Lietuvių tautai XX a. tekusių išbandymų amžininkas, pergyvenęs du pasaulinius karus, okupacijas bei priespaudą, savo daugialypėje ir racionaliam šifravimui nepasiduodančioje kūryboje kodavo talpias metaforas, daugialypius išgyvenimus ir kritiką sovietiniam egzistenciniam būviui.
A.Gudaičio gyvenimo istorija – ne mažiau turtinga už jo kūrybinį palikimą: nuo sunkios karo paženklintos vaikystės, kalėjimo iki mokslų Paryžiuje ir didžiausių to meto intelektualų susibūrimų.
Anksti pasibaigusią vaikystę paženklino karas
Antanas Gudaitis gimė 1904 m. ir buvo vyriausias iš trijų Mortos Jarulaitytės ir Martyno Gudavičiaus vaikų. Nors tėvo dar XIX a. išduotame pase buvo įrašyta „miestietis” („mesčianin“), sunkiai besiverčiančiai šeimai teko gyventi ne tik Šiaulių miesto aplinkoje, bet ir sudėtingomis kaimo sąlygomis Viekšniuose, ypač po to, kai tėvas apie 1907 m. išvyko į Ameriką dirbti anglių kasyklose ir ten dingo be žinios.
Kad pagelbėtų vienai su trimis mažais vaikais likusiai motinai, būdamas vos 9-erių A.Gudaitis vasaromis pradėjo piemenauti pas Žemaitijos ūkininkus, dirbdavo ir kitus ūkio darbus. Naminiai gyvuliai ir paukščiai buvo ne tik ilgų dienų kompanionai, bet ir liudininkai sunkių akimirkų, kuomet sėdėdamas verkdavo pamiškėje, be galo ilgėdamasis motinos.
Žiemos mėnesiais, kuomet nereikėdavo dirbti pas ūkininkus ir ganyti gyvulių, A.Gudaičiui kartais pasisekdavo lankyti mokyklą: iš pradžių rusišką, po to – vokišką. Berniukas nuolat siekė mokytis, buvo labai žingeidus, tačiau silpnos sveikatos, nuo nepriteklių ir išsekimo susirgo džiova. Ligą apmalšinti padėjo vienas dvarininkas, pastebėjęs sergantį vaiką ir liepęs duoti jam gerti žalių kiaušinių. Tai pagelbėjo, tačiau gydytis dar teko ne kartą.
Pirmojo pasaulinio karo metu dar vaikiškomis A.Gudaičio akimis matytas ir paties patirtas karas, badas, skurdas bei pažeminimas paliko įspūdį ir sunkų pėdsaką visam gyvenimui. Vėliau menininkas apie tai rašė: „Niekada nemaniau, kad džiaugsmas yra mano tikslas ir kad jį norėčiau išreikšti. Manau, kad žmogų slegia vienokios ar kitokios jėgos ir jis visą laiką siekia išsilaisvinimo“.
Iš kalėjimo – tiesiai į Paryžių
1918-aisiais, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, nepabaigęs jokios pradinės mokyklos ir pats savarankiškai pasirengęs keturiolikmetis A.Gudaitis įstojo į progimnaziją, o ją pabaigęs – į Šiaulių mokytojų seminariją. Čia vaikinas pirmąsyk visa galva pasinėrė į meno ir kultūros pasaulį: nepaisydamas silpnos sveikatos, dalyvaudavo seminarijos spektakliuose, režisavo, kūrė dekoracijas, piešė, o galiausiai – surengė pirmąją savo parodą.
Norėdamas tęsti mokslus, bet neturėdamas tam pinigų, A.Gudaitis nuvyko tiesiai į Kauną pas tuometinį švietimo ministrą Vincą Čepinskį, kuris po įtempto pokalbio studentui leido atidirbti už stipendiją, kai baigs aukštąjį mokslą. Visgi koją mokslams Lietuvoje pakišo politinis aktyvizmas – 1929 m. po paties organizuoto mokinių streiko, nukreipto prieš vadovybės savivalę ir neskaidrią veiklą, A.Gudaitis pašalintas iš Kauno meno mokyklos, suimtas ir tris mėnesius kalintas.
