Praėjus vos metams po Kauno, su kuriuo Tartu puoselėja miestų partnerių bičiulystę. Tartu rotušės fasadas renovuojamas, uždengta ir tvarkoma garsioji besibučiuojančių studentų skulptūra-fontanas, rengiamasi pertvarkyti ir paupio promenadą, tačiau tai nesudaro jokių kliūčių vietiniams ir atvykėliams jaukiai šurmuliuoti kavinaitėse, nedideliais laiveliais plaukioti Emajegio upe, studentams palenkus galvas sėdėti modernioje universiteto bibliotekoje ar vaikštinėti po Katedros kalvos (Toomemägi) parką. Čia justi gaivi, intelektuali ir nesuvaržyta atmosfera. Kaip sakė mūsų pašnekovė, 1913 metais įsteigtos Tartu miesto Oskaro Lutso bibliotekos direktorė Kristina Pai, „Mums kiekvieni metai – kultūros“.O ar gali būti kitaip – juk Tartu, kaip ir Vilnius, yra pelnęs UNESCO literatūros miesto vardą.
Oskaro Lutso biblioteka siūlo žmonėms pasiskolinti ne tik knygų, bet ir muzikos instrumentų, sėklų, bendradarbiauja su Tartu universiteto botanikos sodu, Tartu dailės muziejumi, universitetu, rengia ne tik knygų, bet ir augalų bei daržovių parodas, o viename iš jos filialų puoselėjamas ir bendruomenės daržas, kur darbuojasi skaitytojai su šeimomis. „Nordplus Adult“ projekto dalyvėms, atstovėms iš Lietuvos ir Latvijos, lankantis Tartu ir gilinantis į Baltijos šalių bibliotekų veiklą, skirtą visuomenės gerovei, nebelieka abejonių, kaip akivaizdžiai šiame mieste kultūra susijusi su gerove.
„Bibliotekoje telpa ir ugdymas, ir kultūra, ir socialinis darbas. Tai vieta, į kurią gali ateiti visi, taip pat ir tie žmonės, kurie neturi kur kitur nueiti. Čia visi jaučiasi lygiaverčiai,“ – teigė K. Pai. Seniausios Tartu miesto viešosios bibliotekos, šių metų balandį minėjusios savo 110-ąjį gimtadienį, vadovė maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų. Žymaus estų rašytojo, Tartu gyvenusio Oskaro Lutso vardu pavadinta biblioteka XIX amžiaus antrosios pusės pastate yra įsikūrusi nuo 1935-ųjų, tačiau netolimoje ateityje – naujos bibliotekos vizija.
– Gerbiama Kristina, papasakokite, kaip pasirinkote savo profesinį kelią? Jūsų senelis Augustas Sangas (1914–1969) buvo žymus estų poetas ir vertėjas, beje, kaip ir jūs studijavęs Tartu universitete, jo žmona, Jūsų močiutė Kersti Merilaas (1913–1986) – taip pat poetė, dramaturgė, vertėja. Tikriausiai šeima padarė didelę įtaką, kad pasirinkote iš pradžių filologijos studijas, o vėliau – darbą Tartu universiteto bibliotekoje?
– Taip, žinoma. Aš gana ilgai tyrinėjau savo giminės istoriją, esu parašiusi keturias knygas apie savo šeimą ir šiuo metu dirbu prie dar kelių. Iš tiesų įdomu, kad mano giminėje iš motinos pusės yra žymių poetų ir vertėjų, mano dėdė – taip pat poetas, keleto žurnalų redaktorius. Giminių iš mano tėvo pusės istorija taip pat įdomi: jie pabėgo iš Rusijos, kai 1917 m. prasidėjo vadinamoji revoliucija, kadangi mano prosenelis užėmė gana aukštas pareigas caro administracijoje. Giminės iš mano tėvo motinos pusės buvo gana išsilavinę estai, kai kurie iš jų – mokytojai. Tačiau dauguma giminių iš mano tėvo pusės buvo gydytojai. Mūsų giminės medyje yra beveik 40 gydytojų. Vaikystėje man sakė, kad aš būsiu gydytoja pediatrė, o mano brolis – chirurgas. Tačiau aš tam visada priešinausi, nenorėjau tapti gydytoja. Taigi turėjau prieš akis du pasirinkimo kelius. Tačiau prieš stodama į universitetą suvokiau, kad vienintelis dalykas, kurį iš tiesų pažįstu, ar sritis, kurioje noriu ką nors veikti, yra kalbos. Taigi buvo labai normalu pasukti į humanitarinių mokslų pusę.
