L.Kusaitė mokėsi Kaune, Kauno dailės gimnazijoje, vėliau persikėlė į Olandiją ir Prancūziją, kur tęsė kostiumo ir tekstilės dizaino bakalauro ir magistro studijas. Galiausiai gyvenimas Belgijoje, Briuselyje. O darbas – su sunkiai suskaičiuojamų skaičiumi šalių.
Su L.Kusaite kalbamės apie jos tarptautinį apdovanojimą, galimybes kūrėjams šiandieniniame pasaulyje įsitvirtinti tarptautiniame sluoksnyje bei tai, kas skiria suvokimą apie kūrybą čia, Lietuvoje, ir svetur.
– Augote ir mokėtės Kaune. Kaip prasidėjo jūsų kaip menininkės kelias – kaip jį atradote?
– Aš nežinau, ar galima pavadinti, kad jis prasidėjo. Mano šeima yra kūrėjų šeima: mama – architektė, tėvas – juvelyras, senelis Stasys Ščesnulevičius buvo pedagogas, tapytojas ir Kauno statybos fakulteto dekanas. Sesuo – grafikos dizainerė, jos vyras – fotografas. Dėdė iš tėvo pusės – Vytautas Kusas, tapytojas. Tad meno, kūrybos aplinka man yra natūrali, aš joje užaugau ir manau, kad kūrybinis pradas yra labiau įgimtas nei išugdomas.
Jau po keturių pradinių klasių iš vidurinės mokyklos perėjau mokytis į Kauno dailės gimnaziją, kur išmokau visų meno pradmenų. Tai buvo viena iš nuostabiausių mokyklų, vieni gražiausių mano vaikystės metų. Labai mylėjau šią mokyklą ir jai, ir jos mokytojams esu be galo dėkinga.
Manau, kad kūryba pas mus visus yra įgimtas dalykas, tai dalis mūsų kaip žmogaus esybės, bet, ar mes kūrybiškumą leidžiame vėliau vystyti ir tobulinti, priklauso nuo tėvų, mokyklos, socialinio formavimo. Kūryba yra mumyse kaip vienas iš esminių žmogiškumo pagrindų, dalis mūsų žmogiškos būties.
– Kai pradėjote aktyviau kurti, kai jūsų idėjos virto kūrybiniais rezultatais, nebuvo kilusi mintis, kad galbūt vieną dieną iš savo kūrybos ir sugebėsite išgyventi?
– Dailės gimnazijoje man buvo įdomios visos specialybės, aš niekaip nesupratau, kaip galima pasirinkti vieną, tad aš daug mėčiausi – grafika, tekstilė, skulptūra, keramika. Mokykloje pasilikau prie skulptūros ir keramikos. Tačiau stojant į Vilniaus dailės akademiją, norėjau patirti kažką naujo, kitokio nei mokykloje. Galvojau, kaip būtų smagu, jei būtų tokia specialybė kaip vien tik piešimas, nes aš norėjau tik piešti, bet, kur tai pritaikyti, tais laikais aš dar nemąsčiau, apie tai negalvojau.
Stodama į Akademiją pasirinkau kostiumo dizaino studijas vien dėl to, kad tai buvo visiškai man nepažįstama specialybė ir aš nelabai supratau, kaip žmonės gali džiaugtis kurdami kostiumus. Man buvo paprasčiausiai smalsu.
Per visą mokymosi laikotarpį tikrai per daug negalvojau, iš ko pragyvensiu, man buvo svarbu pats mokslas. Per daug nesukau sau galvos, kaip pritaikyti savo žinias išgyventi. Gal giliai viduje žinojau, kad darbas atsiras savaime? Taip ir atsitiko.
– Studijos Vakarų Europoje tapo nauju iššūkiu?
– Taip. Mėgstu iššūkius. Mano mama kartą man yra pasakiusi, kad net jei ir durys bus atviros, aš vis tiek lipsiu pro langą. Besimokydama Vilniaus dailės akademijoje gavau stipendiją ir išvykau mokytis į Olandiją. Ten atradau nuostabią galimybę patirti gyvenimą kitaip: švietimo sistemoje, bendravimo kultūroje ir visame kame. Pradėjo keistis ir mano mąstysena, bendros sąvokos, principai.
