„Perkaitimas: greitėjančių pasikeitimų antropologija“ – 2016 metais išleista T.H.Erikseno knyga, susumuojanti jo įžvalgas ir žengianti dar vieną žingsnį į priekį šiuolaikinio žmogaus apmąstyme.
Nacionalistinio populizmo banga politikoje, neužtikrintumas viešojoje erdvėje, nepasitikėjimas mokslu ir kitais visuomenės nariais. Visas šias globalias problemas norvegų antropologas sieja su „perkaitimo“ reiškiniu.
15min pakalbėjo su Lietuvoje dar kartą apsilankiusiu mokslininku, kuris atskleidė, kad naujausia jo knyga bus apie internetinės žiniasklaidos ir socialinių tinklų erdvę bei jos įtaką žmogui.
– Ką reiškia ir kokias sritis apima jūsų suformuluota „perkaitimo“ idėja?
– Pasakius „perkaitimas“ daugelis žmonių iškart pamano, kad turi galvoje klimato kaitą. Taip, tai dalis problemos, bet perkaitimo reiškinys žymiai platesnis. Naudodamas perkaitimo metaforą aš noriu aptarti kelias tarpusavyje susijusias tendencijas, kurias pastebime šiuolaikiniame pasaulyje. Jos susijusios su akceleracija, greitais pokyčiais. Tokiais pokyčiais, kuriuos kas nors sugebėtų kontroliuoti ir esant reikalui pristabdyti.
Aš dažnai pateikiu pavyzdį su rankų trynimu. Kai mums šalta, mes patriname rankas vieną į kitą ir jos sušyla. Jei mes galėtume daryti tai labai greitai, jos galiausiai užsidegtų. Bet mes, žmonės, turime natūralų termostatą, kuris mums pasako: užtenka, jau pakankamai šilta. Šiuolaikiniame pasaulyje daugelyje sričių nėra tokio termostato ir mes susiduriame su vystymusi, kuris vyksta nevaldomu greičiu. Galima teigti ir tai, kad aš kalbu apie modernybę, nes modernybė paremta greitėjimo principu.
Mes matome perkaitusių identitetų problemos iškilimą. Yra daug pykčio, apmaudo ir noro sugrįžti į praeitį.
Greitumas laikomas privalumu, nes jis susijęs su ekonomikos augimu, progresu, vystymusi. Tarkime, vienas iš modernybės ženklų yra transporto revoliucija, prasidėjusi XIX amžiuje (su garo variklio pritaikymu, traukiniais ir garlaiviais) ir besitęsusi XX amžiuje (automobiliai, lėktuvai). Ši revoliucija susijusi su keliavimo greičiu, intensyvumu. Šis greitėjimo procesas tęsėsi beveik visose modernybės srityse.
Savo knygoje „Perkaitimas: greitėjančių pasikeitimų antropologija“ aš teigiu, kad mes susiduriame su akceleracijos akceleracija. Pasikeitimai dabar vyksta dar greičiau.
Šių greitėjančių pasikeitimų pradžią aš fiksuoju nuo 1990-ųjų, kai pradėjo plisti interneto tinklas, atsirado mobilieji telefonai, baigėsi Šaltasis karas ir atsivėrė valstybių sienos, pradėjo kurtis kompiuterinėmis technologijomis grįstas kapitalizmas, prekyba pradėjo vykti akimirksniu, pradėjo kilti Kinijos ekonomika ir buvo panaikinti Indijos ekonomikos reguliavimai... Buvo daugybė greitėjimo procesų, kurie pradėjo plisti ir vienytis.
Savo tyrimuose aš apžvelgiu tris esmines sritis, kuriose perkaitimas pasireiškia ryškiausiai ir kur daug neužtikrintumo. Pirma – finansai ir ekonomika. Mes susiduriame su finansinėmis ir ekonominėmis krizėmis, kurios nebūna prognozuotos. Antra – klimatas ir aplinkos apsaugos problemos. Čia taip pat tvyro daug neužtikrintumo. Galiausiai – kultūra ir identitetas. Šioje srityje daugiausiai trinties. Kai trinate rankas vieną į kitą, gaunate ne tik kaitimo, bet ir trinties procesus. Mes matome perkaitusių identitetų problemos iškilimą. Yra daug pykčio, apmaudo ir noro sugrįžti į praeitį.
Prie greitėjimo rezultatų įvardinčiau ir rimta problema tampantį plastiko kiekį, kuris vis labiau užpildo vandenynus. Taip pat milžinišką fotografijų kiekį, kurį nuo 2015 metų patrigubino išmaniųjų telefonų plitimas. Galite pažvelgti beveik į bet kurią technologijų sritį ir pastebėsite nuolatinį greitėjimą ir augimą.
