K.Malykh teigė, jog tai vienintelis būdas išgyventi. Jei visą laiką tik liūdėtų – beliktų pasiduoti: „Bet nepadovanosime šios dovanos rusams. Mes toliau gyvensime ir dirbsime savo darbus“, – sako ji.
– Kaip pasikeitė jūsų kasdienis darbas, prasidėjus plataus masto karui?
K.Malykh: Mūsų situacijos šiek tiek skiriasi, kadangi aš dirbu Kyjive, o Božena – Lvive. Kyjive geresnė oro erdvės apsauga, bet ir daugiau atakų. Lvive atakų mažiau, bet apsauga prastesnė.
Pinčiuko meno centre šiandien dirbame taip, kaip ir iki plataus masto karo pradžios. Centras atidarytas lankytojams, kasmet surengiame tokį patį skaičių parodų, tęsiame savo programas vaikams, pradėjome naujus projektus bei iniciatyvas.
Tačiau bet kada gali pradėti kaukti sirenos, pranešančios apie oro pavojų. Tuomet turime nutraukti veiklas ir lydėti žmones į slėptuves. Svarbu į tai atsižvelgti organizuojant renginius, kviečiant svečius. Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį organizavome Pascalio Gieleno paskaitą – paprašėme, kad jis atvyktų daugiau nei vienai dienai, nes jei sirenos prasidėtų jo paskaitos metu, turėtume ją nutraukti, ir pranešimo nebeišgirstume.
Pirmi mėnesiai nuo plataus masto karo pradžios menininkams buvo labai sunkūs. Didelė dalis jų svarstė, ar tebetęsti šį kelią, klausė savęs: ką toliau daryti ir kaip padėti?
B.Pelenska: Lvivas yra visai šalia sienos su Lenkija. Prasidėjus plataus masto karui, dalis miestiečių Lvivą paliko, tačiau dėl atakų Kyjive ir Charkive žmonės, taip pat ir menininkai, pradėjo keltis į Lvivą. Tai padarė didelę įtaką miesto meno scenai. Mes kaip institucija į tai reagavome, bandydami ieškoti naujų būdų remti menininkus, integruoti juos, suteikti erdves kurti.
– Kokios yra šiuolaikinio Ukrainos meno tendencijos? Ir kiek šiuolaikinio meno scena apskritai yra aktyvi dabartinėse aplinkybėse?
K.Malykh: Pirmi mėnesiai nuo plataus masto karo pradžios menininkams buvo labai sunkūs. Didelė dalis jų svarstė, ar tebetęsti šį kelią, klausė savęs: ką toliau daryti ir kaip padėti? Galiausiai nemažai jų rado būdus pritaikyti savo veiklas ir įgūdžius. Kai kas ėmėsi kultūrinės diplomatijos, pasitelkė turėtus tarptautinius ryšius: menininkai rengia tarptautines parodas, dalyvauja diskusijose. Kiti ėmė teikti finansinę paramą. Pvz., Žanna Kadyrova parduoda savo kūrinius ir didelėmis sumomis remia net kelis Ukrainos batalionus.
Kalbant apie tendencijas, menininkai jaučia poreikį reflektuoti tai, kas vyksta šalyje karo metu, reflektuoti mūsų tapatybę.
B.Pelenska: Menininkai taip pat tarnauja kariuomenėje. Iš tiesų, ne tokia maža dalis jų visiškai apleido savo kūrybines praktikas – ne tik vizualiųjų menų atstovai, bet ir teatralai, muzikantai ir kt. Kai kurie jų kare žuvo. Jei karas tęsis, beveik kiekvienas jaunas vyras, o taip pat ir dalis moterų, turės pradėti tarnauti kariuomenėje. Tokia yra situacija šiandien.
