Ši filmo istorija – ne pirmą kartą šiemet – nenorom vėl iškyla atmintin. Ne todėl, kad šiuo metu vykstančiame kitame kino festivalyje „Kino pavasaris“ galima matyti panašią mintį, jei ir ne visada sąmoningai, rutuliojančius filmus (argi ne apie sutrūkusius socialinius ryšius kalba Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“?), o todėl, kad Lietuvoje, anapus ekranų egzistuojančioje tikrovėje, vėl ir vėl regime tą patį siužetą – iš abejingumo, tylos solidarumo (apmaudo akimirką atrodo – vienintelio likusio) kylantys nusikaltimai.
Nesu kriminologas ir neketinu aiškinti Lietuvoje įvykstančių smurtingų nusikaltimų priežasčių, tačiau neįmanoma neatkreipti dėmesio į pasikartojantį nusikaltimų foną: kaimynus, girdėjusius riksmus ir trenksmus bute, kuriame buvo mirtinai primuštas vaikas, bet nieko nedariusius, tam tikroje teritorijoje siautėjančių gaujų ignoravimą, vaikų ir paauglių viešo žeminimo toleravimą, savivaldybių, kuriose žudosi paaugliai, pavadinimą „pavyzdinėmis“ ir t.t. Tad kreipti dėmesį reikėtų ne tik į nusikaltėlius ir aukas, bet ir stebėtojus, tuos 38 liudininkus. Taigi visus mus. Teigiama, kad nusikaltimų skaičius Lietuvoje mažėja, o gana isteriška žiniasklaidos reakcija į juos iškreipia tikrąjį vaizdą. Greičiausiai visa tai yra tiesa, nors lieka neaišku, ar vertinant nusikaltimų mastą yra atsižvelgiama, pavyzdžiui, į tai, kaip emigracija keičia ne tik Lietuvos demografinius rodiklius, bet ir socialinę struktūrą? Ar negali būti, kad nusikaltimų nemažėja, jie tiesiog emigruoja?
Mėginama atsakyti į klausimą, kodėl mūsų visuomenėje kyla sunkūs smurtingi nusikaltimai, bet gerokai rečiau ryžtamasi užduoti klausimą: kokia yra „mūsų visuomenė“? Ir visai nepriimtina klausti: ar yra ta „mūsų visuomenė“?
Kaip ten bebūtų, gerokai sunkiau nei suskaičiuoti įvykdomus nusikaltimus yra įvertinti mūsų socialinius ryšius. Mėginama atsakyti į klausimą, kodėl mūsų visuomenėje kyla sunkūs smurtingi nusikaltimai, bet gerokai rečiau ryžtamasi užduoti klausimą: kokia yra „mūsų visuomenė“? Ir visai nepriimtina klausti: ar yra ta „mūsų visuomenė“?
Rusų istorikas Jurijus Afanasjevas yra iškėlęs mintį, kad nuo Stalino valdymo laikų Sovietų Sąjungoje buvo naikinama visuomenė. Jo žodžiais, buvo siekiama išnaikinti socialumą kaip amžiais augusią ir žmonių bendrijoje susiklosčiusią diferenciaciją, o turbūt dar svarbiau – sutraukyti visų rūšių socialines organizacijas – nuo pirklių gildijų iki bažnyčių parapijų ir kaimo bendruomenių.
Praktiškai tai reiškė, kad žmonės laisvanoriškai, savo pačių iniciatyva ir pagal savo pačių poreikius nebegalėjo burtis į laisvas organizacijas, nebegalėjo įprastomis socialinėmis formomis puoselėti tarpusavio ryšių ir tokiu būdu kurti prasmingą buvimą visuomenėje, tiesą sakant, nebeturėjo galimybės apskritai kurti visuomenės. Šiuos savaimius socialinius saitus, kurie sudaro modernios visuomenės pagrindą, pakeitė vienintelis legalus ryšys tarp individo ir valstybės: žmogus socialinėje erdvėje galėjo veikti tik ten, tik tiek ir tik taip, kaip jam leido valstybė. Tai reiškė, kad visos organizacijos galėjo kurtis ir veikti tik kaip valstybės inicijuotos ir jos kontroliuojamos, vadinasi, galėjo realizuoti ne savo, o vien valstybės primestus tikslus. Tai nebebuvo tikra visuomenė, o tik iš viršaus valstybės valdomų individų sambūris.