Man buvo vos dveji, kai mirė mano senelis iš motinos pusės Augustas Sangas, tad atsimenu vos vieną vaizdą su juo, ir nežinau, ar iš tiesų prisimenu, ar tai tik vaizdas iš nuotraukos. Bet esu girdėjusi daug pasakojimų apie jį iš močiutės ir kitų šeimos narių. Su teta, mano motinos seserimi, parašėme knygą apie jos gyvenimą. Ji buvo menininkė, scenografė, kūrusi dekoracijas teatrui ir kinui. Daug domiuosi ir rašau apie savo šeimą, nes jaučiuosi taip, kad jeigu aš to nepadarysiu, tai niekas kitas nepadarys. Yra tiek daug įdomių istorijų, kurias aš noriu užrašyti. Turiu išlikusių istorinių dokumentų, tokių kaip mano prosenelių laiškai vienas kitam, kuriuose jie aprašo istorinę situaciją. Mano prosenelė rašė memuarus. Jos pasakojimas prasideda nuo XIX a. šeštojo dešimtmečio, kaip ji, būdama maža, prisimena namo parėjusį tėvą, kuris buvo labai išsigandęs, kadangi buvo pasikėsinta į carą. Labai įdomu skaityti savo šeimos istoriją, kuri perteikia ir visą istorinį kontekstą.
– Ar, prisiklausiusi močiutės rašytojos pasakojimų, kada nors pati jautėte polinkį rašyti poeziją, kurti grožinę literatūrą?
– Gal truputį, bet visada jaučiau, kad man nepavyksta taip gerai kaip daugumai rašytojų. Esu kūrusi tik anksčiau dirbdama Tartu universiteto bibliotekoje, mūsų darbuotojų teatrui, kuris pastatydavo po spektaklį Kalėdoms ir jį parodydavo kolegoms. Taigi esu parašiusi keturias pjeses šiam teatrui. Šios pjesės – daugiausia apie Tartu miesto ir universiteto bibliotekos istoriją.
– Kaip jautėtės, kai, baigusi estų ir finougrų kalbotyros studijas Tartu universitete, atėjote dirbti į akademinę biblioteką? Tikriausiai Estijoje, kaip ir Lietuvoje, bibliotekose dirba įvairaus išsilavinimo žmonės?
– Tartu universiteto bibliotekoje dirbo ir tebedirba įvairaus išsilavinimo žmonės. Manau, kad darbuotojai, baigę bibliotekininkystę, ten sudaro mažumą. Čia, viešojoje bibliotekoje, yra kitaip, tačiau vis tiek turime darbuotojų, studijavusių istoriją, kalbas.
– Vilniaus universitete jau daugiau nei dešimtmetį nebėra bibliotekininkystės bakalauro ar magistro studijų programų, tik šiemet vėl paskelbtas priėmimas į papildomąsias vienerių metų trukmės bibliotekininkystės studijas. Ar Tartu universitete teberuošiami bibliotekininkai?
– Kol kas – taip, tačiau nauji studentai nebepriimami. Tačiau manau, kad bibliotekoms reikia vis daugiau žmonių, įgijusių skirtingų sričių išsilavinimą. Pavyzdžiui, darbuotojų, nusimanančių apie ugdymą, edukologiją, apie bendravimą su senyvo amžiaus lankytojais, žmonių su gerais IT įgūdžiais. Tai, ką dabar darome bibliotekoje, apima pačias įvairiausias sritis, ne vien literatūrą. Tačiau labai džiaugiuosi, kad mūsų Oskaro Lutso biblioteka yra viena iš geriausių arba netgi geriausia Estijoje, kalbant apie grožinės literatūros sklaidą. Turime daug darbuotojų, kurie yra tikri šios srities profesionalai.
