Lietuvybės daigas – šeimoje
M.Kubiliutė gimė 1898 m. liepos 28 d. Panemunėlio valsčiaus Tindžiulių kaime, pasiturinčioje šeimoje. Jos tėvai buvo apsišvietę ir tautiškumą puoselėjantys valstiečiai. Vaikystės atsiminimuose M.Kubiliutė rašė, jog namuose būdavo laikraščių, knygų, įvairių atsišaukimų, kurių slapta gaudavo. Atvažiuodavo žmonės iš kitų parapijų, paimdavo laikraščius „Aušra“, „Varpas“ ir kitų.
Kartą, vieną vasaros vakarą, į tėvų namus atgabeno maišą knygų. Šeimyniškiai buvo laukuose, o namuose likusiai Marcelei kaimynų berniukas pasakė, kad atvažiuoja žandarai. Marcelė žinojo, kad tas knygas reikia slėpti. „Aš su tuo berniuku griebėm maišą su knygom, nuvilkom kaimyno pirtin. Atvyko žandarai (…), tik rado kalendorių, aš sakiau, kad atnešė elgeta (…), pirmą kartą mačiau, jo nepažinčiau. Aš pradėjau verkti, nes tame kalendoriuje buvo gražių paveikslėlių (…). Kalendorių žandarai man grąžino“ (citata iš Aro Lukšo str. „Lietuviškos žvalgybos legenda“).
Tindžiuliuose Marcelė augo iki 14 metų. 20 metų vyresnis brolis Juozas 1912-aisiais ją atsivežė į Vilnių, kuris tapo svarbiausiu gyvenimo miestu. M.Kubiliutė pateko į „Vilties“ laikraščio leidėjų draugiją, kurioje aktyviai darbavosi brolis. Draugijos nariai kovojo prieš Vilniaus krašto netektį.
Ši kova labai atitiko M.Kubiliutės pažiūras: ėmė skleistis lietuvybės puoselėjimo daigai, užauginti tėvų namuose ir kunigo J.Katelės įtakos. Lenkų okupuotos sostinės sugrąžinimu tarpukaryje nuoširdžiai rūpinosi visa Lietuva, geriausieji, žymiausieji jos žmonės. Tai žemaičiai broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, aukštaičiai Antanas Smetona, Juozas Tumas–Vaižgantas, dzūkas Vincas Uždavinys, sūduvis Juozas Papečkys bei šimtai kitų garsių asmenų, tarp kurių buvo ir M.Kubiliutė. Pirmieji jos mokytojai buvo kunigas J.Katelė ir knygnešys Juozas Ottas Širvydas.
Vilniuje – pradžios mokykla
Pirmojo pasaulinio karo metais M.Kubiliutė kartu su evakuojamomis mokyklomis atsidūrė Voroneže. Sergančią Marcelę brolis Juozas parsivežė į Petrapilį, ten ji baigė gimnaziją, buhalterijos kursus. 1918 m. spalio 30 d. su pabėgėlių ešelonu grįžo į Vilnių.
„Ūpas pas visus grįžtančius geras. Turiu viltį, kad vokiečiai greit apleis Lietuvą. Reikės daug dirbti, kiek jėgos leis, kad tik atstačius kraštą, juk bus Nepriklausoma Lietuva, laisvai gyvensime. Traukinys visu greičiu skubėjo Vilniun, atjausdamas keliaujančiųjų norus…“
Apsigyvenusi Aušros vartų moksleivių bendrabutyje Vilniuje, ji labai aktyviai įsijungė į Lietuvos visuomeninį bei šviečiamąjį gyvenimą. Savo pirmojo mokytojo kunigo ir slaptų lietuviškų mokyklų kūrėjo J.Katelės mokinė M.Kubiliutė Vilniuje įsteigė pradžios mokyklą, kurioje darbininkų vaikai lietuviai mokėsi nemokamai. Marcelė prašėsi į Lietuvos kariuomenę, bet ten nepateko dėl jauno savo amžiaus.
M.Kubiliutė gimė 1898 m. liepos 28 d. Panemunėlio valsčiaus Tindžiulių kaime, pasiturinčioje šeimoje.
Pasinėrė į žvalgybą
Tuo metu Vilnius ėjo iš rankų į rankas: čia šeimininkavo lenkai, bolševikai, vėl lenkai. Lietuvybės puoselėtoja M.Kubiliutė įsitraukė į kontržvalgybos darbą. Per Vilniaus laikinąjį lietuvių komitetą ji aktyviai teikė žinias Laikinajai Lietuvos Vyriausybei apie lenkų planus atvirose kovose ir pogrindyje. Kilo grėsmė, kad lenkai įvykdys valstybės perversmą ir nepriklausomos Lietuvos valstybės galėjo nebelikti.
Slapta karinė lenkų organizacija POW 1919 m. vasarą veikė visoje Lietuvoje. Jos štabas buvo įsikūręs lenkų užgrobtame Vilniuje, organizacijos apygardos vadovybė buvo Kaune, o komendantai, jų ryšių punktai veikė ir kituose Lietuvos miestuose – iš viso trylikoje sričių. Pučistai turėjo savo žmonių kariuomenėje ir civilinės valdžios įstaigose. Lietuvos Vyriausybę planuota nuversti 1919 m. rugpjūčio 28-osios naktį: suimti ministrų kabinetą, žymesnius visuomenės veikėjus, o Kaune įvesti reguliariosios lenkų kariuomenės dalinius ir, sudarius naują krašto Vyriausybę, paskelbti apie savanorišką Lietuvos ir Lenkijos uniją.
Tačiau planas nepavyko ir perversmo veiksmus nutarta atidėti mėnesiui. Galiausiai valstybės perversmas žlugo, o to priežastis – M.Kubiliutė.