Tačiau drauge radosi ir daug savanoriškų kultūros žmonių iniciatyvų. Pvz., Charkive menininkas Mykola Kolomiets įkūrė studiją „Nizi Maza“, kurioje vaikai mokomi meno. Prasidėjus plataus masto karui, jie perkėlė pamokas į metro – pirmaisiais mėnesiais jos labai padėjo vaikams, patiriantiems baimę ir stresą. Kalbėjau su juo praėjusiais metais. Mykola sakė, kad negali išvykti iš Charkivo, nes jaučia, kad turi tęsti savo veiklą, nepaisant ypatingai sudėtingų sąlygų šiame mieste.
Krizėje svarbu žiūrėti ne tik ką darei iki tol, bet ir kokias naujas roles gali įgyti pasikeitusiomis aplinkybėmis.
Menininkai ir meno institucijos karo akivaizdoje įgyja naujus vaidmenis. Pvz., Pinčiuko meno centras turi puikius ryšius užsienyje, todėl užėmė ypač svarbią rolę kultūrinėje diplomatijoje. Mūsų centras taip pat turi tarptautinių ryšių, bet daugiau orientuojasi į pagalbą vietiniu mastu.
Krizėje svarbu žiūrėti ne tik ką darei iki tol, bet ir kokias naujas roles gali įgyti pasikeitusiomis aplinkybėmis. Tai padarė didelę įtaką tiek menininkams, tiek meno institucijoms. Gal ir yra meno erdvių Ukrainoje, kurios karo akivaizdoje neperžiūrėjo savo veiklos krypčių, bet tai tikrai reta.
– Ksenia, paminėjote refleksiją kaip pagrindinį Ukrainos menininkų prioritetą šiandien. O ar jūsų auditorija šiai refleksijai yra pasiruošusi?
K.Malykh: Neseniai atlikome auditorijos tyrimą ir jo rezultatai nustebino. Šiuo metu 60 proc. mūsų auditorijos yra nauji, anksčiau centre nesilankę žmonės. Taip pat labai įdomu, kad jie nori matyti kūrinius apie karą. Lankytojai neina į meno centrą, siekdami atsiriboti. Jiems tai kaip tik vieta, kur gali mąstyti, jausti ir įžeminti save dabartinėje situacijoje.
Man patinka išgirsti sirenas, nes tuo metu, girdėdama tą siaubingą garsą, jaučiu, kad mano kasdienis nerimas nėra fantazija. Jis turi labai aiškią priežastį. Manau, tokį patį efektą kuria menas, reflektuojantis karą – jis tampa dar vienu patvirtinimu, jog visa tai tikrai vyksta.
B.Pelenska: Manau, yra žmonių, norinčių išvysti meno kūrinius, reflektuojančius karo temą. Mūsų dabartinė ekspozicija kaip tik apie tai. Tačiau dalis lankytojų teigė, kad joje negali praleisti daugiau nei pusvalandžio. Neseniai turėjome atvejį, kai dėl karo iš Lvivo išvykusi šeima per Kalėdas pirmą kartą čia sugrįžo – jie apsilankė meno centre, bet iškart pareikalavo grąžinti pinigus už bilietus, nes paroda vaikams pasirodė per sunki. Tačiau ją aplanko ir nemažai šeimų su vaikais.
Šiandien tapo kaip niekad svarbu rasti savo laikiną tapatybę karo situacijoje. Turi pergalvoti, kas esi.
K.Malykh: Jūsų paroda iš tiesų yra pakankamai švelni. Bet, žinoma, kartais žmonėms tai gali iššaukti ir štai tokias emocijas.
Šiandien tapo kaip niekad svarbu rasti savo laikiną tapatybę karo situacijoje. Turi pergalvoti, kas esi. Dėl šios priežasties patiriame tokį didelį susidomėjimą ukrainietiška literatūra – pardavimai Ukrainoje išaugo 200 proc., o Kyjive pernai atsidarė daugiau nei 20 naujų knygynų. Šie pokyčiai tikrai radikalūs, jie liudija žmonių poreikį tvirtinti savo tapatybę per istoriją, literatūrą, meną.
