 metų, tačiau dažnu atveju jie formuluojami tomis pačiomis Marcinkevičiaus lūpomis. Prisitaikiusi visuomenė, į kompromisus su valdžia ėjęs kultūrinis elitas ar net partinė nomenklatūra – visuotinai buvo jaučiamas poreikis pateisinti savo elgesį sovietmečiu. Kaip teigė Streikus, „visuomenėje vyrauja pasipriešinimo/kolaboravimo naratyvas, taigi to laikotarpio veikėjai natūraliai jaučia socialinį spaudimą, kad jiems reikia būtent kažkaip „įsirašyti“ į tą pasipriešinimo stovyklą“ (40). Nors Streikus čia kalba apie nomenklatūros veikėjus, tačiau bent iš dalies panašų procesą, apėmusį kur kas platesnes socialines grupes, galima pastebėti ir Sąjūdžio laikais. Ryškiausiai tai atspindi anksčiau pacituotos Romualdo Ozolo mintys. Galima paminėti ir kiek vėlesnę Vytauto Kubiliaus publikaciją. 1991 m. Šiaurės Atėnuose jis rašė apie vaikų išleidimą partizanauti (t. y. žūti) ir tos kovos tęsinį (suprask – logiškesnį): „Pasipriešinimo akcija Lietuvoje, žinoma, niekados nenutrūko. Iš dalies ji persikėlė į kultūrą, kuriamą iš kaimo atėjusių vaikų, kurie sekmadieniais dar melsdavosi šv. Jono bažnyčioje, o šiokiadieniais uoliai kalė marksizmą“ (41).
Marcinkevičius tapo idealia figūra pasakojimui apie dvasinę, kultūrinę, vidinę ar dar kokią nors rezistenciją: naudodamasis valdžios suteikiamomis privilegijomis, iš tiesų visada galvojo ne apie Leniną, o Lietuvą, rankiojo tėvynės paveikslo šukeles. Todėl ir į kiekvieną Marcinkevičiaus figūros užkabinimą, ypač pirmaisiais Nepriklausomybės metais, reaguota itin skaudžiai veikiau ne dėl paties poeto, o dėl to, kad jo asmenyje tauta matė save. Valentinas Sventickas, teigęs, kad Marcinkevičius yra „vienas tų rašytojų, kurių balsu lyg ir prabyla tauta“ (42), buvo absoliučiai teisus.
O ir šiandien ši vizija išliko svarbia lietuviškosios tapatybės dalimi, net ir istoriografijoje. Štai Lietuvos istorijos instituto parengtos Atgimimo laikų studijos įvadinių pastabų pabaigoje aptinkame tokį sakinį: „Nenuostabu, kad dalies tarybinių lietuvių nacionalinis sąmonėjimas vyko kaip Justino Marcinkevičiaus dramos Mažvydas herojų, raginamų įsiklausyti į nuolatos tariamą žodį L-i-e-t-u-v-a“ (43).
Marcinkevičius – tautos ar tauta – Marcinkevičiaus?
Veikiausiai neįmanoma užčiuopti, kada ir kaip Marcinkevičiui buvo priskirtas epitetas „tautos sąžinė“. Sigitas Geda dar 1988 m. Metmenims teigė, kad Lietuvoje apie Marcinkevičių kalbėti yra sunku, nes jis – „tautos šventasis“ (44). Nuo „šventojo“ iki „sąžinės“ kelias neilgas. Diskusijos, kilusios 1991 m. po Venclovos viešai išsakytos nuomonės, kad Pušis, kuri juokėsi yra KGB užsakytas kūrinys apie patį Venclovą ir Aleksandrą Štromą, rodo, kad visuomenė „sąžinės“ titulą be didesnių dvejonių jau priskiria Marcinkevičiui (45).