– Tartu universiteto bibliotekoje dirbote ilgą laiką – nuo 1985-ųjų iki 2017-ųjų, ėjote skirtingas pareigas – komplektavimo skyriaus darbuotojos, vėliau skyriaus vedėjos, galiausiai – bibliotekos fondų skyriaus vadovės ir direktoriaus pavaduotojos, atsakingos už kolekcijas. Kas jus labiausiai žavėjo dirbant akademinėje bibliotekoje?
– Atėjau dirbti į biblioteką, kaip tada maniau, trumpam. Kai studijavau filologiją, svarsčiau, gal tapti vertėja. Esu išvertusi keletą knygų, tačiau tai nebuvo sritis, kurioje man būtų labiausiai patikę. Likau bibliotekoje, nes darbas ten man teikė džiaugsmo. Tartu universiteto biblioteka turi didžiules istoriniu požiūriu vertingas kolekcijas, tad dirbti buvo labai įdomu. Tačiau pasikeitus vadovybei ir su naująja neatradus gero ryšio, nutariau išeiti.
– Nuo 2017 iki 2021 buvote Estijos bibliotekų tinklo ELNET vykdomoji direktorė. Gal galėtumėte trumpai apibūdinti Estijos bibliotekų sistemą?
– Manau, Estijos bibliotekų sistema – panaši į Lietuvos. Turime nacionalinę biblioteką, kurios dalis yra ir Aklųjų biblioteka, turime mokslinių bibliotekų, aukštųjų mokyklų bibliotekų, mažesnių specialiųjų bibliotekų, priklausančių muziejams, mokyklų bibliotekų. Pagal įstatymą mokyklų bibliotekos privalo kaupti tik vadovėlius, tad kitos literatūros kolekcija priklauso nuo mokyklos direktoriaus, kiek pinigų jis skiria kolekcijai įsigyti. Tada turime viešųjų bibliotekų, kai kurios iš jų yra apskričių bibliotekos, atsakingos už visą regioną, taip pat miesto bibliotekų. Paprastai miestų bibliotekos yra ir apskričių bibliotekos, tačiau tik dviejų didžiųjų miestų, Talino ir Tartu, apskričių bibliotekos yra įsikūrusios atokiau nuo miesto. Dabar mes perdarome savo Bibliotekų įstatymą, tad gali būti, kad atsiras nemažai pokyčių.
Šios skirtingų rūšių bibliotekos tikrai galėtų glaudžiau bendradarbiauti. Turime Estijos bibliotekininkų asociaciją, kurios tarybos narė ir įvairių darbo grupių narė esu, ir stengiamės paskatinti bendradarbiavimą tarp bibliotekų. Taip pat bendradarbiaujame su Estijos muziejų draugija, kartais drauge su muziejininkais organizuojame mokymus. Ugdomoji veikla muziejuose šiuo metu yra labai aukšto lygio, jie turi darbuotojų, studijavusių pedagogiką ar panašias sritis. Bibliotekose mes taip pat norėtume turėti daugiau pedagogų. Bibliotekininkų asociacija yra gana populiari organizacija, kurioje veikia daug darbo grupių. Specialiosios bibliotekos turi savo sekciją, yra kolekcijų darbo grupė, naujųjų idėjų darbo grupė. Nuveikėme keletą didelių darbų, kuriuos pripažino net Estijos kultūros ministerija. Vienas iš jų – tai įsivertinimo sistema. Norint įsivertinti, reikia atsakyti į įvairius klausimus apie save ir savo biblioteką, už tai gaunamas pažymys, ir galima pamatyti, kokią padėtį konkreti biblioteka užima tarp kitų bibliotekų. Tai labai geras įrankis, nes rezultatą galima parodyti savo savivaldybei: pavyzdžiui, žiūrėkit, mes užimame tikrai prastą padėtį, mes turime patobulėti. Šis įrankis skirtas padėti bibliotekoms suvokti, kokiame etape jos yra, ir parodyti savo viršininkams, taip pagrindžiant poreikį įsigyti naujų baldų ar kompiuterių, pagerinti paslaugas.
