Literatūra / „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“
Knyga, kuri pakeitė tapytojo gyvenimą, yra filosofo Arthuro Schopenhauerio „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“: „Tai geriausia savipagalbos knyga pasaulyje.“
„Filosofijoje nemažai spekuliacijų, tačiau skaitant bent atsiranda iliuzija, kad ką nors supranti, – pasakojo K.Černiauskas. – Visgi XIX a. literatūrą reikėtų skaityti atsargiai. Juk nuo to laiko daug sužinojome, įvyko dalykų, kurie, mūsų požiūriu, yra visiška nesąmonė. Tačiau besistengiant suprasti, kodėl taip įvyko, galima atrasti dalykų, padėsiančių gyventi ir XXI a.“
Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimus „Daugel krito sūnų“, kaip teigia pašnekovas, skaito itin tikslingai: „To nedaryčiau, jeigu nevyktų karas Ukrainoje. Niekada daugiau aš šitaip jautriai neišgyvenčiau ir nesuprasčiau pokario istorijų. Be to, ši knyga gilina supratimą apie Ukrainos kovą bei rusų nusikaltimus, jų mentalitetą.“
Priminimu, kokioje nepatogioje vietoje yra Lietuva, tapo istoriko Norberto Černiausko studija „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Tapytojas taip pat rekomendavo paskaityti Šventąjį Raštą.
Kino režisierius / Larsas Von Trieras
„Žinau, kad daug kas režisieriaus Larso Von Triero nemėgsta, mat jis nepaiso politkorektiškumo ir renkasi kontroversiškas temas, tačiau, pasirinkdamas kurti trilogiją, kiekvieną temą išnagrinėja visapusiškai“, – apie mėgstamiausią režisierių kalbėjo K.Černiauskas.
Pasak menininko, L.Von Trieras yra empatiškas režisierius, gebantis parodyti skirtingų žmonių perspektyvas: „Tai gali būti kenčiantys atstumtieji, kurių istorijos pasakojamos filmuose „Prieš bangas“, „Šokėja tamsoje“, „Dogvilis“, nesuprasti idealistai – „Europoje“, moterų portretai „Antikriste“, „Melancholijoje“, „Nimfomanėje“ bei serijiniai žudikai juostoje „Namas, kurį pastatė Džekas“. Kiekviename jo filme veikėjas yra absoliutus centras, o kiti yra tik tam, kad giliau knistų pagrindinio psichologiją.“
K.Černiauskas išskyrė ir L.Von Triero gebėjimą pasirinkti aktorius, drąsą pasitelkti kartais nepriimtinus eksperimentinius filmavimo bei montavimo sprendimus.
„Jo filmuose visada yra drama, jie kupini nuorodų į meno istoriją. Tokiu būdu permąstomos meninės ir filosofinės idėjos. Be to, kai kurie jo filmai yra vizualiai pritrenkiantys“, – teigė.
O tiems, kurie norėtų praleisti laiką neįpareigojančiai, tapytojas siūlo peržiūrėti Karynos Kusama filmą „Dženiferės kūnas“: „Apie paną, tapusią demonu, bei paauglystę.“
Teatras / „Family Tree“
„Nepaisant to, kad mokiausi kartu su scenografėmis, nieko nežinau apie teatrą, todėl papasakosiu apie vieną man patinkantį performanso menininką ir mėgstamiausią jo performansą.
Kinų menininkas Zhangas Huanas, pasitelkęs savo paties veidą, 2000-aisiais sukūrė performansą „Family Tree“. Kinijoje kaligrafija yra labai rimtas menas, galbūt rimtesnis nei tapyba. Šeimos tradicija taip pat itin svarbi (minutėlę pamirškime komunizmą).
Per tokį simbolinį procesą užgožtas savo šeimos ir tradicijos, menininkas prarado savo identitetą. Man labai patiko, be to, aš dažnai apie tai pagalvoju. Kiek mes iš tiesų esame mes?
Trys profesionalūs kaligrafai rašė įvairias Z.Huano šeimos istorijas, vardus, genealogiją ir kitus su tuo susijusius dalykus ant menininko veido. Procese menininko veidas buvo fotografuojamas. Pirmose nuotraukose atsirado keli užrašai, ilgainiui užrašai pradėjo lipti vienas ant kito, kol galutinėse nuotraukose nebebuvo galima įskaityti nei užrašų, nei atpažinti menininko veido.
Per tokį simbolinį procesą užgožtas savo šeimos ir tradicijos, menininkas prarado savo identitetą. Man labai patiko, be to, aš dažnai apie tai pagalvoju. Kiek mes iš tiesų esame mes?“ – pasakojo K.Černiauskas.
Muzika / Nickas Cave'as
„Pabūsiu itin banalus, nes Nickas Cave'as man neatsibosta jau daug metų. Jis yra itin produktyvus žmogus, visada parodantis ką nors naujo bei sugebantis keistis kartu su laiku, tačiau vis tiek išlikti savimi.
Atrodo, naujausias jo albumas „Carnage“, sukurtas kartu su smuiko kankintoju Warrenu Elisu, savyje turi senojo Cave'o, naujojo Cave'o, pandemijos, „Black Lives Matter“, Donaldo Trumpo, meilės ir Botticellio „Venerą“ su peniu. Vis galvoju, kada man atsibos, bet niekaip. Vis nustebina.“
Tiesa, visai neseniai K.Černiauskas atrado Clara Rockmore, „keisto ir, ko gero, pirmojo elektroninio muzikos instrumento teremino meistrė, kuri, be kita ko, yra litvakė, iš Vilniaus su šeima emigravusi į JAV. Galiu klausytis be perstojo, pripildo namus įdomia atmosfera“.
Paroda / Marijos Teresės Rožanskaitės paroda
Tapytojui į atmintį įsirėžė 2013-aisiais Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi Marijos Teresės Rožanskaitės paroda:
„Paveikslai tiesiog veriantys kiaurai, kaip rentgeno spinduliai. Buvo toks kvailokas pasakymas, kad kiekvienas šiuolaikinis tapytojas turi mokėti nutapyti džinsus. Džinsai džinsam, bet kaip nutapyti onkologinę ligoninę? Turiu galvoje ne kaip pavaizduoti ligoninę, bet kaip sukurti visą vėžio atmosferą. M.T.Rožanskaitė tai padarė skaudžiai ir tiksliai. Žinau, jog jos darbuose yra ir socialinių / politinių dalykų, bet šį kartą tik apie tą vieną mane asmeniškai šokiravusį aspektą.“
