Literatūra: Nuo „Vilniaus pokerio“ iki „Odilės“
Išsirinkti vieną knygą A.Makarevičiui buvo nelengva užduotis. Pirmąjį kartą Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ jis perskaitė prieš 20 metų. Tuomet menininką sužavėjo kitoks realybės vaizdavimas: „Realūs įvykiai pinasi su neįtikimais. Galiausiai sunku suprasti, kas yra realu, o kas išgalvota. Vilnius čia tarsi savarankiškas organizmas su savo grožiais ir savo skauduliais. Veikėjai pasakoja tą pačią istoriją, bet skirtingai. Neseniai vėl skaičiau.“
Kęstučio Navako romanas „Vyno kopija“ A.Makarevičių taip pat sužavėjo savo vaizduote: „Ši knyga padėjo pačiam suprasti, ką ir kaip galiu kurti. Niekas kitas neturi jokios įtakos, svarbus tik tavo sukurtas, sugalvotas pasaulis, be to, tik tu gali viską diriguoti, režisuoti.“
Valdo Papievo „Odilė“ tapytojui tapo itin mėgstama dėl melancholiškos atmosferos: „Tas jausmas sugrįžta kiekvieną rudenį. Oras atvėsta, o puodelis arbatos vakare nuskraidina per atsiminimus...“
Kinas / „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“
A.Makarevičiui patinka daugelio režisierių, tokių kaip Larso von Triero, Jimo Jarmuscho, Quentino Tarantino, Davido Lyncho, kūryba. „Labai patikęs ir ne vieną kartą žiūrėtas yra Kim Ki-duko filmas „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“. Meditatyvus ir suteikiantis ramybės, kad po žiemos ateis pavasaris. Kaip ir po blogio ateis gėris... Klausimai suras atsakymus“, – pasakojo tapytojas.
Spektaklis / „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“
„Oskaro Koršunovo „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“, nes aktualus visiems, kas naudojasi socialinėmis medijomis. Apie atsakomybę, savęs ieškojimą. Be to, sužavėjo įspūdinga jaunų aktorių vaidyba, siužeto posūkiai“, – apie mėgstamiausią spektaklį kalbėjo menininkas.
Muzika / „Strange Place for Snow“
Esbjörn Svensson trio kūrinys „Strange Place for Snow“ A.Makarevičių žavi „skandinavišku džiazo skoniu, tamsa ir ramumu“.
Be to, jam patinka visa Tomo Waitso kūryba: „Jis ir švelnus, ir grubus, taip pat kartu linksmas ir liūdnas. Paleidus jo albumą, kambaryje pasklinda šventiška atmosfera, viskas atgyja.“
Paroda / „Tai, ko nepamename“
Williamo Kentridge'o paroda „Tai, ko nepamename“ padarė didelį įspūdį: „Patenki tarsi į kitą pasaulį, kuriame tau leista pažiūrėti iš vidaus, pamatyti visą virtuvę, o vėliau net pažvelgti į viską iš viršaus. Piešiniai, videoįrašai, nuotraukos, garsas tiesiog užbūrė. O Philipo Millerio muzika dar labiau viską sustiprina. Patekus į auditoriją (viena iš parodos erdvių), jautėsi užburianti ir kartu baugi nuotaika, bet nesinorėjo išeiti.“