Galėjai justi, kad prieš akis prasuktas vaizdų, žodžių, judesių ir garsų koliažas emociškai stipriai paveikė žmones. Toks emocijų antplūdis atrodė lyg ir savaime suprantamas: ko galėtų nesujaudinti scenoje (ir šalia jos) režisieriaus pasakojama motinos netekties istorija? Arba į sceną išeinantys negalią turintys mėgėjai aktoriai? Argi nebuvo pataikyta ten, kur mums asmeniškai ir visuomeniškai labiausiai skauda?
Tačiau tokia žiūrovų reakcija pribloškė. Man kilo įtarimas, kad žmonės nesuprato, ką išvydo.
Pippo Delbono neslepia, kad yra kairiųjų pažiūrų ir savo kūriniais tam tikra prasme formuoja politinius vaizdinius ir argumentus. Pats režisierius tai yra pavadinęs „šekspyriškais santykiais su politika“, esą Shakespeare'as mums nesako, kad Ričardas III yra blogas, bet parodo, kad tapęs karaliumi, žmogus atskleidžia savo niekšiškąją pusę. Tokiu pačiu būdu – ideologiškai konstruodamas tikrovę – Delbono pasiunčia savąją politinę žinutę. Kartais tai daro gana tiesmukai, kaip, pavyzdžiui, dokumentiniame filme „Sangue“ (it. „Kraujas“) apie bičiulį Giovannį Senzanį, iš kalėjimo paleistą „Raudonųjų brigadų“, teroristinės kraštutinių kairiųjų organizacijos, lyderį, kartais – kaip „Orchidėjos“ atveju – šią tikrovę ar jos kritiką konstruoja subtiliau.
Tiesa, „Orchidėjose“ tiesmukų elementų netrūko, idant kiekvienas tikrai suprastų, ką autorius nori pasakyti: režisierius nostalgiškai ir su kartėliu guodėsi, kad „revoliucijai“ nepavykę nieko pasiekti, metaforomis ragino perdalinti turtus, pašaipiai rodė popiežiui Benediktui XVI šokančius gimnastus nuogais torsais, bet keisčiausiai nuskambėjo jo mintis, kad Afrikoje skurstantys žmonės yra laimingesni už turtingus europiečius, mat Afrika kupina džiaugsmo, o Europa – bedvasė. Scenoje pasirodantys psichinę ar kitokią negalią turintys žmonės taip pat nebuvo vien būdas atskleisti įvairovę tam, kad būtų įveikta tam tikrų socialinių grupių marginalizavimas ir stigmatizavimas. Viename interviu Delbono paaiškino: „Šiais laikais matomas agresyvus kapitalizmas, kuris pamiršo žmones, pamiršo Kitą [...]“. Tai kova prieš abstrakčią kapitalizmo jėgą, o ne už konkrečius gyvus žmones.
Taigi žmonės plojo atsistoję. Net manyje prabudo mažas piktas komunistas, kuris žiūrėdamas į pirmose eilėse entuziastingai plojančius žiūrovus skaičiavo, kiek gi jie mokėjo už bilietus, jeigu mes, sėdintys beveik palubėje, sumokėjome ar ne po trisdešimt eurų? Ar jie tikrai gali būti karšti komunizmo rėmėjai? Ir už ką jie iš tikrųjų ploja? Už revoliucijos ilgesį? Turto perdalijimą? Džiaugsmingą Afriką?
Autoriai žvilgsnį nuo pasaulio nukreipė į save, nes nebegali ar nebenori politiškai apmąstyti mūsų tikrovės. Ir skaitytojams, regis, tai visai (pa)tinka.
