– LTMKS yra nepriklausomybės reiškinys. Įsteigtas 1997-aisiais jis tęsia 1994 metais įkurtos „Metastudijos“ veiklą. Kaip LTMKS pasikeitė per 25-erius metus?
– 1997 m. sąjungą įkūrė jauni menininkai, o organizacijos valdymo modelis ir struktūra visą laiką vystėsi ir buvo priklausomi nuo to, kas vyksta tuo metu meno lauke, kokie žmonės tuo metu sąjungoje dirba, kas tuo metu yra aktyvesnis, veiklesnis. LTMKS buvo gana tėkmiška ir reaktyvi organizacija, atspindinti to meto žmones.
Kiek teko kalbėti su sąjungą įkūrusiais menininkais, LTMKS buvo įkurta kaip alternatyva seniau veikusioms kitoms meno kūrėjų organizacijoms siekiant atstovauti tarpdisciplininio / šiuolaikinio meno kūrėjams.
Didžioji dalis narių per pastaruosius kelerius metus turbūt sudarė ir kūrė daugiau nei pusę šiuolaikinio meno lauko reiškinių bei įvykių.
Iki 2014 m. sąjunga neturėjo jokios pastovios erdvės, išskyrus tik trumpai egzistavusią „Fluxus ministeriją“. Nuo 2014 iki 2015 m. pabaigos LTMKS kuravo iš Ūlos Tornau ir Žilvino Landzbergo perimtą projektų erdvę „Malonioji 6“, nuo 2016 iki 2019 m. pradžios – „Sodų 4“. Nuo 2019 m. vidurio LTMKS perėmė patalpas Vitebsko gatvėje ir įkūrė kultūros kompleksą „Sodas 2123“. Erdvės klausimas yra svarbus sąjungai, jos augimui.
Kokia LTMKS yra dabar? Manau, kad stipriai išaugusi, kasmet sąjungą papildo per 10 naujų narių. Taip pat ji išaugo ir savo projektų apimtimis. Toliau dirbame su tūkstantinius lankytojų srautus generuojančiu Vilniaus galerijų savaitgaliu, vystome didelį, nepaprastai įdomų ir daug iššūkių turintį kultūros komplekso „Sodas 2123“ projektą. Įgyvendiname ir leidybinius projektus, pavyzdžiui, menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės sudarinėjamą leidinių seriją „Viena Idėja“, kur pristatomos LTMKS narių idėjos.
Labai svarbią mūsų veiklos dalį sudaro ir parodų organizavimas galerijoje „Atletika“. Turime ir dar daug kitų projektų, kuriuos čia išvardyti turbūt per ilgai užtruktų.
Šiais metais ypatingą dėmesį skirsime LTMKS narių bendruomenės stiprinimui ir atstovavimui, jau ruošiamės ne vienos labai įdomios veiklos įgyvendinimui – mentorystės programai, tarpdisciplininio meno archyvo įkūrimui ir t. t.
– Kokius tarpdisciplininio meno kūrėjų pasiekimus įvertintum kaip svarbiausius?
– Jų tikrai daug! Turbūt puikiai matome, kad tarpdisciplininis menas (kalbu ir apie šokį, teatrą, kiną) Lietuvoje yra ypač profesionalus, geras, kokybiškas ir be galo įdomus.
Net ir dabar, pagal kultūros ministerijos atliktą tyrimą, kultūros laukas gerokai lenkia ekonomikos ir inovacijų pagal teigiamo pobūdžio žinučių skaičių užsienio spaudoje. Tad linkiu ir kūrėjams šį kozirį visada turėti kišenėje, o ir politikams pagaliau suvokti ir pasižiūrėti, kokį profesionalų kultūros lauką turime, puoselėti ir tai vystyti. Jei per mažai palaikysime, įdirbis gali greitai išnykti.
Kalbant apie konkrečius LTMKS narių pasiekimus, tikrai nesinorėtų ko nors labai išskirti, nes visi pasiekimai vienodai svarbūs tiek pačiam kūrėjui, tiek bendram meno laukui. Bet kadangi uždavei tokį klausimą, pabandysiu į jį atsakyti.