Lietuvoje aš turėjau labai gerą techninį paruošimą, o Olandijoje aš išmokau mąstyti konceptualiai, kurti vizijas. Ir, manau, kad šie du derinai yra nuostabi dovana, kurią gavau iš labai skirtingų kultūrų, šalių ir mokymo sistemų. Tikrai dėl to esu labai dėkinga.
Po mokslų Olandijoje ir Prancūzijoje aš buvau pakviesta dirbti į Briuselį, ne pelno siekiančią kultūrinę organizaciją „FoAM“. Tapau šios organizacijos dalimi nuo 2001 metų ir tuomet mes labai aktyviai kūrėme projektus, susietus su interaktyviomis erdvėmis.
Manau, kad kūryba pas mus visus yra įgimtas dalykas, tai dalis mūsų kaip žmogaus esybės.
Kai pradėjau dirbti prie šių projektų, supratau viena – nieko nesuprantu. Ir tai man labai patiko. Atsimenu, skaičiau anglišką tekstą apie projektą – tuo metu mano anglų kalba labai šlubavo – ir nelabai supratau, ar sapną, ar fantastinį filmą kursim: kažkokie sensoriai, protingosios medžiagos, kostiumai, kurie gali valdyti garsą... kažkokie stebuklai. Pradžioje aš ten dirbau kaip eksperimentinė tekstilės dizainerė. Vėliau projektų kryptis keitėsi, augo.
– Patirtis Olandijoje ir Prancūzijoje atvėrė naują požiūrį, erdvę mąstymui, kūrybai?
– Ne tik kūrybai, bet ir gyvenimui. Pirmi metai Olandijoje man buvo labai sudėtingi, didelis kultūrinis skirtumas, skirtinga mąstysena, pasaulėžiūra ir suvokimas kėlė man keblumų greitai rasti bendrą kalbą. Pamenu, kai man liepė sukurti kolekciją, aš pradėjau dirbti taip, kaip buvau išmokusi Vilniaus dailės akademijoje – pasirenkamas amžius, grupė, temos, ir pirmyn. Tačiau tai mano Olandijos dėstytojų netenkino, ir gana ilgą laiką aš niekaip nesupratau, ko jie iš manęs nori. O jie norėjo gilesnio mąstymo, koncepcijos.
Per tuos mokslo metus Utrechto menų mokykloje supratau, kad kažkas ne taip – lyg man sakytų, kad dangus mėlynas, o aš jį matau rožinį. Ir aš supratau viena – kiek visko aš dar nežinau, kiek man reikia mokytis, kokios tam yra begalinės erdvės. Viduje lyg užaugo suvokimas kad man reikia likti ir toliau semtis to kitokio pasaulio. Tada prasidėjo tarptautinis magistras, Olandija ir Prancūzija.
– Platus požiūris matomas ir jūsų pristatymuose. Vienose ar kitose erdvėse esate įvardijama kaip iliustruotoja, kompiuterinių žaidimų veikėjų ir aplinkų kūrėja, ekomenininkė ir t.t. Veiklų spektras platus. Kaip įsitraukėte į šias veiklas?
– Nuo pat mažens buvau smalsi ir, kai manęs klausdavo, kas man labiausiai patinka, visada būdavo sunku ką nors išsirinkti, nes patikdavo daug kas. Niekada neturėjau vienos mėgiamos knygos arba labiausiai mėgiamo filmo. Jau nuo pat mažens mane šie klausimai glumino, nes nelabai supratau, kodėl reikia rinktis. Ilgą laiką maniau, kad aš niekaip negaliu apsispręsti ir priimdavau tai daugiau kaip neigiamą dalyką.