Ne tiek svarbu, kaip šiandien derėtų vadinti Marcinkevičių – tautos sąžine, dainiumi, prisitaikėliu ar kolaborantu, „jo gyventas laikas buvo toks, koks buvo“ (46), kaip kad nori visiems įrodyti didelė dalis poeto biografija susidomėjusių asmenų. Apie jį kalbėti nereikia dėl siekio sugriauti tam tikrus mitus ir net ne dėl Ranke’s puoselėto idealo pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų. Apie Marcinkevičių reikia kalbėti, nes jis padeda geriau suvokti Lietuvą. Naujosios, daugirdiškai tariant, kompromisinės Lietuvos sąžine tapo Marcinkevičius – vien šis faktas yra reikšmingas ir iškalbingas: tauta „išsirinko“ sąžinę pagal save. Dvidešimto pavasario, Kraujo ir pelenų, Mažvydo, Daukanto ir Carmina minora šleifas iki šiol velkasi paskui Nepriklausomą Lietuvą arba veda ją į priekį – nelygu kurį stebėjimo tašką pasirinksi. Vis dėlto neapleidžia įsitikinimas, kad savo sąžine pripažinusi Bronių Krivicką, tauta žengtų didžiulį žingsnį į priekį.
1 Žr. Naujasis Židinys-Aidai, 2003, Nr. 4.
2 Mantas Tamošaitis, „Kas iš tų grumtynių dėl Marcinkevičiaus?“, in: NŽ-A, 2016, Nr. 5, p. 63.
3 Arūnas Streikus, „Ar mums vis dar reikia tautos poetų?“, in: NŽ-A, 2015, Nr. 6, p. 4.
4 Vaidotas Žukas, „Justinas Marcinkevičius ir Leninas“, in: www.delfi.lt, 2016-02-24, http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-zukas-justinas-marcinkevicius-ir-leninas.d?id=70504174.
5 Nerija Putinaitė, Nugenėta pušis: Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2015, p. 179.
6 Solveiga Daugirdaitė, Švystelėjo kaip meteoras: 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015, p. 70.
7 Tomas Venclova, „Dėl vieno skandalo“, in: Šiaurės Atėnai, 1991-11-13, p. 4.
8 Valdemaras Klumbys, Lietuvos kultūrinio elito elgsenos modeliai sovietmečiu: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2009, p. 90.
9 Vilius Arlauskas, „Algirdas Patackas: knygų pasaulis yra realesnis už realybę“, in: www.lzinios.lt, 2014-12-26, http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/a-patackas-knygu-pasaulis-yra-realesnis-uz-realybe/193742.
10 „Viešas laiškas: puolant J. Marcinkevičių, puolama pati lietuvybė kaip modernios Lietuvos tapatumo pagrindas“, in: www.delfi.lt, 2016-03-11, http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/viesas-laiskas-puolant-j-marcinkeviciu-puolama-pati-lietuvybe-kaip-modernios-lietuvos-tapatumo-pagrindas.d?id=70668062.
11 Tomas Vaiseta, Nuobodulio visuomenė: Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984), Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2014, p. 413.
12 Solveiga Daugirdaitė, op. cit., p. 67.
13 Rimantas Kmita, „Justino Marcinkevičiaus herojus“, in: Colloquia, 2012, Nr. 28, p. 28.
14 Paulius Subačius, „Mito pradžia“, in: NŽ-A, 2003, Nr. 4; Rima Malickaitė, „Justino Marcinkevičiaus poezijos dirbtuvė“, in: NŽ-A, 2003, Nr. 4; Rimantas Kmita, op. cit.
15 Marcelijus Martinaitis, Tylintys tekstai: Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 149.
16 Arūnas Streikus, „Sovietų režimo pastangos pakeisti Lietuvos gyventojų tautinį identitetą“, in: Genocidas ir rezistencija, 2007, Nr. 1 (21), p. 27.
17 Nerija Putinaitė, Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2007, p. 142.
18 Dalia Zabielaitė, „Apie (ne)viliojantį (už)kalbėjimą“, in: NŽ-A, 2003, Nr. 4, p. 168.
19 Julius Sasnauskas, Antanas Terleckas, Jei esame čia: Laiškai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000, p. 247.
