Atsisveikinti su Velioniu galima birželio 1 d. 10–16 valandą Šv. Jonų bažnyčioje. Urna išnešama birželio 1 d. 16 val.
Kino kritikė Rūta Oginskaitė: kaip mitas virto dėstytoju
Pasak kino kritikės, žurnalistės Rūtos Oginskaitės, L.Tapinas kurį laiką buvo lyg mitinė figūra – žmogus, per televizorių kalbantis apie kiną:
„Kai įstojau į žurnalistikos specialybę, mitas virto dėstytoju. Elegantišku, demokratišku, bet ir reikliu. Jis buvo mano diplominio darbo vadovas, o rašyti pasirinkau tema „Menininkų portretai“, buvau jų keletą padariusi per praktikas televizijoje, radijuje, spaudoje. Darbas turėjo būti dviejų dalių, teorinės ir praktinės. Dėstytojas Tapinas paskaitė mano teorinę įžangą, parašytą laisvu stiliumi, remiantis sava patirtimi, ir ramiai išdėstė, kad su teorija tai neturi nieko bendro, o kad pasikaustyčiau teoriškai, reikia „paskaityti, ką rimti vyrai rašo“. Paskaičiau, pacitavau, apsigyniau.
Pasakė, kad įdėmiai skaitė recenziją ir yra dėkingas už pastabas. Karšta buvo.
Kažkodėl manau, kad dėstytojui Tapinui ir pačiam tada rūpėjo menininkų portretai, juk daug jų kalbindavo per savo kino laidas televizijai, rašė kino spaudoje. 1991 m. perskaičiau jo pirmąją biografinę knygą „Medyje angelas verkia“ apie aktorių Bronių Babkauską. Skaityti buvo įdomu, bet „Literatūrai ir menui“ parašiau kritišką recenziją. Galimas dalykas, labiausiai man kliuvo, kad autorius rašo, lyg pats visur dalyvavęs, viską matęs, o taip tikrai negalėjo būti – jis surinko atsiminimus ir tapiniškai stilingai juos papasakojo. Netrukus po recenzijos publikavimo nuėjom su kolegėm į universiteto Istorijos fakulteto bufetą kavos – o žurnalistai studijavo kaip tik ten, – ir taip nutiko, kad mano buvęs dėstytojas atsistojo į eilę iškart po manęs. Galėjau prasmegti vien nuo tos kaimynystės, o jis dar ir netylėjo. Pasakė, kad įdėmiai skaitė recenziją ir yra dėkingas už pastabas. Karšta buvo.
Kai po poros dešimtmečių pati ėmiausi rašyti knygą apie kino režisierių Arūną Žebriūną, L.Tapino knygą skaičiau įdėmiai, sėmiausi žinių, citavau, ypač apie „Paskutinio šūvio“ filmavimus – juk Bronius Babkauskas buvo vienas svarbiausių Žebriūno aktorių. Tada, jau nemažai bendravusi su kino žmonėmis, skaičiau ir galėjau nuspėti, kieno prisiminimus Tapinas užrašęs. O pati knyga suskaityta iki skutų.
Dabar turime 568 psl. žinyną, įkvėptą mažutės L.Tapino knygos, kuri anuomet buvo išversta ir į anglų kalbą.
Daug metų L.Tapino sudarytas 139 psl. žinynas „Lietuvos kinematografininkai“, išleistas 1986 m., buvo vienintelė knyga, kurioje galėjai rasti informacijos apie šalies kiną kuriančius žmones. Tik 2017 m. vyresniojo kolegos darbą pratęsė kino kritikė Rasa Paukštytė – ir dabar turime 568 psl. žinyną, įkvėptą mažutės L.Tapino knygos, kuri anuomet buvo išversta ir į anglų kalbą.
L.Tapinas, parašęs ne tik B.Babkausko, bet ir poetų Oskaro Milašiaus, Jurgio Baltrušaičio, kino režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus biografijas, buvo vienas šio žanro autoritetų. Bet jo bibliografijoje – ir daugiau knygų, ir plonytės, tačiau svarbios informacine prasme brošiūros apie žymiuosius lietuvių kino dokumentininkus Viktorą Starošą (1978) ir Robertą Verbą (1977). Apie 2004-uosius, rinkdama medžiagą knygai apie Verbą ir kone mintinai mokėdama Tapino brošiūros tekstą, veržiausi pas jį pasikalbėti. Mano dėstytojas perspėjo, kad apie patį Verbą nelabai ką turįs pasakyti, jie per mažai bendravę, galim pašnekėti apie Verbos filmus ir šiaip – tiesiog pasikalbėti prie arbatos, jeigu ateičiau pas jį. O jis jau sirgo, ir buvo labai drovu eiti pas jį „tiesiog pasikalbėti“. Vadinasi, paskutinįkart matėmės tada, kai Istorijos fakultete stovėjome eilėje prie kavos ir buvo karšta.“
Žurnalistas V.Puteikis: jis laikėsi stojiškai ir išliko kūrybingas
Sužinojęs apie savo dėstytojo L.Tapino mirtį žurnalistas Valdas Puteikis savo feisbuko paskyroje pasidalijo nuotrauka iš jo daryto interviu „Laimos“ žurnale:
„Taip, šioje didelėje fotografijoje nėra dar vieno labai svarbaus žmogaus. Tačiau jis yra mažesnėje nuotraukoje, kairėje. 2013-ųjų paskutinės vasaros dienos. Vieną karštos dienos pavakarę turėjau didelį malonumą lankytis Žirmūnuose, šeimoje žmogaus, kurį kelios kartos, šimtai VU žurnalistikos specialybės absolventų pelnytai vadina hemingvėjiško charakterio žurnalistu. Nors su Andriumi Tapinu ir jo mama Violeta kalbėjomės „mamos ir sūnaus“ tema, tačiau argi šiame kontekste galėjo būti apeitas L.Tapinas?!