Ambicijos kurti ir mokytis kalėjimas neužgesino – priešingai, vėlyvą tų pačių metų rudenį vaikinas ryžosi vykti į Paryžių, turėdamas vos tris šimtus susitaupytų ir motinos švarke įsiūtų litų. Paryžiuje, kad galėtų pragyventi, dirbo pačius įvairiausius darbus, badavo, čia pat stengdamasis lankyti įvairias laisvas meno akademijas, tobulėti piešimo srityje.
Sunkus darbas davė vaisių – dar po metų A.Gudaitis pelnė valstybinę stipendiją, leidusią dailės studijas tęsti aukštojoje Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje. Paryžius tuo metu buvo pasaulio meno sostinė, kurioje vienos naujos meno kryptys keitė kitas.
Šį laikotarpį pats A.Gudaitis prisiminė: „Galerijas aš visą laiką lankydavau, kad galėčiau suprasti, kas čia dedasi, kad galėčiau visame šitame turguje, toje meninių idėjų mugėje pradėti atskirti pelus nuo grūdų, kad susiorientuočiau šitame meno judėjime: kas jis yra, koks jis yra?“.
Modernizmo bangą užgniaužė stalinizmas
Grįžęs į Lietuvą, 1932-aisiais Gudaitis su bendraminčiais skulptoriumi Juozu Mikėnu, tapytojais Vytautu Vizgirda ir Antanu Samuoliu, grafikais Jonu Steponavičiumi, Vytautu Kazimieru Jonynu ir Telesforu Kulakausku bei juos globojusiu vyresnės kartos menininku Adomu Galdiku subūrė menininkų grupę „Ars“. Menininkų grupė buvo naujas reiškinys Lietuvos kultūroje – bendraminčiai siekė įnešti permainų į Lietuvos dailės gyvenimą ir pakelti jo lygį.
Menininkų grupė buvo naujas reiškinys Lietuvos kultūroje – bendraminčiai siekė įnešti permainų į Lietuvos dailės gyvenimą ir pakelti jo lygį.
Prancūzijoje susiformavusi modernistinė pasaulėžiūra ir progresyvios meninės idėjos laisvai skleistis galėjo neilgai. 1944-aisiais prasidėjusi antroji sovietų okupacija sustabdė A.Gudaičio judėjimą modernizmo keliu. Okupuotoje Lietuvoje, kaip ir SSRS bei visose totalitarinėse valstybėse, dailė privalėjo tarnauti valdžios ideologinės propagandos ir masių auklėjimo reikmėms.
Modernizmo ir neoklasicizmo kryptis pakeitė socrealizmas – ideologijos persunktas kūrybos metodas, reikalavimas pagal XIX a. rusų realistinės dailės pavyzdį tikroviškai vaizduoti valstybei svarbius asmenis, neretai ideologų išgalvotus įvykius ir pageidaujamus sovietinio gyvenimo reiškinius. Pirmaisiais pokario metais šis metodas diegtas atsargiai, nes iki 1947 m. Sovietų Sąjunga visose srityse laikėsi nuosaikios Baltijos šalių sovietizavimo politikos.
Dėl to, užuot plėtoję valdžios nurodytas karo, kaimo pertvarkos, darbo temas, dailininkai daugiausia tapė tradicinių žanrų paveikslus, A.Gudaitis savo ruožtu – ekspresyvius spalvingus peizažus. Menininkas sėkmingai išvengė politinių temų plėtojimo – jo darbuose daugiausiai dėmesio buvo skiriama žmogaus ir gamtos vaizdavimui, žmogaus ir gyvūno ryšiui. Gyvūnus A.Gudaitis dažnai vaizdavo kaip dvasinio gyvenimo metaforas – jo darbuose itin svarbūs buvo paukščiai, tapytojui simbolizavę žmogaus sielą.
