– Visuose aprašymuose viešojoje erdvėje esi apibūdinama kaip jaunoji menininkė, kuri studijuoja magistrą. Kaip iš tiesų atėjai į meną?
– Kaip ir dauguma mano kartos žmonių, nuo vaikystės norėję būti menininkais, baigusi mokyklą tiesiu taikymu stojau į tapybos bakalaurą. Baigusi šį studijų etapą pajutau pareigą tęsti akusmatiškumo temą, kurios kryptis ir galimybes atradau studijuodama, bet taip ir nespėjau užtektinai įsigilinti. Todėl magistro man ir prireikė.
Visgi tapybą įsimylėjau labai anksti. Mažai kas tiki, bet kai manęs vaikystėje paklausdavo, kuo noriu būti užaugusi, atsakydavau – tapytoja.
Galbūt todėl nepabūgau susidūrusi su iššūkiais. Mokyklą baigiau gerai, todėl tėvai ir aplinka sakydavo: „Taigi esi protinga, gali studijuoti kažką gero.“ (juokiasi) Nepaisant aplinkinių komentarų, meilė specialybei nugalėjo – pradėjusi mokytis dar labiau įsitikinau, kad tai yra mano dalykas.
O dabar visai norėčiau studijuoti doktorantūrą, bet į ją įstoti sudėtinga, ten turi ateiti jau ne kažką pasiimti, bet duoti.
– Esi vilnietė?
– Ne, baigiau lenkų mokyklą Buivydžiuose, mažame kaimelyje netoli Vilniaus. Apskritai augau lenkų šeimoje ir aplinkoje. Nors laikau save vilniete, atvykus čia nemažai, kas keitėsi – aplinkos kultūra, kalba ir t.t.
– Lyg ir sakai, kad ankstyvoji tavo aplinka nebuvo labai meniška.
– Nemanau, kad noras tapyti atėjo iš šeimos, kuriai, ko gero, visa tai svetima. Mokykloje į tai, kaip jaučiuosi buvo žiūrima, keistai, bet man pasisekė, nes anksti supratau, kad tapyba ir piešimas man padeda psichologiškai. Todėl tėvai užrašė mane į meno mokyklą Pabradėje, kurioje, kaip spėju, ir pavyko palaikyti aistrą šiai meno rūšiai.
Viena yra būti žiūrovu – jaustis gerai žvelgiant į meistriškumą. Tačiau visai kitas pasimėgavimas ateina iš gebėjimo įvertinti dalykus profesionaliai ir netgi suvokti, kokį indėlį pats palieki šiame laikmetyje.
Visada jaučiau didžiulį troškimą suprasti kažką didelio ir nežinomo, galbūt todėl mane taip sudomino tapybos istorija bei atsirado noras ją suvokti profesionaliame, bet ne jutiminiame lygmenyje. Viena yra būti žiūrovu – jaustis gerai žvelgiant į meistriškumą. Tačiau visai kitas pasimėgavimas ateina iš gebėjimo įvertinti dalykus profesionaliai ir netgi suvokti, kokį indėlį pats palieki šiame laikmetyje.
Visgi turbūt kiekvienas pritartų, kad dalis žavesio dėl tų paprastų priežasčių ir dingsta.
– Nuo ko prasidėjo tavo minimalistinė, vienuoliška tapyba?
– Pačia tapyba susižavėjau per siurrealistus. Pamenu, varčiau Salvadoro Dali biografiją ir man atrodė be galo žavinga stebėti žmogaus sugebėjimą gyventi kūryba. Be to, iš vaikystės prieš akis man stovi vienas, berods, Sandro Botticelli triptikas apie pasaulio pabaigą. Šis darbas buvo tiek visko „įkrautas“, kad nenuilstamai galėtum surinkinėti vis kitą scenarijų.
Manau, taip kurti pradėjau bakalauro metu, kada stipriai nusivyliau vaizduojamąja tapybos dalimi.