– Kai kurie pasakytų, kad tai vienas iš evoliucinių procesų, kuriam nereikalingas joks vidinis termostatas. Žmogus turi prisitaikyti prie tokių pasikeitimų, nes visa evoliucinė žmonijos istorija buvo prisitaikymo ir išgyvenimo kova. Kodėl jūs savo teorijoje kalbate apie neprisitaikymą ir lūžio tašką?
– Puikus klausimas. Taip, galbūt mes ir prisitaikysime. Bet mes naikiname savo aplinką labai dideliu greičiu ir tai, ką darome gamtai, turi ilgalaikes pasekmes. Man absurdiškas atrodė Paryžiaus klimato kaitos susitarimas, kur pasaulio lyderiai nusprendė sustabdyti vidutinės temperatūros augimą iki 1,5 laipsnių Celsijaus. Mokslininkai nėra nustatę visų klimato kaitos priežasčių ir mes tikrai negalime tokių dalykų žinoti ar garantuoti.
Taip, mes galime prisitaikyti, bet dabar mes žaidžiame labai rizikingą žaidimą. Mes sumažinome savo lankstumą, nes tapome priklausomi nuo vienas kito, esame susiję labai kompleksiškose, nepastoviose ir pažeidžiamose prekybos, perskirstymo, vartojimo sistemose. Neužmirškime, kad viena iš klimato kaitos problemų bus ir masinė migracija. Žmonės negalės gyventi vietovėse, kurias užlies vanduo arba, atvirkščiai, kuriose bus nuolatinė sausra.
Bet likime optimistais ir pabandykime situaciją pakeisti. Savo knygoje aš teigiu, kad modernybė pati save apžaidė. Ji baigėsi ir mums reikia ne bandyti sugrįžti į priešmodernius laikus, o judėti į priekį.
– Politikoje dabar labai stiprus tas sugrįžimo į ramesnius, paprastesnius laikus motyvas.
– Taip, jis pastebimas ir Norvegijoje. Mūsų nacionalistai jaučia nostalgiją praėjusio amžiaus šeštajam dešimtmečiui, bet kai pažiūri į tuos laikus, tai žmonių vidutinio gyvenimo trukmė buvo mažesnė, jiems teko dirbti žymiai sunkiau, maistas buvo nuobodus, negalėjai keliauti, kur panorėjęs.
Aš esu modernybės žmogus arba, jei norite, postmodernybės žmogus, kuris mano, kad mums tiesiog reikia naujo modernybės naratyvo, kuris realistiškai mums nupasakotų, ko mes siekiame, kokia turėtų būti mūsų ateitis.
Mes vis dar gyvename anglies, kaip resurso, civilizacijoje. Anglies pramonė pradėjo veikti prieš kelis šimtus metų ir sukūrė tą modernųjį pasaulį, kuriame dabar gyvename. Tas gyvenimo patogumas, kuriuo mes mėgaujamės kiekvieną dieną, yra anglies pramonės veikimo pasekmė. Jūs gyvenate Lietuvoje, o aš Norvegijoje, tai šalto klimato valstybės, kuriose mes galime jaukiai sėdėti šiltuose namuose. Mes turime daugybę pramogų, sveikatos sistema yra žymiai geresnė, švietimo sistema veikia gerai...
Visa tai prasidėjo būtent su anglies pramonės revoliucija prieš kelis šimtus metų. Ir ji buvo mūsų išsigelbėjimas, bet dabar ji tampa mūsų pražūtimi. Mes išnaudojame ją, kaip resursą, ir degindami sunaudojame kažką, kas nesugrįš. Tas naujasis naratyvas, apie kurį aš jums užsiminiau, turėtų apibrėžti pasaulį po anglies pramonės.
– Kas turėtų rašyti šį naująjį modernybės naratyvą? Politikai, filosofai, mokslininkai? Vienas iš šiuolaikinio pasaulio ženklų yra elito ir pasitikėjimo autoritetu nykimas, besiplečianti ir visus įtraukianti socialinių tinklų erdvė. Kas galėtų to imtis tokiomis sąlygomis?
– Vėlgi, labai geras klausimas. Tai, ką jūs sakote, yra perkaitimo reiškinio vienas ženklų. Daugybė žmonių kalba tuo pačiu metu. Mes neturime laiko informaciją paversti žiniomis, o žinias – išmintimi, nes vis atsiranda kažkas naujo, ką turime perskaityti, naujiena, kurią turime paspausti ekrane. Gilus mąstymas, lėtas skaitymas, susikaupimas tapo atgyvena.
Mes neturime laiko informaciją paversti žiniomis, o žinias – išmintimi, nes vis atsiranda kažkas naujo, ką turime perskaityti, naujiena, kurią turime paspausti ekrane.
