Lietuvoje buvo labai stebimasi tokiu Kanto niekinimu ir admirolo retorika. Tačiau ar mes patys išdrįstume vieną savo oro uostų pavadinti Lietuvoje gyvenusio žymaus nelietuvio vardu?
Viceadmirolas Kaliningrade argumentavo, kad Kantas išdavęs savo tėvynę, žeminęsis, šliaužęs ant kelių, kad jam universitete duotų katedrą, rašęs kažkokias nesuprantamas knygas, kurių niekas iš dalyvaujančių jūreivių ir karininkų neskaitęs ir niekada neskaitysiąs. Karininkas ragino rikiuotėje stovinčius karius prisiminti, kieno nuopelnas, kad jie čia esą. Ragino visus balsuoti už SSRS maršalą Aleksandrą Vasilevskį: „Nepritinka, žinote, srities ir miesto oro uostui, kur liejosi tarybinių kareivių ir karininkų kraujas, žinote, turėti svetimšalio vardą“. Neilgai trukus po to dažais buvo aplietas Kanto kapas, jo paminklas.
Мaršalas Vasilevskis Sovietų Sąjungoje buvo labiausiai vertinamas „Didžiojo Tėvynės karo“ karininkas, ypač – ir už Karaliaučiaus paėmimą. Tačiau būtent jis yra atsakingas už sovietų karių nusikaltimus prieš civilius gyventojus Karaliaučiaus mieste ar net visame krašte. Tardamasis su vokiečių karininkais dėl Karaliaučiaus pasidavimo jis buvo suteikęs garantijas, kad vietos gyventojai bus saugūs, o į nelaisvę pasidavę vokiečių kariai po karo bus paleisti. Į miestą įžengus sovietinei armijai, gyventojai buvo terorizuojami ir žudomi, o karo belaisviai ilgiems metams išsiųsti į koncentracijos stovyklas.
Generolo vardu pavadintas oro uostas daliai rusų neabejotinai skamba patraukliai. Rusijai minėtas karas dar nesibaigė. Į jį žiūrima vien kaip į šlovingą istoriją, neatskleidžiant jo antrosios pusės: nusikaltimų ir okupacijų. Maršalas Vasilevskis su priešu, net jei ir pasidavusiu, elgėsi tvirtai ir negailestingai.
Pretendentų į oro uosto vardus sąraše yra ir imperatorė Elzbieta, su kurios užkariavimais viceadmirolas veikiausiai ir siejo Kanto „išdavystę“. Septynerių metų karo metu Rusijos kariuomenė buvo užėmusi Karaliaučių. Pagal Prūsijos įstatymus formaliai profesorių skyrimą į jų vietas turėjo pasirašyti faktinis valstybės valdovas. Tuo metu tai buvo Elzbieta.
Rusijos valdžia ėmėsi propagandinių ir kitų priemonių, kad oro uostas nebūtų pavadintas Kanto vardu. Kaliningrade buvo dalijamos skrajutės, sakančios, kad nebus leidžiama Kanto vardu juodinti mūsų oro uosto, viešai buvo kalbama, kad Kantas buvęs rusofobas ir kad negalima leisti germanizuoti oro uosto. Tikėtina, kad oro uostas vis dėlto gaus ne maršalo Vasilevskio, o imperatorės Elzbietos vardą. Skirtumo tarp Elzbietos ir Vasilevskio esama: pirmosios kariuomenei užėmus Karaliaučių, Kantas galėjo dirbti profesoriumi universitete. Jei Kantas būtų gyvenęs Vasilevskio kovų laikais, jis veikiausiai būtų buvęs nužudytas. Tačiau esama ir panašumo: abu simbolizuoja Rusijos galią ir jėgą plėstis, užimti ir įsitvirtinti naujose teritorijose.
Dabartinis rusiškasis nacionalizmas stebina agresyvumu ir su oficialia valstybės ideologija suaugusia atmintimi, kurią formuoja ne istorijos pažinimas, o valstybės propagandinės reikmės.
Dabartinis rusiškasis nacionalizmas stebina agresyvumu ir su oficialia valstybės ideologija suaugusia atmintimi, kurią formuoja ne istorijos pažinimas, o valstybės propagandinės reikmės. „Didysis Tėvynės karas“ dedamas į rusiškojo patriotizmo pagrindą. Karaliaučiaus virtimas Kaliningradu yra šio karo „grobis“, jo pergalės ir vokiečių pažeminimo simbolis.