Tą bandau daryti ir savo darbuose, tačiau konceptus „įkraunu“ ne per vizualą, o į paveikslo vidų, kas padaro paveikslą sunkiai išskaitomą ir reikalauja iš žiūrovo darbo. Manau, taip kurti pradėjau bakalauro metu, kada stipriai nusivyliau vaizduojamąja tapybos dalimi. Ji pasirodė turinti pernelyg daug triukšmo, veikiau uždengiančio tuštumą nei kuriančio turinį. Tame labai daug paties menininko egoizmo, neleidžiančio žiūrovui panirti į meną savaip.
Vėliau tapyboje atradau muziką (tiesa, ji lydėjo mane visą gyvenimą – dainavau bažnyčios chore) ir supratau, kad ji yra viena abstrakčiausių turinio formų, dėl keistų priežasčių pasiekiančių žmogų labai giliai. Ji gali įkvėpti, sukelti šiurpą net nebūdama materiali! Taip į mano gyvenimą atėjo akusmatiškumo sąvoka.
– Pakalbėkime apie ją. Savo magistriniame darbe apibūdinį šį reiškinį kaip neregimo garso fenomeną. Kas tai apskritai yra?
– Vizualiajame lauke akusmatiškumas, kurio terminą pasiūlė Jérôme‘as Peignotas, yra mažai ištyrinėtas, bet jis apima plačias teritorijas. Nuo prancūzų kompozitoriaus Pierre‘o Schaefferio iki lietuvio Jono Jurkūno, tapusio vienu pagrindiniu mano įkvėpėjų.
Tai yra bandymas įvardinti tiesioginio (vizualaus ir regimo) šaltinio neturintį garsą, kuris yra atsietas tiek fizine, tiek konceptualia prasme.
Tai yra bandymas įvardinti tiesioginio (vizualaus ir regimo) šaltinio neturintį garsą, kuris yra atsietas tiek fizine, tiek konceptualia prasme. Akusmatiškumą galima sieti su technologijų atsiradimu – juk ir dabar įrašinėji, savotiškai pavogi mūsų pokalbio garsą. Taip jis netenka savo tikrojo kūno ir tampa atsietas nuo originalaus laiko ir erdvės. Nepaisant to mes jį suvokiame ir patiriame.
Tyrinėdamas šį fenomeną J.Jurkūnas atrado begalę istorinių kontekstų, pavyzdžiui, kaip akusmatiškai buvo prieinama prie mokymosi procesų, religijos, kalbos. Tai savotiškai yra ir krikščionybės pagrindas – per pamokslą kunigas visada sako „Tai buvo Dievo žodis“. Taip mes suvokiame, kad Dievo čia nėra, o kunigas viso labo tarpininkas. Lygiai taip pat muzika dažniausiai atliekama bažnyčios gale tam, kad būtų sukurtas mistiškumas, stebuklo jausmas. Tai yra žmogaus juslių apgaudinėjimas, taikliai metodiškai pritaikytas, kad kiekvienas žodis, garsas būtų patiriamas unikaliai. Beje, egzistuoja legendos apie Pitagorą ir jo mokymo metodą, veikiantį panašiu principu, mat skaitydamas paskaitas jis pasislėpdavo už skraistės.
Mano kūryboje ši sąvoka atsiskleidžia per vizualo slėpimą. Paveikslai tampa viską talpinančiais kūnais, tai tylūs vizualai, į kuriuos galima įkrauti savo prasmes, nebūti klaidinamiems paties autorių minčių. Kurdama „Drugelio efektą“ nevaizdavau drugelio, bet palikau šio efekto judesį. Priartėjęs prie paveikslo žiūrovas „įjungia“ jį ir staiga išvažiuoja vidinė mėlyna dalis. Tie, kas yra kantrūs, gali išlaukti labai reto momento – lazurito pasirodymo. Istoriškai šis brangakmenis buvo pirmasis mėlynos spalvos pigmentas. Dėl jo kainos senovės meistrai, nutapę Mariją, iškart paveikslą paslėpdavo ir ištraukdavo jį labai retai ir tik išrinktieji galėjo jį pamatyti. Tokiu būdu parodau, kad kantrusis žiūrovas, skiriantis laiko interpretacijai yra savo nuoboduliui įveikti gali pamatyti labai unikalų reginį.