Naujausioje savo knygoje aš ir bandau aprašyti tą žmogaus situaciją interneto ir socialinių tinklų erdvėje. XVIII amžiuje viešoji erdvė buvo vaizduojama kaip išsilavinusių žmonių susirinkimas, kuriame visi išklauso vienas kito, kalbasi, keičiasi idėjomis, argumentuoja, įvertina vienas kito pažiūras ir galiausiai prieina bendros išvados.
Man ši vokiečių filosofo Jurgeno Habermaso aprašyta situacija primena savotišką parodiją. Demokratiją mes kartais galime vadinti nesutariančių žmonių bendruomene. Taip, mes nesutariame, bet nusistatome tam tikrus taisyklių rinkinius, kurie padeda diskutuoti ir užtikrina galimybę nesutikti. Demokratijos esmė ir yra nesutikti su kažkuo, kautis, gal net eiti į teismą dėl savo tiesos. O parodija tai tapo dabar, kai vis sudėtingiau įvertinti žinojimą, vis sunkiau pasitikėti.
Šiame 2018-ųjų metų interneto pasaulyje vienas didžiausių iššūkių yra susikurti autoritetą ir įvertinti kokybę to, ką gauni, išmokyti ir kitus tai daryti. Tai didžiulis iššūkis ir mes turėtume kalbėti apie jį metų metus, bet dabar viskas labai intensyvu. Mes turime Jungtinių Valstijų prezidentą, kuris nepasitiki mokslu, kuriam nėra svarbu, kas tiesa, o kas melas. Tai labai pavojinga situacija. Kas turėtų rašyti naują modernybės naratyvą?
Privalome atvirai kalbėtis apie mums kylančius iššūkius. Ir globaliai, ir lokaliai. Intelektualai turėtų pradėti šį pokalbį ir kalbėti ne tik savo auditorijose, bet išeiti į viešumą ir kalbėti su įvairiomis socialinėmis grupėmis. Tai vienas iš dalykų, kurį mes bandome taikyti mano atstovaujamame moksle – antropologijoje. Bandome mokytis iš žmonių, kurie yra šalia mūsų. Ne visada sėkmingai, bet tai bent jau idealas, kurio galime siekti.
– Kalbėjome apie pasikeitimus ir jų įtaką žmogaus aplinkoje, o kaip šių greitėjančių pasikeitimų kontekste keičiasi pats žmogus?
– Viena iš knygų, kurią pats perskaičiau su milžinišku malonumu, buvo Danielio Kahnemano „Mąstymas, greitas ir lėtas“. Jis skiria dvi skirtingas mąstymo sistemas. Pirmoji – tai mintys, kurios automatiškai ateina jums į galvą. Antroji – mintys, dėl kurių jūs turite pasistengti, pamankštinti savo protinius raumenis.
Mano teorijoje teigiama, kad mes pagal šią Kahnemano pasiūlytą sistemą vis labiau judame iš antrosios sistemos į pirmąją. Žmogus įgyja savybę priimti informaciją, kuri jam pasiūloma lengvesniu keliu. Lengvai suvirškinama, greita ir paprasta informacija, dėl kurios nereikia stengtis, nes yra daugybė kitų dalykų, kuriuos galėtum nuveikti. Manau, kad ši situacija paveikia ir asmenybes.
Mums darosi vis sunkiau priimti ilgalaikius įsipareigojimus, atlikti ilgesnį laiką trunkančius projektus. Žmogus nori malonumo akimirksniu. Jauni žmonės jau įprato gauti muziką, kurios nori tuojau pat „Spotify“. Filmus, kuriuos tik panorėję, jie randa „Netflix“. Mes turėdavome laukti, kol filmas bus pradėtas rodyti kino teatre tavo mieste. O tada dar reikdavo sulaukti ir sekmadienio, kai galėsi nueiti į kino teatrą. Naujienas sužinodavai rytiniame laikraštyje, o ne vidury nakties gavęs pranešimą į telefoną. Mes tapome nekantrūs, išsiblaškę ir reikalaujantys malonumo akimirksniu. Ši problema nėra tik jaunosios kartos, bet persmelkia visą globalų pasaulį.
Mes tapome nekantrūs, išsiblaškę ir reikalaujantys malonumo akimirksniu. Ši problema nėra tik jaunosios kartos, bet persmelkia visą globalų pasaulį.
– Ar tokiame individualizuotame pasaulyje, kuriame vis lengviau išlikti be ryšio su kitais, dar galime kalbėti apie visuomenę? Ar visuomenė egzistuoja?
– Visuomenės idėja tiesiogiai susijusi su progresu. Progreso samprata neatsiejama nuo socialinės inžinerijos, nacionalinių tapatybių kūrimo proceso, vykusio XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje. Šis procesas baigėsi po Antrojo pasaulinio karo.
