Literatūra | Nuo „Polifonijų“ iki „Nuogų drabužių“
„Mėgstu literatūrą, kurią skaitant nesinori, kad knyga baigtųsi. Vertinu tuos autorius, kurių knygas į rankas vėl norisi paimti praėjus ilgesniam laikui. Williamas Faulkneris, Marcelis Proustas, Oskaras Milašius, Peteris Handke, Thomas Bernhardas – tie autoriai, kurie visada įdomūs, jie mažina atstumą tarp manęs ir pasaulio. Visada laukiu naujų vertimų.
Kartais renkuosi knygas pagal vertėjus. Visada didžiulį įspūdį palieka kūriniai, kuriuos išversdavo Valdas V. Petrauskas, dabar – Genovaitė Dručkutė, Zita Marienė, Rūta Jonynaitė, Saulius Repečka.
Kažkada jį vis paskaitydavau prieš užmigdama, o dukra juokdavosi: „Miega tėtis, Parulskis ir aš“.
Ypač smagu grįžti prie lietuvių autorių. Vytauto Bložės „Polifonijos“ – mano gyvenimo knygelė. Po Kęstučio Navako mirties visai kitaip skaitosi kai kurie jo kūriniai. Gali justi, kad gyvenimą jis matė tarytum „trečiąja akimi“.
Aišku, nepraleidžiu Sigito Parulskio. O pirmosios jo esė knygos „Nuogi drabužiai“ pirkau visus leidimus ir nė vieno nebeturiu, nes visiems siūliau skaityti. Labai šmaikštus autorius. Kažkada jį vis paskaitydavau prieš užmigdama, o dukra juokdavosi: „Miega tėtis, Parulskis ir aš“, – 15min pasakojo D.Šabasevičienė.
Kinas | „Nepalikti žymių“
„Nieko naujo: italų kino klasikai iki dabar jaudina, stebina, laikau juos savo meno mokytojais. Federico Fellini, Luchino Visconti, Roberto Rossellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio De Sica, Paolo ir Vittorio Taviani. Tai – meno enciklopedijos. Juose vaidinusius aktorius ar girdėtą muziką įmanoma bet kuriame kontekste prisiminti ir žavėtis.
Neseniai vidinį sukrėtimą patyriau, žiūrėdama Jano Paweło Matuszyńskio filmą „Nepalikti žymių“ (2021). Esu nepakanti visai sovietmečio estetikai. Ir šis filmas iš pradžių net neigiamai veikė, bet režisierius vis dėlto taip giliai „kirto“ į smegenis, kad susidubliavo asmeninis gyvenimas su filmo realybe. Viskas buvo taip arti – mokyklos ar studijų draugų „psichūškių“ istorijos, visiems laikams sužalojusios jų gyvenimus...
Niekada negalvojau, kad per porą valandų galima susigrąžinti gana didelį praeities laiką su visais išgyvenimais. Nors ir žinojome fašistinio komunizmo dėsnius, daug ko anuomet realiai neįvertinome, buvome įvairių išorinių veiksnių užslopinti. O filmas visa tai pralukšteno, ir daugelį situacijų tiesiog teko naujai įvertinti. Tai filmas apie mano bendraamžius, tai filmas – įspėjimas apie pasikartojimo galimybę.“
Teatras | „Austerlicas“
Teatras – laikui priklausantis reiškinys, teigė teatrologė:
„Aišku, kad seniai ar ne visai seniai matyti spektakliai šiandien būtų vertinami visai kitaip, nes pakitęs visas kontekstas. Esu laiminga, kad bent dalį savo teatrinio gyvenimo teko gyventi greta Juozo Miltinio, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo spektaklių. Ir šiandien džiaugiuosi šių režisierių darbais.