– Įdomiai nuskambėjo Monikos Kalinauskaitės mintis. Ji teigė: „Nors Agata nesidomi fikcijomis, jos darbai pirmiausia kelia asociacijas su gotikinio romano žanru – XIX a. romantikų atsaku racionalistinei mąstysenai, pasižyminčiu griežtu naratyvu, mįslingais įvykiais ir visiškai išviešinta žmogaus proto tamsa.“ Apskritai Gotika yra apie ekscesą, o tavo kūryboje, rodos, viskas atvirkščiai. Kaip pati reaguoji į tai?
– Susižavėjau M.Kalinauskaitės recenzija. Atrodo, ji išryškino už darbų pasislėpusias tamsiąsias puses, kurias iš tikrųjų turiu ir už tų šaltų vizualų neleidžiu įžvelgti. Įžvelgti to kesinimosi į žiūrovo ramybę, pyktį, nes tiesa yra ta, kad visa tai gimdavo iš žiūrovo nepasitenkinimo. Man nepatinka statistika, rodanti, kad atėjęs į galeriją žmogus prie vieno darbo vidutiniškai praleidžia tris sekundes. Kai atiduodi begalę savo laiko darbui, elementariai norisi dėmesio.
Ko gero, taip ir atsirado „Drėgmės surinktuvas“, kurį kažkas įvardino kaip institucinę kritiką, nors pati labiau sieju su žiūrovu bei meno kūrinio įgalinimu. Šis darbas iš tiesų yra drėgmės surinktuvas, jo apačioje – patalpintas gipsas, o tai, ką patalpoje surenka prietaisas, yra patalpoje buvusių žmonių DNR. Iš surinktuvo varvantis vanduo sukietina gipsą ir jis keičia formą. Vadinasi toji forma yra nulemta žiūrovo. Tai dar vienas patvirtinimas, koks svarbus jis yra menui – net nesupratęs darbo žmogus vis tiek prie jo prisideda.
Įžvelgusi tamsą mano darbuose M.Kalinauskaitė pastebėjo, kad mano kūryba atsiranda iš bažnyčios, architektūros mistikos. Manau, retai užduodame klausimą, kodėl buvimas joje mus taip veikia. Juk iš bažnyčios išeiname apimti ypatingos jausmo, lyg pabuvę geroje parodoje. Apskritai, menas ir bažnyčia man yra tapačios struktūros, kurioje visas dieviškas didingumas yra stebimas mėgaujantis tyliai.
– Koks tavo santykis su religija? Esi kultūrinė ar praktikuojanti krikščionė?
– Asmeninis santykis su religija mano menui neturi reikšmės. Ko gero, tiesiog užaugau lenkiškoje aplinkoje, kuri buvo labai religinga. Visgi savaime suprantamiems dalykams keldavau papildomus klausimus. Kodėl mes galvojame, kad ėjimas į mišias yra kažkoks išsivalymas? Kas yra bažnyčia ir tradicijos? Kodėl tradicijos yra tokios keistos, persmelktos kančia, savęs plakimu? Krikščionys iš tiesų yra patys tamsiausi žmonės visomis prasmėmis. Tame nėra daug šviesos, apie kurią visi kalba.
Taigi savo santykį apibūdinčiau kaip abejonę.
Taigi savo santykį apibūdinčiau kaip abejonę. Visada mačiau tą dviprasmybę – tikint daug dalykų pasidaro savaime suprantami ir nugula į organišką terpę, o suabejojus pavyksta pamatyti didelį viso to absurdą, tamsą ir kokiais įdomiais būdais esi apgaudinėjamas.
– Atsiminkime tuos laikus, kai dainavai bažnyčios chore. Ką tu iš to laikotarpio atsinešei? Galbūt tavo atmintyje yra įstrigęs koks nors epizodas?
– Neatskirčiau bažnytinio (ten praleidau tikrai mažai laiko) nuo tiesiog dainavimo. Šis veiksmas man visada buvo it tuštumos užpildymas, fonas. Tą įprastai darau jausdama nerimą.
