Ji yra parašiusi ne vieną knygą apie Lietuvos aktorius ir režisierius, nuolat rašo spektaklių recenzijas ir kitas publikacijas, taip pat yra dėsčiusi Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos edukologijos universitete. 2017 m. pelnė Lietuvos teatro sąjungos metų teatrologo premiją už nuoseklų rūpinimąsi teatro istorija, už profesionalią kritiką ir atsidavimą teatrui.
Sveikindamas Daivą 60-mečio proga Lietuvos nacionalinis dramos teatras dalinasi Rimgailės Renevytės parengtu tekstu apie kolegę, jos veiklą ir atsidavimą teatrui.
Jau tris dešimtmečius Lietuvos nacionaliniame dramos teatrą ir jame kuriančius menininkus kaip ketvirtoji teatro mūza globoja teatrologė D.Šabasevičienė. Savo pasišventimu teatrui Daiva pranoksta savo profesijos ribas ir visuomet stoja į teatro pusę, nepaisydama aplinkinių spaudimo. Tai teatro puoselėtoja, kuri dėl kūrinio ar kūrėjo nepaiso savo asmeninių interesų.
Daiva turi retą dovaną – pastebėti ir fiksuoti istoriją prieš akis vykstančiame gyvenime, todėl net ir pilkoje kasdienybėje ar repertuarinėje teatro rutinoje Daiva randa progą, ženklą ar simbolį, įkvepiantį tekstą. Ji nuolat publikuoja įvairius interviu su kūrėjais, pristato tiek premjeras, tiek repertuare jau kurį laiką rodomus spektaklius, nepraleidžia naujai į repertuarinius spektaklius įsiliejančių aktorių pasirodymų.
D.Šabasevičienė savyje talpina ne tik teatro istorijos faktus, bet ir konkretų spektaklį, režisierių ar aktorių lydinčią istoriją. Iš tokių mažų ir asmeniškų pasakojimų Daiva rašo teatro istoriją savo kritiniuose tekstuose bei monografijose. Parašiusi ne vieną šimtą puslapių apie garsius Lietuvos aktorius bei režisierius Oskarą Koršunovą, Joną Vaitkų, Arną Roseną, Valentiną Masalskį, Regimantą Adomaitį, Juozą Budraitį bei Vytautą Paukštę, D.Šabasevičienė aktualizuoja istoriją ir perrašo ją nūdienos kalba. Prakalbindama praeinančio laiko teatrą, teatrologė geba užčiuopti tas smulkias detales, kuriose kaupiasi gyvybė.
Teatro istorijai skirdama ypatingą dėmesį 2018 m. D.Šabasevičienė organizavo renginių ciklą „Lietuvos teatro amžius“, kuriame svarbiausi Lietuvos teatro istorijos taškai buvo išryškinami susitikimuose su Lietuvos teatro kūrėjais bei mokslinėje konferencijoje „Teatras – Lietuvos istorijos dokumentas“. Norisi paminėti ir tai, jog šių susitikimų su režisieriais, scenografais, kompozitoriais, dramaturgais ir aktoriais metu D.Šabasevičienė atkreipė dėmesį į dabartinę teatro istoriją kuriančius menininkus, apžvelgė besikeičiantį teatrą. Susitikimų, kuriuose dar dalyvavo Eimuntas Nekrošius, Regimantas Adomaitis, Faustas Latėnas... Kaip viltingą simbolį (mažą degtukų dėžutę puošė savyje susimazgęs žmogus, traukiantis raudoną teatro užuolaidą (aut. Liudas Parulskis)) renginių dalyviams įteikusi D.Šabasevičienė perdavė ir dalį tos teatrui skirtos neišsenkančios šviesos ir šilumos.
D.Šabasevičienė taip pat aktyviai puoselėja kūrybinį Lietuvos nacionalinio dramos teatro palikimą. Per visus šiuos tris dešimtmečius nuoseklaus ir kruopštaus darbo, literatūrinės dalies vedėja D.Šabasevičienė parengė ir vis dar rengia daugybę informacinių leidinių, spektaklių programėlių, pokalbių su svarbiausiomis teatro asmenybėmis. Daivos iniciatyva Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradėjo žadinti archyvinę teatro medžiagą ir įkūrė skaitmeninį teatro archyvą „Teatroteka“. Ilgus metus D.Šabasevičienė organizavo lietuvių dramaturgijos festivalį „Versmė“, formavo jo meninę programą ir skatino rašyti jaunuosius dramaturgus.
Toks teatrui atsidavęs žmogus kaip D.Šabasevičienė yra vertybė ne tik vienam teatrui, kuriam ji pašventė savo gyvenimą ir jame kuriantiems menininkams, kurių jubiliejus pasitinka tekstais, o premjeras skaičiuoja jau be kalendoriaus, bet ir apskritai visam teatro laukui. Tai skvarbaus žvilgsnio, jautrios klausos žiūrovė. Ypatingai gerbiu Daivos savybę – kiekvieną naujai dienos šviesą išvystantį spektaklį žiūrėti ne po vieną kartą tarsi mėginant jį pamatyti iš visų pusių, įvertinti iš įvairių perspektyvų. Teatrologė analizuoja įvairių kartų kūrėjų darbus, tad jos pastebėjimai esmingai prisideda prie šiuolaikinio Lietuvos teatro kaitos. Autoritetinga D.Šabasevičienės nuomonė teatro kritikos klausimais bei istorinės žinios formuoja jaunosios kartos menotyrininkų bei teatrologų pasaulėjautą tiek gyvais susitikimais paskaitose, kultūriniuose renginiuose ar mokslinėse konferencijose, tiek kritiniais tekstais spaudoje.
Teatras Daivai nėra vien spektakliai ar tekstai. Tai nėra ramūs ir saugūs namai. Teatras nėra vien malonus tūnojimas tamsoje ir nesibaigiantys pokalbiai apie kūrybą. Tai nuolatinis savęs kaip asmens permąstymas, išgyvenimo būdas, vidaus ir išorės kova. Tai duotybė.