Su tuo aš gyvenau labai ilgai, tačiau negalėjau atsisakyti dalykų, kurie man patinka. Todėl ligi šiol, kai žmonės klausia, koks mano pagrindinis darbas, mano atsakymas – vieno neturiu, darau daug ką: iliustruoju knygas, piešiu, dirbu su įvairiais kūrybiniais projektais, su ekosistemomis ir kuriu mokomąsias programas mokykloms, kur jungiu kūrybą su ekologija, šalia to dar koučinu, dirbu su žmonėmis asmeniškai. Pasaulis pilnas nuostabių, skirtingų dalykų, žmonių, nežinomybių, sistemų, procesų – kaip galima pasirinkti vieną? Tai tikrai ne man.
Aš manau, kad mes sukūrėme labai ribotą visuomenę. Dažnai įstatome save į rėmus, į tam tikrus įsitikinimus, kurie riboja mūsų galimybes tobulėti, pažinti, pastoviai domėtis. Žinoma, yra žmonių, kuriems patinka tik vienas dalykas. Tačiau pasirinkimas apsistoti ties viena specialybe ar pasišvęsti įvairovei bei paieškoms turi ateiti iš suvokimo, kad viena specialybė gerai taip pat, kaip trys, keturios specialybės ar pastovus jų keitimas, kad nei viename, nei kitame nėra nieko bloga.
– Sakėte, kad Lietuvoje įgavote puikius kūrybinės technikos pradmenis, bet mąstymo galimybes ir skatinimą radote svetur. Žvelgiant jūsų žvilgsniu ir pasiremiant jūsų patirtimi, kaip manote, kur ta atskirtis nuo požiūrio į kūrybinius dalykus Lietuvoje ir užsienyje?
– Sunku pasakyti. Jei būtų kokie 2001-ieji, tai sakyčiau, kad gyvenimas uždaroje sistemoje – Sovietų Sąjungoje – sunkiai leido pažinti, patirti kitonišką mąstymą, kitokius procesus. Tačiau po nepriklausomybės, metu, kai priėjimas prie įvairoves, kitų kultūrų, galimybių yra praktiškai beribis, tikrai sunku atsakyti į jūsų klausimą. Nežinau ir pati stebiuosi.
Pamenu, tais laikais, kai tik išvažiavau mokytis į Olandiją ir po metų grįžau namo, man buvo toks jausmas, kad grįžau į kokią tai tamsią, gilią duobę, iš kurios labai sunku išsikrapštyti. Ir man tai nepatiko. Žinoma, pirmieji metai Vakarų Europoje sukėlė labai didelį kultūrinį šoką, tačiau kartu ir mano ribotumo suvokimą bei beribes galimybes pažinti ir tobulėti.
Dažnai įstatome save į rėmus, į tam tikrus įsitikinimus, kurie riboja mūsų galimybes tobulėti, pažinti, pastoviai domėtis.
Komentuoti šios dienos skirtumus Lietuvoje ar Belgijoje šiek tiek kebliau, nes aš Lietuvoje nebegyvenu jau apie 20 metų. Taip, aš dažnai lankausi Lietuvoje, skaitau, intensyviai stebiu, kas vyksta politikoje, kultūroje bei socialinėse veiklose, palaikau ryšius su šeima, draugais bei įvairiais žmonėmis per feisbuką. Esu įsitraukusi į diskusiją dėl masinių medžių kirtimų Lietuvos miestuose, ypač Kaune. Tačiau iš to, ką patiriu, pasigendu nuoširdžių diskusijų, drąsos veikti ir prisiimti atsakomybę už savo nuomonę, norus, veiksmus, ir nesvarbu, kaip skirtingai jie skambėtų kitiems. Toks jausmas kad Lietuvoje bendravimas virto į pastovų įrodinėjimą, kas teisus, kas geresnis, protingesnis. Pasigendu įsiklausymo, erdvės būti ir išreikšti kitokią, kartais net labai drastiškai kitoniškas nuomones.
Žinoma, tai galima patirti visuose pasaulio kampeliuose, nes tai yra labai žmogiška. Tačiau jaučiu, kad gyvendama Belgijoje, Olandijoje ar Vokietijoje aš galiu rasti didesnę pusiausvyrą ir pasirinkimą.