Lietuvoje istorinės atminties būklė yra žymiai geresnė nei Rusijoje. Jos yra netgi sunkiai palyginamos. Jau kalbame ne vien apie kitų šalių ir okupacijų mums sukeltas traumines patirtis ir kančias. Kalbame ne vien apie savo pasipriešinimą ir kitus dalykus, kuriais galime didžiuotis. Palengva, net jei išgyvendami tam tikrą bendruomenės įtampą, imame kalbėti apie kančias, kurias esame sukėlę kitoms tautoms ar žmonėms, apie prisitaikymą ir kolaboravimą su svetimais režimais. Jau esame pamatę ne vien okupacijų istorijos painumą, bet ir galimybę vertinti joje veikusių žmonių pasirinkimus ir sprendimus.
Lietuvoje Kanto vardą gauti galėtų pretenduoti nebent Palangos oro uostas. Ir tai nebūtų visai be pagrindo: netoliese kadaise gyveno Kanto prosenelis, kuris laikė smuklę ir kuriam vokiečių kalba nebuvo gimtoji. Kol kas tokios diskusijos nekyla. Tačiau kyla klausimas, ar mes galėtume pavadinti kurį nors Lietuvos oro uostą kitataučio vardu?
Įdomios šiuo atžvilgiu buvo vasarą Susisiekimo ministerijos inicijuotos ir koordinuotos diskusijos dėl galimo Vilniaus oro uosto pavadinimo. Daugeliui atostogaujant, rugpjūtį pasirodė keletas žinučių apie ekspertais pavadintų žmonių pasvarstymus, kuris pavadinimas geriausiai tiktų. Pavyzdžiui, Andrius Tapinas buvo už tai, kad oro uostas būtų pavadintas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu. Kiti kalbėjo, kad vardas turėtų būti žmogaus, nusipelniusio aviacijai. Minimi Antano Gustaičio, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardai.
Po kelių dienų buvo paskelbta su ministerija tiesiogiai nesiejama apklausa, pasiūliusi aštuonių pavadinimų sąrašą. Publikos buvo klausiama: „Kokiu vardu turėtų būti pavadintas Vilniaus tarptautinis oro uostas?“ Siūlyta balsuoti už vieną iš šių variantų: „M. K. Čiurlionio oro uostas“, „A. Gustaičio oro uostas“, „S. Dariaus ir S. Girėno oro uostas“, „Vilniaus oro uostas“, „Karaliaus Mindaugo oro uostas“, „A. Ramanausko-Vanago oro uostas“, „Kunigaikščio Gedimino oro uostas“, „A. Smetonos oro uostas“. Buvo galima pareikšti nuomonę, kad netinka nė vienas šių variantų. Manytina, kad tai ir yra tas pats sąrašas, kuris buvo pateiktas vertinti ekspertams.
Sąrašas labai iškalbingas. Iš jo aišku, kad buvo atrenkamos ne asmenybės, ką nors nuveikusios Vilniui ar net su juo susijusios. Didysis kunigaikštis Gediminas yra išimtis, tik patvirtinanti taisyklę. Atrinktos asmenybės, tam tikri lietuviškojo lietuviškumo simboliai, nacionaliniai lietuvių herojai. Iš sąrašo išbraukus Adolfą Ramanauską-Vanagą, nesunkiai galėtume įsivaizduoti, kad jis sudarytas ir pateiktas balsavimui 1938 m. Būtų tikę net ne Vilniaus, o Kauno ar kuriam kitam Lietuvos oro uostui pavadinti. Renkantis iš šių asmenybių vieną, galiausiai būtų įvardyta, kas svarbiausias Lietuvos herojus. Tokį išrinkus, per oro uosto pavadinimą jį paskelbtume ir viso pasaulio turistams, kurių akiratyje atsirastų Vilnius. Jei Kantas būtų profesoriavęs Vilniaus universitete, mes jo veikiausiai net nebūtume įtraukę į sąrašą. Ne todėl, kad laikytume priešu, bet todėl, kad nelaikytume jo reikšmingu lietuviškajam patriotizmui.
