Politikų intencijos
Šiomis dienomis galime įžvelgti tendenciją – politikai imasi inicijuoti paminklų statymą nevienareikšmiškai ekspertų vertinamoms asmenybėms. Antai Širvintų merė Živilė Pinskuvienė savo mieste pastatė paminklą Justinui Marcinkevičiui, kurį dalis literatūrologų vadina tarybiniu.
Kauno meras Visvaldas Matijošaitis nori paminklo buvusiam prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui (primenama jo veikla komunistų partijoje).
Kodėl politikams statyti tokius paminklus yra naudinga? Kokios jų intencijos?
A.Ramonaitė teigė, kad atminties politika Lietuvoje visada buvo tam tikras visuomenes skirtis atspindinti tema: „Nepasakyčiau, kad šiandien kažkas pakito. Galbūt tiesiog atsirado daugiau lėšų statyti paminklams. Anksčiau kovos dėl atminties reikšdavosi kitais būdais.“
Paprastai, A.Ramonaitės teigimu, ši skirtis išryškėja tarp politinės kairės ir dešinės: „Vieni griauna paminklus, o kiti stato. Tai, kad Širvintose iškilo paminklas J.Marcinkevičiui, o Kaune žadama įamžinti A.M.Brazauską, yra sutapimas laike. Tai atspindi įsisenėjusią ir nesibaigiančią problemą. Mes neturime vienareikšmiško santykio su sovietine praeitimi ir tos kovos tebevyksta.“
Šių asmenybių paminklų statymams politikams gali būti naudingas duodant ženklus kairiajai rinkėjų pusei, išryškino A.Ramonaitė.
„Kairioji ne vakarietiška, bet specifine lietuviška prasme, kuri ir sukasi aplink sovietmečio vertinimą. Jeigu dešinieji Lietuvoje yra labai antisovietiški, tai kairieji į tai žiūri truputį kitaip. Tad šią skirtį ir bando sužadinti Kauno ir Širvintų merai, nes būtent kairiosios pusės rinkėjų Lietuvoje yra daugiau“, – teigė sociologė.
R.Antanavičiūtė teigė, kad politikų darbas yra imtis įamžinimo ir įpaminklinimo. Tačiau ji neatmeta galimybės, jog paminklų statymas yra „paprastas ir pakankamai pigus būdas palikti savo ženklus, sukurti įvykį, atsidurti spaudoje“.
Kaip teigė pašnekovė, demokratinėse valstybėse inicijuoti tokius projektus gali visi: „Politinės institucijos nuo savivaldybių iki Seimo vykdo viešųjų erdvių priežiūrą, kaip pavyzdžiui, suteikia leidimus įamžinimo ženklų statymui, suteikia pavadinimus gatvėms ir aikštėms, tad paminklų statymas dažniausiai yra savivaldybių žinioje.“
Pasak pašnekovės, visgi demokratinėse visuomenėse politikai konsultuojasi su visuomene ir ekspertais: „Reikėtų pasitikrinti, kokia yra temperatūra, kaip visuomenė priima tą iniciatyvą ir tik tada paskelbti sprendimą. Kauno atveju tokio proceso trūko.“
Šioje situacijoje dailės istorikė įžvelgia dviprasmybę. Viena vertus, Lietuvos miestų merai yra išrinkti demokratiškai, rinkėjai jau turėjo progą patikrinti jų veikimo būdus. Be to, tiek V.Matijošaitis, tiek Ž.Pinskuvienė yra perrinkti antrajai kadencijai. Kita vertus, tiesiog paskelbti apie paminklo statymą ir priduoti projektą tarybai „nėra pats civilizuočiausias veiksmas“.
„Nesitarimas su visuomene būdingas autoritariniams režimams, kuriuose tai, ką ir kaip įamžins viešosios erdvės, sprendžiama valdžios kabinetuose“, – teigė R.Antanavičiūtė.
A.M.Brazausko paminklas – istorinės prezidentūros kieme?