– Ar esate apie tai kalbėję su Lietuvoje esančiais artimaisiais, draugais, kolegomis menininkais, kodėl, kaip jūs sakote, trūksta tos įvairovės?
– Žinoma, daug apie tai šnekame, diskutuojame, tačiau rasti vieną priežastį yra gana sudėtinga. Bendrai kūryba, menas, socialinė sfera, išsilavinimas bei ekologija – sritys su kuriomis aš dirbu – neturi didelio populiarumo daugumoje pasaulio šalių. Visi suvokia, kad šios sritys yra reikalingos, tačiau, kadangi jos neduoda greito arba tiesioginio pelno, jos nėra populiarios ekonominėse platumose. Ir ypač šalyse, kurios stipriau jaučia finansinius sunkumus.
Mano suvokimu, įvairovė suteikia laisvę, plačias galimybes, skirtingas nuomones. Ir atrodo, o kodėl gi ne, kodėl neapsupus save ta įvairove? Tačiau įvairovė nemėgsta kontrolės, kas, mano suvokimu, Lietuvoje stipriai vyrauja ne tik kultūriniuose sluoksniuose, tačiau ir bendrai, visuomenėje. Girdžiu, skaitau gana dažnus pokalbius apie gana stipriai Lietuvoje įsigalėjusią – o gal ji niekada ir nebuvo išnykusi? – valdininko ir pavaldinio sistemą. Ji tikrai yra jaučiama daug kur ir labai stipriai.
Gal čia ir slypi ta priežastis: noras kontroliuoti visuomenę uždaro duris įvairovei, laisvai ir sveikai įvairovei?
– Esate dirbusi su įvairiais kūrybiniais projektais Suomijoje, Izraelyje, Belgijoje ir daugybėje kitų Europos šalių. Ar šiais laikais sunku kūrėjui įsitvirtinti tame tarptautiniame sluoksnyje?
– Mano požiūriu – gana lengva. Ypač kai šiais laikais priėjimas prie informacijos yra beribis. Tačiau sunkumai atsiranda gal labiau iš tam tikro požiūrio, mąstymo.
Viena iš mano pačios pagrindinių kliūčių buvo savęs neįvertinimas, o gal net ir nuvertinimas. Žinoma, jis atkeliavo kartu su manimi į Vakarų Europą iš mano socialinės erdvės bei normų. Teko gana ilgai su šiuo savęs nuvertinimu dirbti, kol radau tenkinamą pusiausvyrą tarp sveikos savikritikos ir meilės darbui.
Manau, kad kūrybiškam žmogui būtų labai sveikintina dalyvauti tarptautinėse arba platesnėse erdvėse jau vien dėl begalinės įvairovės patyrimų, pažinčių, požiūrių. Žinoma, bus ir sėkmių, ir nesėkmių, bet kur jų nėra. Leidimas sau klysti, leidimas pasirodyti netobuliems – tai be galo išlaisvinantis ir apdovanojantis pojūtis. Ir svarbu niekada neprarasti nuoširdumo ir tikrumo.
– Paskata šiam pokalbiui kilo jums laimėjus „iJungle“ apdovanojimą – aukščiausią įvertinimą. Ar jums, kaip menininkei, svarbūs tokie apdovanojimai? Tikėjotės šio įvertinimo?
– Ir taip, ir ne. Žiūrint iš praktiškos pusės, taip – šis įvertinimas yra labai naudingas tarptautinėse platumose, dėl pripažinimo, dėl naujų projektų bei darbų. O kadangi iliustracija yra viena iš mano veiklų, iš ko aš užsidirbu duonai, tai taip pat yra svarbu.
Tačiau jei nebūčiau gavusi jokio apdovanojimo, tikrai nebūčiau nuliūdusi. Per gana ilgą praktikos laikotarpį įsitikinau, kad kiekvienas konkursas – o jų yra labai daug – turi savo stilistiką, požiūrį ir pagal tai atrinkinėjami darbai ir laimėtojai.
