Tačiau pirmieji renginiai atskleidžia, jog veikiausiai taip ir nebus įdėta pastangų, kad išsivaduotume nuo su Klaipėdos kraštu siejamų atminimo klišių ir įveiktume jo istorijos užmarštį.
Seimo nutarime pateikiami keli tokio paskelbimo pagrindai ar argumentai: „Po 1923 metų sukilimo įvykęs Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos tapo vienu svarbiausių XX amžiaus geopolitinių laimėjimų, turėjo ypatingos reikšmės Lietuvos raidai, jos kaip jūrinės valstybės statusui, taip pat Klaipėdos kaip uostamiesčio vaidmeniui Baltijos jūros regione“. Argumentuojama pragmatiškai, remiantis vadinamąja didžiąja politika: prijungimas buvęs visapusiškai naudingas Lietuvos valstybei, be to, parodęs, kad Lietuvos politikai ir diplomatai geba žaisti tarptautinėje lygoje ir gauti iš to naudos valstybei.
Šiandien mums kalbant apie Klaipėdos kraštą, žmonės, bent absoliuti jų dauguma, kaip svetimieji yra išstumti iš mūsų kalbų ir minčių.
Didžiosios politikos istorija į įvykius žvelgia tarsi iš paukščio skrydžio ir valstybės laimėjimus matuoja net ne dešimtmečiais, o šimtmečiais. Ji abejinga konkrečių ten ir tada gyvenusių žmonių džiaugsmams, pasiekimams ir kančioms. Šiandien mums kalbant apie Klaipėdos kraštą, žmonės, bent absoliuti jų dauguma, kaip svetimieji yra išstumti iš mūsų kalbų ir minčių.
Nemažai atsiras sakančių, kad Klaipėdos kraštą mes ir suvokiame kaip neatsiejamą Lietuvos dalį. Juk ten prasidėjusi lietuviška raštija, tai buvęs lietuvių kraštas. Iš tiesų toks suvokimas iškreiptas tarpukario tautinės valstybės politikos ribotumų ir sovietinės kultūros bei atminimo politikos.
Vietos gyventojai, įskaitant ir lietuvninkus, 1923 m. prijungimą vertino kaip prijungimą prie ekonomiškai, kultūriškai ir socialiai labiau atsilikusio krašto, tad tikėjosi autonomijos. Jie, net jei ir jautėsi lietuviais, šimtmečiais buvo ištikimi Prūsijos piliečiai. Liuteronybė formavo jų savitą kultūrinę tapatybę, kuri labai ryškiai skyrėsi nuo Lietuvos lietuvių tapatybės. Jauna Lietuvos valstybė, prijungusi Klaipėdos kraštą, darė tą pačią valdymo ir politikos klaidą, kurią kartojo ir vėliau Sovietų Sąjungai „padovanojus“ Vilniaus kraštą. Nebuvo gilinamasi į krašto kultūrinius ar ekonominius savitumus, nebuvo stengiamasi atrasti valdymo būdo, kuris vietos gyventojams taptų priimtinu ir suprantamu, nuteiktų juos jei ne draugiškai, tai bent lojaliai. Pradžioje gana abejingai naują valdžią sutikę gyventojai po kiek laiko ėmė ją vertinti neigiamai, sustiprėjo tautinės įtampos. Todėl nenuostabu, kad nemažai jų Hitlerio Vokietijos valdžios grįžimą sutiko palankiai. Karo pabaigoje didelė dalis gyventojų (vokiečių ir lietuvių) pasitraukė. Nemažai besitraukiančių civilių sovietinė kariuomenė išžudė.
Klaipėdos krašte (kurį sovietų armija traktavo kaip buvusią Lietuvos SSR teritoriją) žudynės nebuvo tokios žvėriškos.
Kaip skelbia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, per paskutinį karo pusmetį „per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkst. lietuvių kilmės) buvo žvėriškai išžudyta“, iš 2,6 mln. gyventojų Karaliaučiaus krašte liko 160 tūkst. Spalio 16 d. Lietuvoje minima kaip Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Centro informacija gali įnešti tam tikros painiavos dabartinio minėjimo kontekste. Karaliaučiaus kraštas yra platesnė teritorija nei Klaipėdos kraštas. Klaipėdos krašte (kurį sovietų armija traktavo kaip buvusią Lietuvos SSR teritoriją) žudynės nebuvo tokios žvėriškos. Ir vis dėlto faktas lieka, kad pasibaigus karui, o ir dėl vėlesnės dar likusių gyventojų repatriacijos į Vokietiją, šiame krašte neliko žmonių, kurie ten gyveno šimtmečiais. Neliko ir šių gyventojų kurtos kultūros, nebent tik kaip griūvantis paveldas ar vienas kitas užfiksuotas (arte)faktas. Kraštas buvo sunaikintas, ištuštėjusioje vietoje įsikūrė nauji gyventojai, suvažiavę iš įvairių Lietuvos vietų.