V.Matijošaitis mano, kad paminklas A.M.Brazauskui turėtų atsirasti istoriniame Kauno prezidentūros kieme. Tam nepritaria kultūros ministras Simonas Kairys bei Istorinės prezidentūros vadovė R.Mikalajūnaitė.
„Daugelis ekspertų sakė, kad ši vieta nėra tinkama ir ji kelia daug klausimų dėl kitų prezidentų įamžinimo. Jeigu dėmesys skiriamas vienam iš šių laikų prezidentų, tai logiška būtų nepamiršti ir kitų“, – 15min sakė R.Antanavičiūtė.
Ji taip pat priminė, kad istorinėje prezidentūroje trūksta vietos bei neaišku, kaip išpildyti tai estetiškai: „Gautųsi labai tankus įamžinamųjų miškas.“
R.Antanavičiūtė sakė, kad paminklas A.M.Brazauskui turėtų būti statomas kitoje vietoje: „Nesu šio prezidento veiklos tyrėja, nežinau, kiek iš tiesų jis susijęs su Kaunu, bet man logiškiau atrodytų, jeigu įamžinimo ženklai mūsų laikų prezidentams atsirastų prezidentūros teritorijoje Vilniuje, jeigu apskritai tokių ženklų reikia.“
Kalbėdama apie tai, kiek prasminga statyti paminklą A.M.Brazauskui Kaune, A.Ramonaitė prisiminė 1993 metų prezidento rinkimų duomenis. Pasirodo, Kaunas buvo vienintelė savivaldybė, kurioje daugumą gavo Stasys Lozoraitis, bet ne A.M.Brazauskas.
„Pastatyti paminklą A.M.Brazauskui Kaune yra paradoksalu, – teigė A.Ramonaitė. – Visgi nei kiek neabejoju, jeigu paminklo buvusiam prezidentui klausimas būtų keliamas Lietuvos mastu, daugelis žmonių sutiktų, tačiau ar tarp jų dauguma būtų kauniečiai, yra atskiras klausimas.“
Pasak A.Ramonaitės, Kaunas ilgą laiką buvo dešinysis miestas, o štai V.Matijošaičio sprendimas susijęs su noru keisti Kauno politinį vaizdą: „Iš šios pusės tai yra didesnis akibrokštas.“
Ar reikia paminklo A.M.Brazauskui?
Birželio 11 d. vykusioje Kauno miesto savivaldybės tarybos diskusijoje kilo aštrių ginčų dėl A.M.Brazausko asmenybės. Vieni priminė jo praeitį komunistų partijoje, o kiti išryškino jo indelį Lietuvai stojant į Europos sąjungą ir NATO.
A.Ramonaitė pabrėžė, kad ir kaip vertintume A.M.Brazauską, jis labai ryškiai prisidėjo prie nepriklausomybės atgavimo.
Ji nesutinka A.M.Brazauską vadinti nevienareikšmiška asmenybe.
„Man labai keistai skamba, kai A.M.Brazauskas prilyginamas Rolandui Paksui. Pastarasis buvo nušalintas apkaltos būdu, o A.M.Brazauskas buvo žmonių išrinktas didele dauguma. Jis vedė žmones į Europos sąjungą ir NATO. Todėl nereikėtų ant jo užmesti etikečių“, – sakė sociologė.
Ar šiandien paminklai apskritai reikalingi?
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis daugiau skiriama dėmesio diskusijoms apie istorinę atmintį bei paminklus. Tačiau ar šiandien Lietuvai jų reikia?
R.Antanavičiūtės nuomone, paminklų kol kas užtenka: „Lukiškių aikštės istorija, kuomet visuomenė nesutarė dėl paminklo laisvei, parodo, kad reikėtų šiek tiek palaukti iki tol, kol sugebėsime susitarti. Galbūt ateityje pasiūlytas variantas tiks ne visoms visuomenės grupėms, bet daugumai. Tokiu atveju, tai neskaldytų visuomenės, o kaip tik sutelktų. Kita vertus, yra žmonių, kuriems paminklų vis negana.“