– Kaip apsaugote meno kūrinius? Ar imatės kažkokių papildomų priemonių, ar apskritai įmanoma tai padaryti?
K.Malykh: Ačiū dievui, nesame muziejus, tad meno kūrinių saugojimas nėra pagrindinė mūsų funkcija. Tačiau rengiame parodas. Kai dirbame su užsienio menininkais, pirmas dalykas, kurį pasakome, kad negalime apdrausti meno kūrinių nuo karo, ir jei raketa pataikys į meno centrą – viskas bus sunaikinta. Jei jie sutinka, tuomet apdraudžiame meno kūrinius kaip įprasta.
B.Pelenska: Mes turime rūsį, kuris dabar yra paverstas slėptuve. Meno kūriniai iš muziejų, svarbių kolekcijų gali būti laikomi ir ten.
K.Malykh: Mes rūsio, deja, neturime, todėl mūsų pagrindinė apsaugos strategija – viltis (juokiasi). Tiesiog laikom špygas ir atidarom parodą.
– Atrodo neįtikėtina, bet „Jam Factory“ meno centras Lvive atsidarė karo metu, praėjusių metų pabaigoje. Božena, kaip pavyko tai įgyvendinti?
B.Pelenska: Kaip institucija buvome aktyvūs nuo 2017-ųjų, bet savo erdvės dar neturėjome. Iš pradžių buvo planuojama centrą atidaryti 2021-aisiais, tuomet – 2022-aisiais. Prasidėjus plataus masto karui, turėjome sustabdyti pasiruošimą. Iki tol daugiau nei pusė renovacijos darbų buvo baigta. Kai balandį buvo išlaisvintas Kyjivo regionas ir šalies šiaurė, galėjome vėl dirbti. Iš pradžių ėmėmės nedidelių darbų, nes dalis įsigytų medžiagų liko kituose regionuose.
Rekonstrukcijos darbai tęsėsi ir 2022 m. pabaigoje supratome, kad po truputį galime pradėti planuoti ir atidarymą. Parodos, apie kurią anksčiau galvojome, įgyvendinti nebegalėjome: joje turėjo dalyvauti tiek menininkai, tiek kuratoriai iš užsienio. Todėl pradėjome organizuoti naują parodą.
Supratome, kad gali nutikti daug pavojingų situacijų, kad gali tekti bet kuriuo metu viską nutraukti. Kaip minėjo Ksenia, mes tiesiog laikėme špygas (juokiasi). Parodai ruošėmės turėdami keletą skirtingų scenarijų. Labai norėjome tęsti savo darbus, mums tai buvo savotiška pasipriešinimo forma. Turiu pripažinti, kad buvo labai sunku, bet mes tikėjome tuo, ką darome. Tikėjome, kad yra ateitis. Visa tai buvo...
K.Malykh: Tai buvo stebuklas! Atidarymo metu vieni kitus sveikinome.
B.Pelenska: Taip, tikrai stebuklas. Atidarymas buvo svarbus mums kaip meno institucijai, svarbus mūsų miestui, bet visų pirma tai buvo šventė visai Ukrainos meno bendruomenei. Į atidarymą taip pat atvyko ne tik Ukrainos meno atstovai, bet ir užsienio žiniasklaida, kultūros atašė, drąsūs kolegos iš užsienio. Pakviečiau juos, nemanydama, kad jie iš tiesų atvyks. Bet o dieve mano, tai įvyko!
– Ar jūsų institucijos dabartinėmis aplinkybėmis yra finansiškai stabilios?
B.Pelenska: Gauname paramą iš savo įkūrėjo, Haraldo Binderio. Jis yra šveicarų istorikas, šiuo metu veikiantis Vienoje ir Londone. Jis remia instituciją ir jos programas, tai pagrindinis mūsų finansinis šaltinis. Taip pat rašome paraiškas, turime kelis tarptautinius projektus, kurie yra remiami „Creative Europe“, Goethe‘s instituto ir kt. Drauge neseniai pradėjome pardavinėti bilietus ir nuomoti erdves.