O kaip konkretų pavyzdį išskirčiau Krystiano Lupos „Austerlicą“, sukurtą pagal W.G. Sebaldo knygą. Šį spektaklį turėtų pažiūrėti visi teatro procesus analizuojantys žmonės, nes tai yra naujos teatrinės kalbos ieškojimų rezultatas. Tai – net ne spektaklis, tai – procesas, kuris prasidėjo dar 1939 metais ir šiandien dar nesibaigė.“
Kompozitorius | Richardas Wagneris
Kaip mėgstamiausią muzikos kūrėją pašnekovė įvardino Richardą Wagnerį: „Tai – ne foninis kompozitorius, bet jeigu įsigilini į jį, ilgam turi apie ką galvoti.“
Visgi kiekvienam gyvenimo atvejui D.Šabasevičienė klausosi skirtingos muzikos: „Kai į lankosi linksmi svečiai, visada klausom kokią nors plokštelę iš rinkinio „Les chansons de Paris“, kai vaikučiai – nuolat išklausome Beatričės Grincevičiūtės lietuvių liaudies dainas vaikams.“
„Labai patiko Tomi Janežičiaus muzika Mažojo teatro spektaklyje „Dėdė Vania“. Muzika įvairi, daugiausia aštunto–devinto dešimtmečių roko grupių dainos. Ilgai klajodavau internete perklausydama tas dainas, galvodama ne tik apie spektaklio prasmes, bet apie laiką, kada be šios muzikos gyvenimas buvo neįsivaizduojamas.
Nuolat perklausau Giedriaus Puskunigio kūrybą. Spektaklių jau nėra, o muzika sugrąžina ištisus gyvenimus, įvairias situacijas, susijusias su šios muzikos gimimu. Labai talentingas kompozitorius.“
Paroda | Nuo P.Smuglevičiaus iki L.Šalčiūtės
D.Šabasevičienė labai vertina parodas, surengtas muziejuose, nes juose būna ypatingų eksponatų:
„Tarkim, Vilniaus paveikslų galerijoje iki šiol veikianti Pranciškaus Smuglevičiaus paroda (kuratorė Dalia Tarandaitė)! Galerijose dabar susiformavo tendencija didesnį dėmesį skirti ekspozicijos architektūrai, nei eksponatų unikalumui.
Didžiulį įspūdį yra palikusios Franciso Bacono, Willemo de Kooningo, Roberto Rauschenbergo, Güntherio Ückerio parodos. Visada sugrįžtu prie Pablo Picasso darbų. Jo kūriniai eksponuojami įvairiose šalyse. Ir vis dėlto senoji dailė visada pakrauna daug ilgesniam laikui, tad visą pasaulį pirmiausia matuoju pagal muziejus. Gal dėl to labiausiai vertinu Italiją, kuri tiesiog alsuoja menu.“
Kaip įdomią patirtį jį įvardino „lietuvius pasauliniame kontekste“:
„Prieš keletą metų Jeano Tinguely muziejuje Bazelyje Žilvinas Kempinas buvo surengęs parodą ne tik viduje, bet ir lauke. Iki tol atrodė, kad šio dailininko darbai labiau veikia estetinį suvokimą. Po Šveicarijos požiūris į Kempiną pasikeitė, tapo aišku, kad gyvi objektai gali būti tiek pat paveikūs, kaip ir teatras. Jo kūriniai per regėjimą aktyviai braunasi į sąmonę, klausą, realų jutimą... Įsijautus į šiuos „erdvėlaikius“, erdvines instaliacijas, pajauti ir jų fizinį poveikį.
Prieš pat pandemiją didžiulį įspūdį paliko Laisvydės Šalčiūtės paroda Mantujoje, XIV–XVII amžiais sukurtame pastatų ir sodų komplekse, Kunigaikščių rūmuose (Palazzo Ducale di Mantova). Dailininkės darbai nebuvo sutelkti į vieną parodinę erdvę „LaGalleria“ – nemažai kūrinių buvo eksponuojami unikaliose rūmų salėse. Ir šis senų ir šiuolaikinių darbų „dialogas“ netapo vien tik madingu „teoriniu“ žingsniu. Meno žinovai per parodos atidarymą kalbėję neįtikėtino ilgumo kalbas (kurių visi labai įdėmiai klausėsi!), ne tik didžiavosi savo istorija, bet ir priminė, jog Renesanso šedevrai kadaise taip pat buvo šiuolaikinis menas. Kiekvienas Šalčiūtės paveikslas greta šedevrų ne tik stebino savo ekspozicine kultūra, bet ir sugebėjimu pratęsti vieną ar kitą senuose paveiksluose užkoduotą temą.“
„Lietuvoje labai daug gerų dailininkų. Be parodų Vilniaus neįsivaizduoju. Visada laukiu Mindaugo Navako, Jono Gasiūno, Eglės Ridikaitės ir daugelio kitų dailininkų kūrybos tęsinio“, – pasakojo ji.