Sovietmečiu krašto kultūrinė ir istorinė užmarštis buvo dar labiau įtvirtinta. Visiškai iš bendros atminties ištrintos pokariu vykusios žudynės, kraštas paskelbtas kaip „išvaduotas“ sovietinės kariuomenės. Kartu krašto atmintis stipriai lituanizuota.
Propagandiškai kovojant su katalikybe ir siekiant sumenkinti katalikiškos kultūros įtakos reikšmę tautinei raštijai, buvo išskirtinai pabrėžiama Mažosios Lietuvos lietuviškos raštijos svarba. Martynas Mažvydas ir Kristijonas Donelaitis buvo selektyviai įskiepyti į kiekvieno sovietinio lietuvio enciklopedinį žinojimą kaip lietuviškosios kultūros veikėjai. Drauge buvo ištrinti faktai, susiję su Mažosios Lietuvos istorija, kurie būtų leidę suprasti, kad šių kunigų lietuviška veikla buvo galima tik dėl savitos Prūsijos politikos tautinių grupių atžvilgiu.
Sovietinės antivokiškos nuostatos formavo tokį Mažosios Lietuvos lietuvių įvaizdį, kuris buvo neatsiejamas nuo šimtmečius trukusio tautinio išnaudojimo. Taip kartu trinti krašte gyvenusių vokiečių ir kitų tautybių žmonių pasiekimai ir net pats buvimas. Tai liko tam tikru anoniminiu kontekstu lietuvių lietuviškai veiklai. Tuomet ir Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos SSR, kurį sovietai susiejo ir su Klaipėdos atkovojimu 1945 m. pradžioje, buvo pristatomas kaip galutinis Mažosios Lietuvos lietuvių išvadavimas iš ilgamečio vokiečių jungo. Priešsąjūdinėje Lietuvos SSR, pasitelkus ir Vydūno įžvalgas darbe Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių, buvo imta ypač akcentuoti, neva Mažoji Lietuva visais laikais teisėtai buvusi Lietuvos dalimi, tik taip nutikę, kad keliems šimtams metų tapusi pavergta vokiečių.
Būtų gera proga bent pamėginti suprasti, ką Klaipėdos krašto pilna, nekupiūruota ir per lietuvių tautinį filtrą neperleista istorija duoda dabartinei Lietuvai.
Klaipėdos krašto metai, regis, yra puiki proga iš naujo mėginti į atmintį sugrąžinti istoriją. Būtų gera proga bent pamėginti suprasti, ką Klaipėdos krašto pilna, nekupiūruota ir per lietuvių tautinį filtrą neperleista istorija duoda dabartinei Lietuvai. Kokie gyventojai (lietuviai, vokiečiai, škotai ir kiti) ten gyveno, ką jie kūrė, kas jiems rūpėjo? Kaip gyvena palikuonys tų, kuriems karo pabaigoje pavyko išvykti iš krašto, koks jų santykis su protėvių žeme? O galbūt rastume ir gyvų pačių išvykusiųjų? Galbūt su jais pavyktų ir mums užmegzti artimesnį ryšį? Tai būtų gera proga mums, gyvenantiems dabartinėje Lietuvoje, papildyti savo istorinę tapatybę.