Kas yra L.Tapinas, pirmąsyk sužinojau, dar vidurinėje mokykloje.
Vakar į Amžinybę iškeliavęs 77-erių mano ir mano kartos žurnalistikos dėstytojas, įspūdingų Broniaus Babkausko, Oskaro Milašiaus, Jurgio Baltrušaičio, Vytauto Žalakevičiaus biografijų autorius, net ir po 1998-aisiais ištikto insulto, padedamas šeimos, laikėsi stojiškai ir išliko kūrybingas. Kūrybingas net tada, kai sukaustytas ligos su žmona Violeta (Violeta Tapinienė), lituaniste, kalbėdavosi apie krepšinį, kiną ar muziką.
Kas yra L.Tapinas, pirmąsyk sužinojau dar vidurinėje mokykloje skaitydamas jo reportažinio žanro dokumentinės prozos knygą „Iliuzijų mugėje“ (1983 m.). Būti jos neskaičius, kaip ir būti neskaičius tuomet itin populiarios Jurgos Ivanauskaitės novelių knygos „Pakalnučių metai“ (1985 m.), būsimam žurnalistui atrodė neatleistina. Incontournable! Jei anuomet būtų kas nors paklausęs, kokia Vilniaus mieste skrajojanti frazė, akivaizdu, tai būtų buvusi: „Ivanauskaitė ir Tapinas“. Ši knyga, kaip ir Liūnės Jonušytės „Korektūros klaida“, tikrai prisidėjo, kad manyje Paryžiaus būtų daugiau. Dar tada, kai Paryžius buvo pažįstamas iš klasikinių prancūzų romanų ir Joe Dassino dainų.“
Režisierius Oskaras Koršunovas: „Sovietiško jame nebuvo nė gramo“
Prisiminimais dalijosi ir režisierius, buvęs V.Tapinienės mokinys Oskaras Koršunovas:
„Pirmą kartą L.Tapiną pamačiau, kai jis užėjo į klasę. Mokiausi pas V.Tapinienę. Ji buvo ne tik nuostabi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dramos būrelio, nulėmusio mano likimą, vadovė, bet ir nuostabi moteris. Kitokia. Tarsi gyventų ne Sovietų Sąjungoje, o būtų trumpam atvažiavusi pamokytojauti iš Paryžiaus. Bet kai į klasę įėjo Laimonas (matyt, buvo paskutinė pamoka ir jis tiesiog užėjo palaukti Violetos), mes, mokiniai, netekome žado. Man atrodo, aš tada buvau kokioje ketvirtoje klasėje ir kaip gyvas tokių žmonių dar nebuvau matęs. Aukštas, visiškai nebūdinga šukuosena, madingu ploščiumi, šviesiais džinsais ir baltais kedais! Sovietiško jame nebuvo nė gramo – net odos spalva buvo kitokia. Čia tas pats, jei dabar į kokią gimnaziją užsuktų ateivis neoniniu kostiumu. Laimonas atsisėdo paskutiniame suole. Atsisėdo taip, kaip tais laikais niekas nesėdėjo – visiškai laisvai, atsilošęs ir užsimetęs koją ant kojos siūbavo ją į kokį tik savy girdimą ritmą.
Ypač man buvo įdomu skaityti apie Vytautą Žalakevičių, nes turėjau garbės jį pažinti.
Vėliau skaičiau jo puikias biografines knygas. Ypač man buvo įdomu skaityti apie Vytautą Žalakevičių, nes turėjau garbės jį pažinti. Daugiau – mes buvome draugai ir jis man daug apie save pasakojo. Bet visgi didžiausią įspūdį ir antspaudą man, dar jaunuoliui, paliko L.Tapino „Iliuzijų mugė“ – knyga apie Paryžių ir jo aukso laikų bohemą. Tais sovietiniais laikais tai buvo tikras laisvės gurkšnis. L.Tapinas man asocijuojasi su laisve. Gal todėl Andriaus TV vadinasi Laisvės TV. Tikiu, kad Laimonas bus laisvas ir ten. Giliausia užuojauta mylimai mokytojai Violetai Tapinienei ir Andriui Tapinui.“
Kultūros žurnalistė J.Kryževičienė: be arogancijos ir hierarchinio valdymo
L.Tapiną kaip dėstytoją, vadovą LRT bei pašnekovą prisiminė ir kultūros žurnalistė Jolanta Kryževičienė:
Prisimenu ir kaip LRT generalinį – be arogancijos ir hierarchinio valdymo.
„Išėjo dėstytojas, mūsų kurso trumpalaikis kuratorius, vėliau vadovas darbe ir net puikus pašnekovas laidose – Laimonas Tapinas. Prisimenu jo organizuotas filmų peržiūras po paskaitų, pastabas, kai rašiau apie Bergmano „Žemuogių pievelę“, pokalbius ir parūkymus po interviu apie jo tikrai puikias biografines knygas.
Prisimenu ir kaip LRT generalinį – be arogancijos ir hierarchinio valdymo. Kartą susitikom ant laiptų radijo pastate, klausyk, atrodo pasiklydau, gali išvesti? – sako kiek sutrikęs. Grasinau neišvesti, kol nepradės dažniau pas mus lankytis ir labiau domėtis. Šviesios ramybės jums, dėstytojau“, – rašė J.Kryževičienė.