Turime gausų sąrašą žymių asmenybių, daug nuveikusių Vilniui ir Lietuvai. Tokių, kurių vardą pamačiusiems užsienio turistams nereikėtų ieškoti informacijos specializuotose enciklopedijose. Labai daug ką Vilniui nuveikęs yra karalius Steponas Batoras. Daug Vilnių garsinęs ir europinio rango poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Vilniaus universiteto filosofijos profesorius Johannas Abichtas Kanto filosofiją „atnešė“ į Vilnių, o paties universiteto filosofiją įtraukė į europinį kontekstą. Šios asmenybės nėra tiesiogiai nusipelniusios lietuviškumui, tačiau daug prisidėjusios prie miesto ir valstybės civilizacinio lygio, prie Vilniaus europėjimo. Galiausiai – prie to, kas mes esame šiandien ir kuo norime būti. Visi jie tiesė tiltus tarp Lietuvos ir Europos.
Labiausiai Vilniaus oro uostui tiktų Czesławo Miłoszo vardas. Jis yra daug savesnis Vilniui ir artimesnis šiandienei Lietuvai nei Kantas – dabartiniams Kaliningrado gyventojams.
Labiausiai Vilniaus oro uostui tiktų Czesławo Miłoszo vardas. Jis yra daug savesnis Vilniui ir artimesnis šiandienei Lietuvai nei Kantas – dabartiniams Kaliningrado gyventojams. Miłoszas daug artimesnis lietuviams nei lenkams ir yra neabejotinai žinomiausias pasaulyje XX a. vilnietis. Šiandien jis yra ir tarsi simbolinė figūra to, ką apima keli šimtai metų Vilniaus, o ir nemažos dalies Lietuvos istorijos. Jo vardas nesukelia patriotinio jausminio šėlo, didžiavimosi pergalėmis ar techniniais pasiekimais, tačiau verčia mąstyti ir susivokti. Jis veda ne į džiugesį, bet į išmintį. Nesunku įsivaizduoti, kad į oro uosto vardo kandidatų sąrašą įtraukus Miłoszą, kiltų tam tikro lietuviško pasipiktinimo banga.
Miłoszo laiptai kol kas yra geriausia, kas yra nutikę Vilniuje. Kol kas lėtai, bet lyg ir sėkmingai tebevyksta mokymasis rašyti jo pavardę nesulietuvinant. Net jei sudėtinga tokius herojus kaip Miłoszas pripažinti savais Lietuvoje, galėtume juos pripažinti bent savais Vilniuje.
Valstybės institucijai sudarant sąrašą žmonių, kurių vardais galėtų būti pavadintas oro uostas, Miłoszo vardas veikiausiai net nebuvo atėjęs į galvą. Taip yra ne dėl priešiškumo, ne dėl aiškios ir griežtos perskyros tarp priešo ir draugo, būdingos rusiškajai diskusijai. Mūsų atminčiai būdinga tyli užmarštis, abejingumas, į kurį nustumiami nesavi, svetimi, nelietuviai. Patriotizmą vis dar siejame su pasididžiavimo emocijomis, o ne dorybėmis. Vilniaus oro uosto pavadinimas būtų geriausias žingsnis keičiant istorinę savivoką.
Siūlomų kandidatų į Vilniaus oro uosto vardą sąrašas akivaizdžiai sudarytas remiantis istorinės atminties inercija. Įtrauktos asmenybės, kurioms ir paminklų daug pristatyta, ir kurios tarsi negalėtų iššaukti neigiamos savitai patriotiškai nusiteikusios visuomenės reakcijos. Viskas aišku, paprasta, patriotiška ir daug kartų patikrinta.
Apklausoje balsavo apie tris tūkstančius žmonių. Iš jų 55% pasisakė, kad turėtų likti pavadinimas „Vilniaus oro uostas“ be jokios nuorodos į kurį nors herojų. Antroje vietoje su 15% atsidūrė siūlymas oro uostą pavadinti S. Dariaus ir S. Girėno vardu. Mažiausiai, keliolika balsų ir nulį procentų, surinko siūlymas oro uostą pavadinti A. Smetonos vardu. Net jei apklausa ir nėra reprezentatyvi, ji veikiausiai rodo tam tikrą nuovargį nuo aplink esančios tikrovės lietuviškojo įsimbolinimo. Galbūt tai ženklas, kad po dešimtmečio ramiai svarstysime sąrašą, kuriame bus vietos ir Miłoszui ar Batorui.