Jaunosios kartos mokytojas ir įkvėpėjas
Po Stalino mirties 1953 m. prasidėjus naujojo Sovietų Sąjungos vadovo N.Chruščiovo inicijuotam atšilimui, kuris dailėje pasireiškė laisvesnės formos toleravimu, A.Gudaitis tapo vienu pirmųjų dailininkų, ėmusių tapyti ekspresyviai, daug dėmesio kūryboje skyrė skambiems spalvų deriniams. Menininkas tęsė tarpukariu išplėtotą stilių, tačiau sovietmečio kūrybiniame etape atsirado daugiau grotesko, ironijos.
Tolerancija laisvesnei formai netruko ilgai – 1962 m. N.Chruščiovas išvaikė Maskvoje veikusią šiuolaikinio meno parodą „Naujoji realybė“, taip simboliškai pažymėdamas atšilimo laikotarpio pabaigą sovietinėje dailėje ir naujus bandymus stabdyti mene vykstančius pokyčius. Socialistinio realizmo pagrindiniu priešu oficialiai tapo „supuvusių Vakarų“ meno pagimdytas abstrakcionizmas.
Cenzoriams kliūti pradėjo ir A.Gudaitis – dėl savo darbo „Triptikas M.K.Čiurlioniu atminti“, poetinių abstrakcijų, laikysenos ir neslepiamų meninių prioritetų jis pateko į sąjunginės kampanijos prieš abstrakcionizmą akiratį.
Greta aktyvios kūrybinės veiklos A.Gudaitis dėstė tapybą Vilniuje įsikūrusiame Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademijoje). Čia jis tapo daugelio dailininkų mokytoju ir įkvėpėju, studijoje ar namuose su svečiais dalindavosi prisiminimais iš Paryžiuje praleistų metų – jo pasakojimai daugeliui tapo langu į Vakarų meno pažinimą.
Sostinės Kaštonų gatvėje įsikūrusi A.Gudaičio dirbtuvė ir namai buvo viena iš neoficialių kultūros erdvių, kur rinkdavosi įvairių sričių menininkai, filosofai, politikai, čia buvo atvirai rodomi darbai, kurie niekada nebūtų radę kelio į oficialias parodas, vykdavo paskaitos ir diskusijos.
Iki šių dienų gyvas palikimas
Laisvos Lietuvos dar sykį A.Gudaitis nebeišvydo – paskutinius kelerius metus iki mirties, pačiame Nepriklausomybės priešaušryje, dailininkas praleido sunkiai sirgdamas ir nebepalikdamas namų. Didžiulis kontrastas tarp silpstančio kūno, fizinių jėgų bei kunkuliuojančios kūrybinės energijos buvo itin dramatiškas.
Nepaisant to, menininkas aktyviai sekė politinį ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą, rašė laiškus, pasiūlymus Dailininkų sąjungai ir kitoms institucijoms. Negalėdamas nueiti iki dirbtuvės, A.Gudaitis dirbo namuose, 1989 m. norėjo surengti didelę piešinių parodą, tačiau tų pačių metų balandžio 20 d. mirė.
Lietuvos kultūros istorijoje palikęs įspaudą kaip vienas įtakingiausių kūrėjų ir aplink save subūręs platų bendraminčių ratą, A.Gudaitis gyvas išliko ne tik amžininkų ir mokinių atmintyje, bet ir dokumentiniuose kadruose.
Lietuvos fotografijos klasikas Algimantas Kunčius – A.Gudaičio žentas – buvo ištikimas ir jo gyvenimo bei kūrybos metraštininkas, kurio sukaupta medžiaga dabar padeda atskleisti ir pažinti ne tik menininko asmenybę, kūrybą, aplinką, bet ir jo gyvenamojo laiko kultūrinę terpę.
Rugsėjo 2 d. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ atidaroma A.Gudaičio paroda „Kompozicijos“ (kuratorė Algė Gudaitytė) po daugiau nei dviejų dešimtmečių pertraukos plačiai apžvelgs gyvybingiausius menininko kūrybos dešimtmečius, o jį artimiau pažinti padės A.Kunčiaus fotografija bei archyvinė 16 milimetrų juostų medžiaga, praskleisianti uždangą į menininko kūrybinį procesą, kasdienybę ir supančią aplinką.
Daugiau informacijos: www.gudaitis.lt