Klaipėdos krašto metų minėjimo planas rodo, kad nieko panašaus nesiekiama. Jame pagrindinis dėmesys kreipiamas į du dalykus. Pirma, kalbama apie patį krašto prijungimo įvykį 1923 m. kaip geopolitinių aplinkybių ir Lietuvos politinių veiksmų išdavą. Registruojami ir pagerbiami „sukilimą“ organizavę veikėjai ir savanoriai, rekonstruojamos „sukilėlių“ atakos smulkmenos ir panašūs dalykai. Planuojamas rengti naktinis žygis „sukilėlių takais“. Antra, ryškinami Klaipėdos krašto lietuviškieji akcentai. Pavyzdžiui, Klaipėdos krašto lietuvninkų etninė kultūra. Net ir planuojama konferencija karo metų aukoms atminti ketina prisiminti vien lietuvių aukas: „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių veikėjai – nacių ir sovietų represijų aukos“. Vokiečiai, kitų tautybių gyventojai, apskritai krašto savitumas iškrenta iš bendro minėjimo plano. Ar tai rodo tam tikrą biurokratinį tingumą imant tai, kas po ranka? O gal reiškia, kad net ir valstybiškai patogu, kad beveik neliko senųjų gyventojų (įskaitant ir lietuvius)? Nėra kam kelti balso, pateikti savo santykį su kraštu, kuris griautų nusistovėjusius stereotipus ir galbūt nederėtų su sovietine dviejų Lietuvų vienybės idėja. Kai nėra balsų iš praeities, ir Klaipėdos krašto istorinį atminimą galima kurti tarsi ant tuščio lapo, kaip kam patogiau.
Sausio 15 d. Klaipėdoje vyko oficialus Klaipėdos krašto prijungimo minėjimas, valstybės vadovai šia proga sakė ar siuntė kalbas. Prezidentas Gitanas Nausėda sveikino minėjimo dalyvius paradoksaliai pabrėždamas, kad Klaipėda „gerbia savo praeitį ir puoselėja savo ypatingą, įvairių kultūrinių ir istorinių klodų subrandintą tapatybę“, kalbėjo, kad Klaipėda amžiams tapusi ne tik Lietuvos suvereniteto, bet ir lietuvių tapatybės neatsiejama dalimi. Tačiau tą tapatybę siejo tik su Mažąja Lietuva kaip Lietuvos raštijos lopšiu. 1923 m. pateikė kaip susivienijimą dviejų Lietuvų, kurios buvo atskirtos.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sveikinime didžiausią dėmesį skyrė būtent 1923 metams. Tačiau baigdama perėjo prie įprasto pasakojimo, kad Mažoji Lietuva visada neva priklausiusi Lietuvai: „Tąkart po kelių šimtų metų į Klaipėdą grįžo lietuviai. O Lietuva grįžo prie jūros. Šis įvykis neabejotinai yra vienas reikšmingiausių Lietuvos valstybės raidos etapų“.
Minėjimas aiškiausiai atskleidė, kad dabartinė Klaipėda nėra joks Mažosios Lietuvos miestas.
Pats minėjimas Klaipėdoje atitiko geriausias sovietinės selektyvios atminties ir užmaršties tradicijas, papildytas paties prijungimo fakto sureikšminimu. Istoriniai sukilėlių vaizdai buvo pamaišyti su iškilmingomis kalbomis, etnografinėmis lietuvninkų dainomis, sovietiniais šlageriais ir, galiausiai, mero Vytauto Grubliausko baigiamosiomis džiazo improvizacijomis. Minėjimas aiškiausiai atskleidė, kad dabartinė Klaipėda nėra joks Mažosios Lietuvos miestas. Tai yra posovietinis uostas, kuriam jo prisimenama istorija prasideda 1945 m. sausį, kai Stalinas paskambino Antanui Sniečkui ir pasveikino su miesto išvadavimu.
Dabartinė nepriklausomybė atnešė mums laisvę ir stiprybę. Jau galime nesijausti aukomis, kurias visais laikais vis kas nors išnaudojo ir engė. Esame pakankamai stiprūs, kad pastebėtume ir aukas, kurioms lietuviai yra sukėlę skausmo. Galime nustoti ir save matyti kaip aukas tomis istorinėmis aplinkybėmis ir tose vietose, kai aukos nebuvome.
Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos atmintis dabartinių lietuvių sąmonėje yra nesusipratimas. Su mikroskopu tyrinėdami savo lietuviškuosius skaudulius ir girdamiesi diplomatiniais pasiekimais, nesugebame pastebėti ir pripažinti kitų pasiekimų ir tragiškų aukų. Ne mes sukėlėme šią tragediją, sunaikinusią krašto žmones ir kultūrą. Tačiau jei jau Klaipėdos kraštą laikome savu, mažiausia, ką galėtume padaryti – tai stengtis šį kraštą ir jo buvusį gyvenimą atgaivinti savo atmintyje ir atrasti ryšį su jo pilna istorija.