– Kokia Estijos mokyklų bibliotekų padėtis? Lietuvoje mokyklų bibliotekininkai dažnai jaučiasi valdžios pamiršti, apkrauti darbais, stokoja mokymų, priklauso nuo mokyklos direktoriaus geros valios.
– Čia yra panašiai. Maždaug prieš dešimtmetį prasidėjo procesas, kai daugelyje mažesnių gyvenviečių savivaldybių bibliotekos buvo prijungtos prie mokyklų bibliotekų, o jeigu savivaldybės bibliotekos patalpos būdavo geresnės, tai mokyklos biblioteka būdavo perkelta į ją. Taigi jos tapo mišrios ir, manau, tai padarė gerą poveikį, nors daugelis žmonių šiam pokyčiui ir priešinosi. Manau, kad tos viešosios bibliotekos, kurios veikia kartu ar greta mokyklų bibliotekų, tampa stipresnės, gyvesnės, visada turi skaitytojų, kurių didelę dalį per mokslo metus sudaro vaikai. Tai tapo lengvesne finansine našta savivaldybėms. Tačiau viešosios bibliotekos ir mokyklų bibliotekos, veikdamos kartu, vis tiek priklauso skirtingoms valdžios institucijoms, taigi šiek tiek painiavos yra.
– Tartu universitete studijavote ir doktorantūroje, Jūsų tema buvo „Biblioteka kultūros lauke“. Kaip galėtumėt trumpai nusakyti, kuo biblioteka yra svarbi įstaiga kultūros lauke?
– Taip, nors disertacijos nepabaigiau rašyti. Manau, bibliotekos svarba itin išryškėjo koronaviruso pandemijos metu. Kai viskas buvo uždaryta, bibliotekos vienintelės liko atviros, visiškai jas uždarė vos dviem savaitėms. Tačiau ir tada radome būdų skolinti knygas, kuriuos naudojame iki šiol – pavyzdžiui, žmonės gali užsisakyti knygas per paštą ar į knygomatą. Tai labai gerai parodė, kokios svarbios žmonėms yra bibliotekos. Kas rytą, ateidami į darbą, matome žmones, kartais tikrai daug žmonių, kurie laukia, kad atidarytume duris. Viešoji biblioteka – tikrai ypatinga ir vertinga įstaiga, nes ji apima tokią daugybę dalykų! Čia telpa ir ugdymas, ir kultūra, ir socialinis darbas. Tai vieta, į kurią gali ateiti visi, taip pat ir tie žmonės, kurie neturi kur kitur nueiti. Čia visi jaučiasi lygiaverčiai. Čia galima viską veikti ir būti tiek, kiek norisi, čia visuomet šilta. Kartais sakoma, kad užtenka tik pabūti tarp kitų žmonių, kurie mėgaujasi kultūra. Net jeigu pats ir neskaitai, vis tiek esi tame lauke ir jis tave veikia. Prisimenu vieną profesorių, man sakiusį: net jeigu neketini skaityti knygos, bent atsiversk ją, perskaityk pavadinimą, ir jau tapsi išmintingesnis. Manau, turėtume daryti daugiau žmonėms, kurie nėra ta pagrindinė kultūringųjų dalis, gebanti pasirūpinti savo poreikiais, bet tiems silpnesniems, vargingesniems, kuriems reikia daugiau pagalbos. Turime labiau dėl jų stengtis.
Vieną vasarą per švento Jono šventę, būdama miesto parke, kur vyko didelis renginys, supratau, kokie skirtingi žmonės gyvena mieste. Ne visi iš jų man patinka. Tada susivokiau, kokią privilegiją turiu dirbti tokioje vietoje, kur beveik visi darbuotojai turi aukštąjį išsilavinimą, yra mandagūs. Taigi iš to, ką turime, tikrai galime šį tą pasiūlyti visiems žmonėms. Galime patys išgyventi tą kultūrą, galime mokyti žmones būti mandagius, galime skleisti tą mąstyseną. Kadangi saugome kultūrą, galime ir patys ją kurti. Mūsų biblioteka kartais leidžia knygas apie Tartu, kultūrą ir literatūrą. Rengiame kultūrines ekskursijas po miestą.