Žinoma, negalima nepaminėti Nacionalinės premijos laureatų Artūro Railos, Eglės Ridikaitės, Dainiaus Liškevičiaus, Pauliaus ir Svajonės Stanikų. Taip pat Linos Lapelytės, kuri drauge su kolegėmis ir projektu „Saulė ir jūra“ pelnė Venecijos bienalės apdovanojimą. Menininkų duetas „Pakui Hardware“, kurie pagal kultūros ministerijos atliktą tyrimą buvo labiausiai užsienio žiniasklaidoje minimi menininkai. Emilija Škarnulytė, kūrėja, kuri taip pat ypač aktyviai veikia ir savo kūrybą pristato itin svarbiose meno pasaulio institucijose.
Taip pat manau, kad ypač svarbų vaidmenį atlieka ir kūrėjai, kurie savo praktikose kelia daug klausimų, tai ir Laima Kreivytė, ir Paulina Eglė Pukytė, ir Jurga Barilaitė. Taip pat Donatas Jaunkauskas, kuris visai neseniai pristatė savo „Bezdžionių musiejų“. Ne vieną įdomų projektą per pastaruosius metus pristatė ir garso meno lauką labai stiprino Arturas Bumšteinas ir Gailė Griciūtė.
Esame įvardiję aiškius kriterijus ir gana griežtai jų paisome, tad sąjungos nariu tapti nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti.
Aistė Kisarauskaitė kuravo, mano nuomone, ypač prasmingą projektą ir iš užmaršties kėlė, restauravo bei projektų erdvėje „Trivium“ pristatė ne vieną dešimtojo dešimtmečio laikotarpio kūrinį.
Negalėčiau nepaminėti šiais metais Venecijos bienalėje dalyvaujančio Roberto Narkaus, kuris ten pristatys ypač intriguojantį projektą, Deniso Kolomyckio, laimėjusio „Art Vilnius“ apdovanojimą geriausio jaunojo menininko nominacijoje. Galų gale, praėjusiais metais ypač aktyviai dirbusių, veikusių ir įvairiuose kontekstuose savo projektus pristačiusių Ingos Galinytės, Jurgitos Juodytės, Dano Aleksos, Žygimanto Kudirkos, Andrėjos Šaltytės, Monikos Lipšic, Mildos Laužikaitės, Mildos Dainovskytės, Roko Dovydėno, Tomo Daukšos, Akvilės Anglickaitės ir daugelio kitų.
Jeigu užmestumėte akį į narių sąrašą, didžioji dalis narių per pastaruosius kelerius metus turbūt sudarė ir kūrė daugiau nei pusę šiuolaikinio meno lauko reiškinių bei įvykių.
Visgi šiais laikais didžiausias pasiekimas yra ne titulas, bet kiek ir kaip kūrėjas savo kūryba paveikė ir pasiekė žiūrovus. Kiek paskatino juos susimąstyti įvairiomis aktualiomis, jautriomis temomis. Kiek jų kūryba sukėlė klausimų, kiek stigmų, problemų pajudino.
– Kokius kriterijus turi atitikti žmogus, norintis prisijungti prie šios įstaigos?
– Sąjungos nariai tampa kūrėjais ir meno lauko veikėjai – meno praktikai, teoretikai, istorikai. Esame įvardiję aiškius kriterijus ir gana griežtai jų paisome, tad sąjungos nariu tapti nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti.
Visgi, tapdamas sąjungos nariu, tu ne tik patenki į bendruomenę, bet ir gauni tą oficialųjį menininko statusą – meno kūrėjo. Galbūt tai kiek juokingai skamba, bet kūrėjams tai suteikia svarbias socialines garantijas. Mes, kaip ir kitos meno kūrėjų sajungos, priimdami narius, laiduojame Kultūros ministerijai, kad jie / jos yra profesionalūs kūrėjai.
Paprastai, priimdami naujus narius, labiausiai kreipiame dėmesį į profesionalumo, originalumo, autentiškumo, veiklumo kriterijus.
– Kodėl tarpdisciplininiui menui reikia atskiros sąjungos, o ne būti, tarkime, Dailininkų ar teatro sąjungos dalimi?
– Tai šiek tiek istorinis klausimas. Kaip jau minėjau, sąjunga, kiek teko kalbėti su sąjungą įkūrusiais menininkais, LTMKS buvo įkurta kaip alternatyva seniau veikusioms kitoms meno kūrėjų organizacijoms siekiant labiau atstovauti šiuolaikinio meno kūrėjams. Matyt, tuo metu tokio atstovavimo trūko.