Taip galėdavau stebėti kaip kas jaučiasi per maldą – kas iš tiesų nuoširdus, o kas atėjo kaimo pletkų. Absurdiškas jausmas.
O iš choro laikotarpio pamenu labai keistą vietą, kurioje turėjo stovėti choristai. Tu visada turėdavai kažkokius užkulisius, pro kuriuos pralindus užslėptais laiptais pakyli viršun, o ten tampi visareginčiu. Taip galėdavau stebėti kaip kas jaučiasi per maldą – kas iš tiesų nuoširdus, o kas atėjo kaimo pletkų. Absurdiškas jausmas.
Krzysztofas Topolskis savo knygoje ,,Soundplay“ aprašė, kaip jis sėdėjo bažnyčios suole ir girdėjo kaip girdi jo kaimynas, nekantraudamas laukęs mišių pabaigos. Rašytojas vadovavosi Marcelio Duchampo idėja, užrašyta knygoje „Green Box“. „Įmanoma matyti kažkieno matymą, niekada neįmanoma girdėti kažkieno klausymosi“, – yra sakęs jis. M.Duchampas klausymąsi atsiejo kaip kažkokį unikalų jausmą, kurį turi tik sau ir niekas niekada jo negali pasiekti. Bet K.Topolskis išryškino, kad įmanoma, jeigu skaitai vizualą, kūną, kvėpavimą.
– Ką tu pasiemei iš krikščioniškos architektūros?
– Labai daug. Tiesa ta, kad man be galo įdomu kaip kuriamas didingumas. Pavyzdžiui, prieš įeidamas į bažnyčią žmogus paliečia šventą vandenį, kuris yra šaltas, įpiltas į akmeninį indą. Ši skulptūra yra lyg užbaigtas meno kūrinys. Mane taip pat domina, kaip bažnyčiose konstruojamos erdvės. Dažniausiai jos susideda iš vidinės (jame yra kupolas) ir šoninės dalių. Pavyzdžiui, Vilniaus katedroje šonuose yra atskiri patyrimo kambariai, kuriuose žmonės, atsidūrę uždarame kambaryje, ateina unikalios patirties.
Pamenu, vaikystėje bažnyčiose man labai patiko teritorijų žymėjimas, per kurias lankytojui kuriamos taisyklės.
Pamenu, vaikystėje bažnyčiose man labai patiko teritorijų žymėjimas, per kurias lankytojui kuriamos taisyklės. Štai atsidūręs tarp suolų, išsidėsčiusių pagrindinės erdvės šonuose, priešais altorių būtinai turi persižengnoti. Taip pat negali užeiti ten, kur stovi kunigas.
– Įdomi tavo antipatija puošmenai, kičui, triukšmui. Ar apibūdintum save kaip vienuolišką žmogų?
– Yra tiesos. Nesu tradicinio įvaizdžio tapytoja, nes man be galo svarbi struktūra, rutina, rituališkumas, darbštumas bei konkretybė. Tiesa, pradinėse kūrybos stadijose leidžiu sau išskristi giliai, atitrūkti nuo žemiškų dalykų, nes buitis labai teršia kūrybą. Bet sugrįžtu dirbu greitai, kokybiškai, dizainiškai. Šis vienuoliškumas, ko gero, yra „išsėdėjime“ ir pasišventime, nes patys motyvai yra ilgai medituojami. Stengiuosi kurti ne egoistiškai, o būti tarpininke tarp idėjos ir žiūrovo. Manęs dažnai klausia, kaip sugebėjau padaryti tokį didelį darbą? Nėra taip, kad čia aš nusprendžiu, ar idėja gims. Tiesiog jaučiu pareigą ją įgyvendinti.
– Kaip kovoji su nuoboduliu?
– Tiesą sakant, retai jį jaučiu. Kartais žmonės sako, kad esu sena bobutė jauname kūne, bet aš tiesiog turiu lėtą rutiną: skaitymą, nuobodžios muzikos klausymą bei tapymą.