Tai, kad „Sirenose“ išvydome ir, viliuosi, dar išvysime politiškai aiškiai angažuotus kūrinius, gali būti laikoma tik privalumu, jokiu būdu – ne trūkumu. Menas, žinia, yra būties apmąstymo ir dialogo forma, ir mums svarbu žinoti, ką kiti galvoja apie pasaulį, kuriame mums lemta kartu nugyventi tam tikru istoriniu tarpsniu. Tačiau kyla įtarimų, kad nemaža dalis auditorijos, vadinamosios interpretacinės bendruomenės, nebesugeba (ar tiesiog nenori, tingi) atpažinti tokių kūrinių politinio teksto ir potekstės. Politinė interpretacija, kuri kai kurių kūrinių atveju atrodo kone privaloma, yra laikoma nedvasingu politizavimu, neskoningu ir žemu užsiėmimu, kurio kiekvienas tikras meno mylėtojas jokiu būdu nesiims. Po spektaklio „Orchidėjos“ skaitydamas kritikų recenzijas neaptikau nė vieno teksto, kuriame būtų pamėginta bent kiek nuosekliau dekonstruoti Delbono pasiųstą politinę ar ideologinę žinią, nors vienas kitas kritikas ir atkreipė dėmesį į antikapitalistinę spektaklio nuotaiką, o Vaidas Jauniškis ir aiškiai suabejojo viso pasirodymo verte ar vertingumu mūsų auditorijai (Vaidas Jauniškis, „Sirenų“ laikai ir tekstai, in: Kultūros barai, 2015, Nr. 11, p. 25–32).
Būtų siaubinga, jei visas menas staiga taptų politiškai angažuotas. Ne mažiau siaubinga būtų, jei visa kritika taptų orientuota tik į politinį lygmenį, tačiau susidaro įspūdis, kad Lietuvoje regime priešingą tendenciją – meno ir jo kritikos visišką nupolitinimą, ir tai veda į nemažesnį siaubą, nes viena vertus, prarandame galimybę per meną apmąstyti mūsų buvimą kartu ir ieškoti geriausios sugyvenimo formos (ką ir laikyčiau politikos esme), kita vertus, nekritiškai priimame kitų siūlomas idėjas ir vaizdinius, kurie, nepaisant mūsų pozicijos, veikia mūsų mąstymą ir vaizduotę. Jeigu vizualiuosiuose menuose (dailėje, fotografijoje, bet pirmiausia – šiuolaikiniuose tarpdisciplininiuose) to politiškumo dar užtektinai, tai kokioje literatūroje jo reikėtų gerokai paieškoti. Kai burbama, kad lietuvių literatūra yra pernelyg suegocentriškėjusi, tai (bent iš dalies) pasakoma būtent tai – autoriai žvilgsnį nuo pasaulio nukreipė į save, nes nebegali ar nebenori politiškai apmąstyti mūsų tikrovės. Ir skaitytojams, regis, tai visai (pa)tinka.
Pats lengviausias atsakymas, kodėl taip nutiko, galėtų būti „sovietinė patirtis“ – dabartinės nupolitinimo nuotaikos tėra užsitęsusi (ar chroniška) reakcija į anuomet buvusį meno ideologizavimą. Betgi toks atsakymas būtų pernelyg paprastas. Iškart po nepriklausomybės atgavimo iškilę geriausi rašytojai (Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Jurga Ivanauskaitė ir kt.) kūriniuose ir (visada) anapus jų artikuliuodavo pasaulėžiūrines nuostatas ir gindavo tam tikras politines vertybes. Ne vienas iš mūsų gana nesunkiai galėtų įvardinti bent jų esmę. Tą patį padaryti apie dabartinius rašytojus būtų kur kas sunkiau. Jeigu nebūtų „Facebook“, gal ir neįmanoma. Tad atsakymas, kodėl politinis dėmuo atskiriamas nuo kūrinio vertės, daug komplikuotesnis ir jo, ko gero, reiktų ieškoti galvojant apie bendrą ilgus metus trukusią politikos (kaip teorijos ir praktikos) kompromitaciją, susiklosčiusį skeptišką požiūrį į pasaulėžiūrinius ir politinius idealus (ir ištikimybę jiems), šiuolaikinėje visuomenėje susiformavusią meno ir kritikos sampratą bei paskirtį, menininko vaidmenį, intelektinius mažėjančios visuomenės išteklius, ir t. t.
Akivaizdu, kad nemažai daliai literatūros ir kitų menų kūrėjų estetinė programa yra svarbiau už politinius idealus, vidinis pasaulis – už išorinį, komercinė sėkmė – už nuoširdumo ar eksperimento riziką.