– Kuo dar, be ypatingo dėmesio grožinei literatūrai, ypatinga Oskaro Lutso biblioteka?
– Kai atsirado galimybė teikti savo kandidatūrą į Tartu miesto Oskaro Lutso bibliotekos direktorės poziciją, taip ir padariau, nes man išties patinka viešosios bibliotekos koncepcija ir filosofija. Ji labai skiriasi nuo universiteto bibliotekos. Viešoji biblioteka yra atvira visiems, ji dirba visai visuomenei.
Visoje Estijoje Tartu yra labai išskirtinis miestas dėl ilgos universiteto istorijos. Galiu pasakyti, kad mūsų bibliotekos skaitytojai, bent pusė jų, skaito ir universiteto bibliotekoje. Taigi pas mus lankosi ir universiteto žmonės, ir kiti miestiečiai. Dėl universiteto Tartu yra labiau išsilavinusių žmonių miestas. Jeigu lygintumės, pavyzdžiui, su Talinu, tai statistiškai mūsų miestiečiai yra aktyvesni bibliotekos naudotojai. Mūsų bibliotekoje prieš pandemiją lankydavosi apie 2 000 žmonių per dieną, dabar apie 1 500, taigi gana daug. Mūsų bendruomenė gana intelektuali. Jeigu paimtume visus Tartu gyventojus, tai statistiškai per metus vienam žmogui paskolinama 10 knygų. O iš mūsų skaitytojų, kurie tikrai yra aktyvūs naudotojai, kiekvienas pasiskolina 27 knygas per metus. Pavasarį savivaldybė atliko mūsų bibliotekos analizę, ir rezultatai buvo tikrai geri. Taip pat reguliariai apklausiame skaitytojus apie pasitenkinimą mūsų bibliotekos paslaugomis, ir pastaroji apklausa parodė, kad pasitenkinimas yra didesnis nei anksčiau.
– Kitais metais Tartu taps Europos kultūros sostine. Gana greitai po Kauno, kuris buvo Europos kultūros sostinė 2022-aisiais. O juk Kaunas su Tartu yra besibičiuliaujantys miestai, Tartu netgi yra Kauno gatvė... Kaip miestas ruošiasi šiam svarbiam įvykiui?
– Kitų metų Tartu – Europos kultūros sostinės – programa yra didžiulė, ji įtraukia ne tik Tartu, bet visą Pietų Estiją. Nuo šiol visos Europos kultūros sostinės įtrauks didesnes teritorijas. Mūsų bibliotekos pagrindinis indėlis bus tradicinis literatūros festivalis „Prima vista“, taip pat dalyvausime kituose projektuose, surengsime vaikų literatūros festivalį. Šiaip jau Tartu kasmet įvyksta maždaug 800 kultūros renginių, taigi kiekvienus metus galime pavadinti kultūros metais. Kalbant apie ryšius su Lietuva – bendradarbiaujame su Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąja biblioteka, Vilniaus miesto savivaldybės biblioteka, Kauno apskrities viešąja biblioteka. Asmeniškai aš palaikau gerus ryšius su Adomo Mickevičiaus bibliotekos direktore Emilija Banionyte, su kuria susipažinau „Liber“ konferencijoje.
– Jūsų biblioteka veikia sename pastate, tačiau planuojama perkelti ją į naujas patalpas pačiame miesto centre, kurios atvertų duris 2029-aisiais. Kokių ateities lūkesčių turite?
– Pavasarį iš 105 pateiktų projektų pasirinkome geriausią, kuris nuo 2026-ųjų bus pradėtas įgyvendinti. Tai bus naujas kultūros centras, kuriame įsikurs ne tik biblioteka, bet ir Tartu dailės muziejus, koncertų salė, gero kino centras, restoranas... Manau, bibliotekos paslaugos persikėlus į šį naują pastatą taip pat šiek tiek pasikeis, nes patalpos bus visiškai kitokios. Daugiau bendradarbiausime su Dailės muziejumi ir kitomis pastate įsikursiančiomis įstaigomis.