Pagal istorinius šaltinius rugsėjo 17 d. Vilniaus žvalgybos skyriaus viršininkas Mariamas Koscialkovskis įsakė pradėti rengtis sukilimui. Perversmininkams, kuriems buvo reikalinga Lenkijos kariuomenės parama, buvo keliami reikalavimai išlaikyti valdžią savo rankose mažiausiai penkias valandas. Tačiau planui nebuvo lemta išsipildyti: Lietuvos žvalgybos operacija sudavė mirtiną smūgį antivalstybiniam lenkų pogrindžiui.
M.Koscialkovskis neįtarė, kad jo štabo slaptųjų dokumentų skyriaus viršininkas Petras Vrubliauskas yra Lietuvos žvalgybininkų užverbuotas agentas slapyvardžiu Daukantas ir kad jis veikė ne vienas. Visos perversmo plano žlugdymo operacijos sumanytoja buvo M.Kubiliutė. M.Koscialkovskiui išvykus iš Vilniaus į Varšuvą, jo padėjėjas P.Vrubliauskas drauge su M.Kubiliute išvogė iš Lenkijos kariuomenės Vilniaus štabo seifų POW perversmo planus.
M.Kubiliutė prisiminimuose pasakojo, jog lenkų štabe ji lankėsi du kartus, kai budėjo P.Vrubliauskas. Marcelės pažįstamas šaltkalvis pagamino raktus seifo, kuriame buvo perversmo planai. Tad per pirmąjį apsilankymą reikėjo įsitikinti, kad raktai atrakins seifą. „Sargui davė ant pusbutelio ir mane įleido, sakė, kad sesuo.“
Apsigyvenusi Aušros vartų moksleivių bendrabutyje Vilniuje, ji labai aktyviai įsijungė į Lietuvos visuomeninį bei šviečiamąjį gyvenimą.
Kitą dieną P.Vrubliauskas „davė sargui keletą zlotų ir išsiuntė pailsėti (…). Iš visų spintų paėmė svarbiausius POW dokumentus, instrukcijas (…), dar truputį pinigų pasiėmė iš kasos (kad pirmiau atkreiptų dėmesį į pinigus, o ne į dokumentus), užrakino spintas, štabą ir atėjo pas mane.“ (citata iš Aro Lukšo str. „Lietuviškos žvalgybos legenda“).
Atrinkę svarbiausius maištininkų dokumentus ir sulaukę ryto, M.Kubiliutė ir P.Vrubliauskas turėjo atlikti sudėtingiausią žingsnį – pergabenti dokumentus per demarkacijos liniją. Praaušus lenkų karininkas persirengė M.Kubiliutės parūpintais civiliais drabužiais ir su Jono Daukanto vardu išduotais dokumentais bei leidimu pereiti sieną patraukė į Kauną. Gavus informacijos apie planuotą perversmą Kaune ir kitose Lietuvos vietovėse prasidėjo sąmokslininkų areštai.
Per kratas žvalgybininkai aptiko šifruotus POW narių sąrašus, kuriuose buvo 396 lenkų ir 122 jiems simpatizuojančių lietuvių pavardės, perversmininkų vyriausybės narių sąrašas bei kitų svarbių dokumentų, kurie tapo neginčijamais įrodymais POW narių teismo procese.
Tai buvo pirmoji M.Kubiliutės surengta žvalgybos operacija. Po sėkmingos operacijos ji galėjo rinktis: išvykti į Kauną ar likti okupuotame Vilniuje. Ji pasirinko Vilnių, dažnai lankėsi Žvėryno ligoninėje, kurioje buvo gydomi nepriklausomybės kovose sužeisti Lietuvos kariai. Net ir mirę kovotojai buvo jos rūpestis.
„Vienai sunku – reikia arklį vesti ir karstą prilaikyti (…). Paprašydavau duobkasį iškasti duobę (…). Palaidojau 19 kareivių. Visiems kryželius pastačiau, užrašėme lentelėje vardą“, – pasakojo M.Kubiliutė.
Per kratas žvalgybininkai aptiko šifruotus POW narių sąrašus, kuriuose buvo 396 lenkų ir 122 jiems simpatizuojančių lietuvių pavardės.
Ji vis dar vykdė Lietuvos žvalgybos užduotis: pateikdavo skaičius apie lenkų karinius ešelonus, duomenis apie priešo dislokacijos vietas, pajėgas ir ginkluotę, rinkdavo duomenis iš Vilniaus lenkų spaudos.
Istorikas Arvydas Anušauskas viename iš straipsnių rašė, jog M.Kubiliutės slaptą veiklą nuo pat pradžių koordinavo nepriklausomybės kovų dalyvis, žvalgas Juozas Matusaitis, jai suteikęs Elzos slapyvardį ir naujus dokumentus, pagal kuriuos ji vadinosi Elžbieta Banievič.
Už žvalgę – 5 tūkst. zlotų
Žvalgė savo prisiminimuose rašo, jog lenkai ją įtarė dirbant jų nenaudai, nes net menkiausias kariuomenės judėjimas Vilniuje tuoj pat buvo žinomas ir Kaune. 1922 m. rudenį M.Kubiliutei iškilo mirtinas pavojus: E.Banievič buvo ieškoma, gatvėse kabojo plakatai su jos atvaizdu, skelbiantys, kad už moters galvą siūloma 5 tūkst. zlotų. Žvalgei reikėjo nedelsiant dingti iš Vilniaus. Slapta ties Salaku kirtusi demarkacijos liniją M.Kubiliutė netrukus buvo Kaune. Jai teko slapstytis trejus metus. Slaptas gyvenimas baigėsi 1925 m.