Tos paieškos būtų sunkios ir nežinia kokį galutinį atsakymą pateiktų, bet akivaizdu, kad nemažai daliai literatūros ir kitų menų kūrėjų estetinė programa yra svarbiau už politinius idealus, vidinis pasaulis – už išorinį, komercinė sėkmė – už nuoširdumo ar eksperimento riziką. Tai visiškai nereiškia, kad estetinė programa, vidinis pasaulis ar komercinė sėkmė nėra svarbūs, bet jie nėra ir vieninteliai svarbūs faktoriai, ir kai ignoruojame ir atmetame kitų faktorių reikšmę, regime ryškėjančią grėsmę, kad literatūra, o gal ir visas menas nebebus būties apmąstymo ir dialogo erdve, o vien – būties pajautimo ir monologo erdve. Čia nėra išskirtinės menininkų kaltės (apie kaltę apskritai būtų kvaila kalbėti), nes tai atitinka ir interpretacinės bendruomenės lūkesčius: ji iš tikrųjų, regis, linkusi suprasti ir vartoti meną labiau kaip pabėgimo iš tikrovės nei sugrįžimo į tikrovę priemonę. O juk menas turėtų būti ir toks, ir toks.
Kai tokia interpretacinė bendruomenė susiduria su politiškai angažuotu menu, ji gali nekritiškai perimti jai peršamus politinius vaizdinius, kitaip sakant, su pateiktu „bendražmogiškų problemų“ maistu praryti ir ideologinę piliulę. Žiūrovui gali atrodyti: kam be reikalo politizuoti pasakojimą apie motinos netektį? Bet juk autorius politizuoja – sujaudindamas mirštančios motinos vaizdais jis tuo pačiu pasako: beje, šitai bedvasei Europai reikia revoliucijos.
Kairiuosius visada kankino (gana pavojingas) utopinis įsitikinimas, kad žmogiškoje tikrovėje įmanoma ką nors pradėti „nuo nulio“, tarsi būtų įmanoma sukurti tuštumą, kurią gali užpildyti kuo tik užsigeidęs.
Pastaraisiais metais kairiųjų pažiūrų menininkų kūriniai labai dažnai grįžta prie tos pačios temos ir idėjos – Europos Sąjungą sukrėtusios ekonominės krizės, viršvalstybinių institucijų nulemtos demokratijos stokos ir pabėgėlių antplūdžio kontekste jie kritikuoja Europą kaip nevykusį kapitalistinį darinį, tiesą sakant, jie iš principo atmeta dabartinės Europos idėją. Tebevykstančiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje prieš keletą dienų patyriau tikrą déjà vu: ten parodytame filme „Europa, ji myli“ režisierius Janas Gassmannas kritikuoja Europą tais pačiais vaizdiniais kaip ir Pippo Delbono. Tarp pasakojimo apie keturių porų santykius skirtinguose Europos miestuose įterpiami kadrai ir įrašai, iš kurių susidėlioja aiški, gana šabloniška žinia: dabartinė Europa atsirado ne kaip pasipriešinimas fašizmui, o kaip (taip ir nenugalėto) fašizmo tęsinys; fašizmas, žinoma, yra logiška kapitalizmo išdava, todėl kapitalistinė Europa, grimztanti į vis gilesnę krizę, neišvengiamai vėl taps ir fašistine, o tą įrodo stiprėjančios kraštutinės dešiniosios jėgos, kurios suvokiamos ne kaip pasitraukimas nuo Europos idėjos, o kaip jos kulminacija. Vienintelė išeitis – atmesti dabartinę Europos idėją, sunaikinti jos kapitalistinius pagrindus ir viską pradėti kurti nuo nulio.
Kairiuosius visada kankino (gana pavojingas) utopinis įsitikinimas, kad žmogiškoje tikrovėje įmanoma ką nors pradėti „nuo nulio“, tarsi būtų įmanoma sukurti tuštumą, kurią gali užpildyti kuo tik užsigeidęs. Tačiau, kaip minėjau, nelaikyčiau problema to, kad menininkai savo kūriniais išsako vienokias ar kitokias politines vizijas, net jeigu man asmeniškai ar kam nors kitam jos pasirodytų nepriimtinos ar pavojingos. Daug svarbiau kelti klausimą, ar mes tebesame politinė bendruomenė, kuri geba atpažinti išsakomas politines idėjas, jas apsvarstyti ir suvokti, ką jos iš tiesų sako? Ar mes tikrai norime ploti pasiūlymams, atmetantiems dabartinės Europos idėją? Ar mes toliau tikėsime, kad meną įmanoma padėti po stikliniu gaubtu ir taip apsaugoti nuo purvinų politikos pirštų?
Beje, amžinatilsį Pippo Delbono motina, katalikė pradinių klasių mokytoja, neapkentė komunistų.