Valstybės ar miesto finansinės paramos mechanizmų privačioms meno institucijoms šiuo metu, deja, nėra.
K.Malykh: Toliau laikomės tos pačios finansinės strategijos kaip ir anksčiau, tik šiandien daugiau dėmesio skiriame paramai menininkams. Pavyzdžiui, šiuo metu mieste labai trūksta studijų erdvių. Todėl menininkei Katerinai Aliinnyk, kuriančiai paveikslą Venecijos bienalei, skyrėme dalį savo parodinės erdvės. Šiuo metu taip pat vykdome dokumentinį projektą visame pasaulyje, kurio pagrindas – vizualinė rusų karo nusikaltimų Ukrainoje medžiaga.
Jaučiamės finansiškai stabiliai, bet to priežastis – esame privatus meno centras. Tai šiuo metu yra finansiškai stabiliausias modelis Ukrainoje.
– Pinčiuko meno centras jau įsitvirtino kaip svarbi meno institucija tiek Ukrainoje, tiek už jos ribų. Kaip klojasi tarptautiniai ryšiai karo akivaizdoje?
K.Malykh: Nuo pat plataus masto karo pradžios sulaukėme daugybės skambučių iš institucijų, su kuriomis bendradarbiavome – jos labai palaikė ir padėjo. Ne tik mums kaip institucijai, bet ir mūsų atstovaujamiems menininkams.
Mums atrodė, kad tai ir labai svarbi žinutė visam pasauliui – Europa su mumis, ji mus priima.
Per šį laiką inicijavome ne vieną parodą užsienyje. Taip pat Antverpeno šiuolaikinio meno muziejus M HKA dalį savo kolekcijos atvežė į Kyjivą. Tai buvo pirmasis kartas meno istorijoje, kai šalis skolina darbus kitai karo metu. Mums atrodė, kad tai ir labai svarbi žinutė visam pasauliui – Europa su mumis, ji mus priima.
Šiandien savo tarptautinius ryšius vertiname dar labiau, norime juos gilinti, tapti artimesni kitoms Europos institucijoms. Mes turime bendrą istoriją – taip pat ir bendrą istoriją, liečiančią Rusiją. Mums nereikia kurti pamato supratimui, nes mes jau vieni kitus suprantame.
Esu tikra, kad turėsime partnerysčių ir Lietuvoje. O savo būsimame konkurse „Future Generation Art Prize“ šiemet turėsime ir lietuvių kūrėją – Andrių Arutiunian. Jis buvo atrinktas iš 12 000 paraiškų, turėtumėte didžiuotis!
– Ar yra meno kūrinys, kuris jums asmeniškai suteikia stiprybės šiomis dienomis?
K.Malykh: Kaskart pamačius naują Ukrainos menininko ar menininkės kūrinį, jaučiu, kad gyvenimas tęsiasi. Ir tai man suteikia stiprybės.
B.Pelenska: Daugybės menininkų kūryba įkvepia. Kūryba nepaisant visų aplinkybių suteikia vilties.
Išskirčiau vieną kūrinį, Annos Zvyagincevos „Tvarų kostiumą okupantui“. Šį kūrinį įkvėpė tikras įvykis, kai į Chersoną įžengus rusų kariuomenei, viena moteris klausė: kodėl jūs čia atėjote? Jie teigė atėję išlaisvinti chersoniečių. Ji atsakė, kad jie čia nelaukiami, jie – okupantai. Įsidėkite į kišenę saulėgrąžų sėklų, sakė ji, kad bent tada, kai krisite, išaugtų kas nors gražaus. Tai buvo labai paveiki ir stipri žinutė.