Sąjungą įkūrę menininkai galėtų papasakoti turbūt gerokai daugiau įdomybių. Esu girdėjusi, kad vienas iš svarbių dalykų buvo ir studijų klausimas, nes Dailininkų sąjunga sovietmečiu jų turėjo nemažai. Buvo viltasi, kad, įsteigus naują įstaigą, kurioje burtųsi jauni šiuolaikinio meno kūrėjai, bus paprasčiau gauti, išsinuomoti ar kitaip įgyti studijas ar erdvę.
– Kuo ji apskritai yra svarbi?
– Manau, kad LTMKS visada labai prisidėdavo prie bendro kultūros lauko procesų. Sąjunga visada būdavo ta erdvė ir bendruomenė, kurioje vietą atrasdavo įvairūs alternatyvūs, nekonvenciniai meno lauko reiškiniai. Be to, čia kūrėjai gali kreiptis pagalbos, užduoti jiems rūpinčius aktualius klausimus.
Iššūkių iš tiesų daug: jie ne tik, kad nesibaigia, bet ir dauginasi aritmetine progresija.
LTMKS yra Nevyriausybinio sektoriaus organizacija, kurios egzistavimas bendram kultūros laukui yra ypač svarbus. Ji suteikia dinamikos, naujų požiūrių, lengviau pasiduoda eksperimentams ir avantiūroms.
Manau, kad svarbiausia yra pačių menininkų įkurta organizacija, kurioje aukščiausią sprendimų priėmimo galią ir turi patys nariai.
– Kaip pati prisijungei prie šios organizacijos?
– Į sąjungą įstojau 2013-aisiais, tuo metu veikiau kaip laisvai samdoma kuratorė ir meno kritikė, šiek tiek rašiau į kultūrinę spaudą, kuravau parodas, renginius. Man visai patiko taip freelanceriauti, bet norėjosi ir prisijungti prie kokios nors bendruomenės.
LTMKS pasirodė įdomiausia, dinamiškiausia, labiausiai orinė. Tuo metu ji gana aktyviai veikė projektų erdvėje „Malonioji 6“ – tai buvo toks medinis žalias namukas su kraupia praeitimi ir puikiu sodeliu, kuriame vyko daug smagių pokalbių.
– Su kokiais iššūkiais susiduri vadovaudama LTMKS?
– Iššūkių iš tiesų daug: jie ne tik, kad nesibaigia, bet ir dauginasi aritmetine progresija. Kai 2019-aisiais pradėjau pirmininkauti LTMKS, išsyk pradėjome vystyti naują sąjungos projektą – kultūros kompleksą „Sodas 2123“. Žinios, kurias čia įgijau, yra neįkainojamos...
Juk tik pradėjus kelti galvas, prieš pat komplekso atidarymą, antausį sudavė pandemija. Rodos, pavyko atlaikyti, tačiau dabar nemažiau skausmingą antausį žeria infliacija, žvėriškai, beveik trigubai pakilusios patalpų išlaikymo kainos.
Man kažkada išsivystė beveik fiziologinė alergija žodžių junginiams „nieko nepakeisi“ arba „taip jau yra“.
Taip pat nemažai įvairiausių iššūkių kyla, kai dirbi su daug skirtingų kūrėjų. Mes, LTMKS komanda, darbuojamės su 140-čia LTMKS narių ir su panašiu skaičiumi kultūros komplekse įsikūrusių įvairių sričių kultūros lauko veikėjų. Spektras platus, poreikiai ir problemos – įvairios, tad tikrai nėra paprasta ir ne visada pavyksta viską aprėpti, ne visada pavyksta visiems įtikti.
Gaila, kad LTMKS komanda yra labai nedidelė ir kol kas negalime sau leisti turėti didesnės, tai labai trukdo sklandesniam, kokybiškesniam veikimui.
Bet man visai patinka iššūkiai, nes tai leidžia pasijusti gyvai. Tiesa, man kažkada išsivystė beveik fiziologinė alergija žodžių junginiams „nieko nepakeisi“ arba „taip jau yra“.
Mano požiūriu, tai yra viena didžiausių kultūros lauko problemų. Ilgainiui vis geriau suprantu, kad anksčiau minėti iššūkiai neretai yra paveikti tokio mąstymo. O tada jau lieka dorotis su pasekmėmis.
Ir štai LTMKS, sulaukusi 25 metų jubiliejaus, jau tikrai subrendo aktyviau dalyvauti įvairiuose kultūros politikos klausimuose.