Kurdama iliustracijas tikrai negalvoju apie galimybes laimėti. Piešiu iš širdies ir tai, ką man diktuoja knygos tekstas. Svarbiausia, kad piešdama jaučiu malonumą, įdedu visą meilę į darbą ir jei man tai pavyksta padaryti – aš jau sau esu nugalėtoja.
Turėjau nuojautą, kad pateksiu bent jau į atrankinį etapą. Tikrai nesitikėjau aukščiausio apdovanojimo. Kai aš iliustravau tą knygą, man labai pasisekė su užsakovu, nes jis man davė visišką laisvę kurti. Aš likau labai patenkinta rezultatu. O kai įkėliau iliustracijas į savo internetinę galeriją, pradėjau gauti asmeninius kvietimus dalyvauti iliustracijų konkursuose. Sulaukiau keturių kvietimų į skirtingus renginius ir supratau, kad mano darbus pastebėjo ir jau įvertino. Tada ir pagalvojau, o kodėl nedalyvavus?
– Ar tokie apdovanojimai atveria naujus kelius?
– Toks apdovanojimas suteikia labai geras galimybes naujiems keliams, tačiau vien apdovanojimo neužtenka, reikia pastoviai būti veikliai internetinėje erdvėje, įvairiuose tinklalapiuose, toliau siuntinėti darbus į įvairius renginius ir, žinoma, nesustoti kurti.
– Kalbant apie darbus ir ateitį, nesvarstėte grįžti, gyventi ir dirbti čia, į Lietuvą?
– Tais laikais, kai išvažiuoti iš Lietuvos buvo gana sudėtinga, o kartais ir neįmanoma, suvokimas apie išvažiavimą, grįžimą – dirbti čia, dirbti ten – buvo visiškai kitoks. Tais laikais, vos atgavus nepriklausomybę ir kai Lietuva dar nebuvo dalis Europos Sąjungos, šie klausimai bent jau man buvo labai svarbūs. Ir kai nusprendžiau išvažiuoti iš Lietuvos bei bandyti įsitvirtinti Vakarų Europoje, jutau šių klausimų svorį, poreikį apsispręsti ir suvokimą, kaip bus sunku nematyti šeimos, draugų ir to, ką aš taip gerai pažinojau.
Tačiau šiandien, kai susisiekimas su įvairiomis šalimis – bent jau Europos Sąjungos teritorijoje – yra ranka pasiekiamas ir labai pigus, tai visi šie klausimai prarado svorį ir svarbumą. Šiais laikais man kainuoja, turbūt, tiek pat laiko ir pinigų atskristi iš Briuselio į Vilnių, kiek nuvažiuoti su mašina iš Vilniaus į Klaipėdą. Todėl savo gyvenamąja vieta laikau Europą.
O kas siejasi su darbo veikla ar bendradarbiavimu, mano kūryba yra susijusi su socialine, kultūrine ir ekologine sfera – tai mano žaidimų aikštelė. Kol kas Lietuvoje nematau tam galimybių arba jei jos yra, tai labai neryškios ir finansiškai bei politiškai keblios. Taip pat turiu nuojautą, kad daugumos požiūris bei mentalitetas susiveda į pinigus, o ne į norą padėti visuomenei. Lietuvoje jaučiu pagarbos trūkumą žmogui ir ne tik. Ir toks požiūris manęs tikrai netraukia ir neįkvepia.
Nežiūrint į tai, aš nuolat kuriu bei dirbu su pavieniais žmonėmis, organizacijomis, leidyklomis. Bendradarbiaudama ieškau abipusio noro, pagarbos ir bendro požiūrio į veiksmą. Jei tai randu – tuomet įvyksta bendra kūryba. Tokį požiūrį bei bendradarbiavimo principą aš taikau su visais, su kuriais dirbu. Nesvarbu, ar tai būtų Lietuvoje, Kanadoje ar Pietų Afrikoje.
Nuoširdumas ir tikrumas yra mano gyvenimo vieta ir darbas.
– Ačiū už pokalbį.