20 Algirdas Patackas, Pastogės Lietuva: Pogrindžio, Sąjūdžio ir laisvės kronika, Vilnius: Aidai, 2011, p. 389.
21 Paulius Subačius, Lietuvių tapatybės kalvė: Tautinio išsivadavimo kultūra, Vilnius: Aidai, 1999, p. 198.
22 Justinas Marcinkevičius, „Reabilituota – 1970 metais“, in: Literatūra ir menas, 1988-05-28, p. 3.
23 Alfredas Erichas Sennas, Bundanti Lietuva, iš anglų kalbos vertė Liūtas Mockūnas, Zita Mažeikaitė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992, p. 29.
24 Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2016, p. 91.
25 Romas Gudaitis, „Mes – iš peršautų dainų krašto“, in: Literatūra ir menas, 1988-06-11, p. 2.
26 Mindaugas Tamošaitis, Prieštaringas iš(si)laisvinimas: Lietuvių rašytojai tautinio atgimimo laikotarpiu, Vilnius: Gimtasis žodis, 2016, p. 125.
27 Tomas Daugirdas, „Sąjūdžio kompromisas ir inteligentų neapykanta“, in: NŽ-A, 2016, Nr. 3, p. 23.
28 Virgilijus Čepaitis, Su Sąjūdžiu už Lietuvą: Nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11, Vilnius: Tvermė, 2007, p. 27.
29 Atgimimas, 1988-09-16, Nr. 1, p. 1.
30 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis: Steigiamasis suvažiavimas, 1988 m. spalio 22–23 d., Vilnius: Mintis, 1990, p. 7.
31 Ibid., p. 8.
32 Ibid., p. 193.
33 Jurga Ivanauskaitė, „Dvi dienos, kurios pakeitė Lietuvą“, in: Sąjūdžio žinios, 1988-10-29, Nr. 49, p. 2.
34 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, p. 16.
35 Ibid., p. 43.
36 Ibid., p. 46.
37 Viktoras Gerulaitis, „Mažvydas“, in: Literatūra ir menas, 1988-06-25, p. 13.
38 Romualdas Ozolas, „Mūsų galia ir negalios“, in: Lietuvos politinės minties antologija, t. 3: Politinė mintis Lietuvoje 1940–1990, sudarytojas Justinas Dementavičius ir kt., Vilnius: Vilniaus universiteto leidyk¬la, 2013, p. 321.
39 „Akistata su sąžine ir laiku“, Lionginą Šepetį kalbina Gedvydas Vainauskas, in: Komjaunimo tiesa, 1989-02-09, p. 2.
40 „Melas sau: „Ir tuomet dirbome Lietuvai“, in: lzinios.lt, http://lzinios.lt/lzinios/Lietuva/melas-sau-ir-tuomet-dirbome-lietuvai-/224689.
41 Vytautas Kubilius, „Kompromisinės politikos galas“, in: Šiaurės Atėnai, 1991-09-18, p. 1.
42 „Justino Marcinkevičiaus darna“: Pašnekesys Naujojo Židinio-Aidų redakcijoje, dalyvavo Vytautas Ališauskas, Eligijus Raila, Pranas Morkus, Valentinas Sventickas, Julius Sasnauskas, in: NŽ-A, 2003, Nr. 4, p. 155.
43 Česlovas Laurinavičius, Vladas Sirutavičius, Sąjūdis: Nuo „persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios, (Lietuvos istorija, t. XII, d. I), Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 30.
44 „Pokalbis su Sigitu Geda apie Lietuvos ir išeivijos poeziją“, in: Metmenys, 1988, Nr. 55, p. 99.
45 Žr. Šiaurės Atėnai, 1991-07-31, p. 4.
46 Valentinas Sventickas, „Apie Justiną Marcinkevičių: kas pameluota ir kas neperskaityta“, in: delfi.lt, 2016-03-15, http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-sventickas-apie-justina-marcinkeviciu-kas-pameluota-ir-kas-neperskaityta.d?id=70643572.
Šis straipsnis publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai Nr.1“