Šiuolaikiniame pasaulyje ši idėja grįžo postmoderniu, virtualiu pavidalu. Bet šiuolaikiniai nacionalistai remiasi ne telkimo ir institucijų stiprinimo, o nepasitikėjimo kitais ir elitu idėjomis. Kaip jie sukurs visuomenę be elito, be žmonių, kurie išmano dalykus? Tu gali jų nemėgti dėl to, kad jie išmano dalykus, bet negali be jų – politikų, inžinierių, profesorių.
Ar visuomenė vis dar yra? Apie ją vis dar kalba įvairūs politiniai judėjimai, bet mes turime didelį atotrūkį tarp valstybės likimo, asmens likimo ir globalios ekonomikos ir šis skilimas nemažėja.
Ekonomika globalizuota, tačiau demokratija ne. Visuomenę aš įsivaizduoju kaip nematomus ryšius, kurie sujungia žmones ir institucijas, kuria moralią bendruomenę, įsipareigojimus, lojalumą, pasitikėjimą. Šie dalykai vis labiau fragmentuojasi ir pranyksta. Tai susiję su nenuspėjama ekonomika, augančia socialine atskirtimi tarp turtingųjų ir vargšų, politiniai sprendimai vis labiau atitrūksta nuo žmonių ir tu jauti, kad galia yra kažkur toli, niekas neklausia tavo nuomonės. Jei jie neklausia mano nuomonės, tai kodėl man tai turėtų rūpėti?
Prie visuomenės stiprinimo neprisideda ir besiplečiantis komunikacijų tinklas. Jis patogus ir smagus, bet nukeliavęs į kokią salą Indijos vandenyne ir bendraudamas su ten gyvenančiu žmogumi apie „Netflix“ serialą aš nekuriu visuomenės, o tik dalyvauju transnacionalinėje komunikacijoje. Manau, kad šis klausimas labai svarbus ir mes turėtume dėti pastangas, kad išsaugotume visuomenės idėją globalizacijos eroje. Kai kur mums reikia daugiau globalizacijos, o kai kuriose srityse ji turėtų sustoti.
– Ar matote, kad tos idėjos, apie kurias jūs kalbate žmonėms, yra suprantamos ir aktualios?
– Taip, žinoma. Aš galiu puikiai rasti kalbą su mokslininkais ir mąstytojais, kurie kalba apie dabarties pasaulį. Jau minėjau Danielį Kahnemaną, kuris savo tyrimuose išsikėlęs pamatinį klausimą: ką reiškia būti žmogumi? Bet atsakydamas į šį klausimą jis papasakoja mums ir apie pasaulį, kuriame gyvename. Žymus sociologas Richardas Sennettas rašo apie mūsų jau trumpai aptartą pasitikėjimo nykimą ir asmenybės fragmentaciją.
Atrandu netgi bendrumų su tokiais žmonėmis, su kuriais anksčiau galvojau niekada nesutarsiąs. Tarkime, prancūzų filosofas ir sociologas Bruno Latouras, kurio susidomėjimas klimato kaita ir mokymusi iš gentinių bendruomenių man tapo artimu.
Mano patirtis sako, kad daugelis politikų dar gyvena 8–9 dešimtmečių pasaulio matymu, o pasaulis keičiasi taip greitai.
– Jūs kalbate apie savo rato žmones, intelektualus. O kaip į jūsų idėjas reaguoja politikai?
– Pažįstu kelis politikus Norvegijoje. Prie alaus bokalo jie pripažįsta, kad tai, ką rašau, yra tiesa, bet čia pat priduria, kad pasikeitimai sunkiai galimi. Jie privalo galvoti apie rinkėjus ir geresnio gyvenimo standartą jau dabar ir negali imtis sudėtingų ilgalaikių sprendimų. Taip, kažkas turi imtis iniciatyvos ir pasakyti, kad šie pasikeitimai būtini.
Mano patirtis sako, kad daugelis politikų dar gyvena 8–9 dešimtmečio pasaulio matymu, o pasaulis keičiasi taip greitai. Ekonomika, transportas, galiausiai, visiems svarbus kainų klausimas – visa tai keičiasi žaibiškai.
Net ir žmonės, kurie užsiima tyrimais, kokią įtaką mūsų gyvenimui padarė mobilieji telefonai, negali nusakyti masto. O dabar įsigali ir išmanieji telefonai, kurie šį procesą padaro dar labiau komplikuotą. Tad mano išvada būtų, kad turėtume būti kuklesni ir bandyti susigaudyti tokiame pasaulyje, kokį turime, ir suprasti, ką galvoja kiti.