Tokia Afanasjevo idėja nebuvo nauja. Gerokai anksčiau labai panašiai apie politinę izoliaciją ir socialinį vienišumą rašė filosofė Hannah Arendt, įvardindama stalinistinę Sovietų Sąjungą ir hitlerinę Vokietiją totalitarinėmis valstybėmis. Tokių valstybių pamatas, teigė Arendt, „yra vienišumas, patyrimas, kad apskritai nebepriklausai pasauliui, kuris yra vienas radikaliausių ir beviltiškiausių žmogaus patyrimų“.
Teiginiai apie sunaikintą visuomenę skambėjo taip neįprastai, kad labai greitai Arendt ir jos sekėjai sulaukė milžiniškos kritikos. Sovietų Sąjungos tyrinėtojams tapo vienu svarbiausiu uždavinių įrodyti visuomenės egzistavimą ir dar daugiau – jos nuolatinę kaitą, pavadintą modernizacija. Iš tiesų Sovietų Sąjunga vykdė visuomenės modernizaciją. Ją galima net vadinti turbomodernizacija, nes per santykinai labai trumpą laiką buvo siekiama sulaužyti tradicinės Rusijos visuomenės struktūrą ir ją pritaikyti susikūrusios naujos komunizmą statančios valstybės tikslams. Tačiau ta modernizacija buvusi paradoksali – modernizuodami visuomenę sovietai ją kartu ir naikino: žmonės tapo raštingesni, bet negalėjo tuo raštingumu pasinaudoti, vieni pirmųjų pasaulyje gavo modernios valstybės socialinę apsaugą, bet nustojo rūpintis vieni kitais, persikraustė iš kaimų į miestus, bet neturėjo galimybės puoselėti urbanistinių (kokybiškai visai kitokių gebėjimų reikalaujančių) sugyvenimo formų ir t.t.
Kaip yra pastebėjęs istorikas Nerijus Šepetys, Afanasjevo teiginiai apie sunaikintą visuomenę labiausiai taikytini sovietų Rusijai ir kur kas atsargiau – sovietų okupuotai Lietuvai. Tačiau žiūrėdami į savo dabartinę visuomenę, vis dėlto turėtume bent jau pabandyti kelti klausimą, kaip fundamentaliai sovietai paveikė mūsų visuomenės raidą.
Po 1918 m. ištrūkusi iš labai tradicinės ir izoliuotos carinės Rusijos Lietuvoje kūrėsi moderni visuomenė. Žinoma, ji susidūrė su daug problemų, jos raidą bent kai kuriose srityse aiškiai trikdė autoritarinis Antano Smetonos režimas, bet vis dėlto daugėjant miesto gyventojų, augant pramonei, iš lėto keičiantis socialinei struktūrai matome, kad atsirado modernios buvimo kartu formos. Štai ketvirto dešimtmečio pradžioje Lietuvoje (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų) veikė daugiau nei 800 įvairių politinių, religinių, kultūrinių, ekonominių ir tautinių organizacijų.
Sovietų okupacija šį natūralų modernios visuomenės kūrimąsi ėmė stabdyti. Suprantama, Lietuvos visuomenės sunaikinti nepavyko – turbūt dėl daugelio priežasčių, bet galima paminėti vien tai, kad moderni visuomenė jau buvo pradėjusi kurtis tarpukariu, taip pat sovietų režimas partizanų karu sulaukė didelio pasipriešinimo (o tai turėjo įtakos ir viso sovietinio laikotarpio raidai).
Tačiau negalima nematyti ir to, kad jau Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos visuomenė buvo stipriai pažeista: okupacijų ir represijų patirtis gerokai suskaldė visuomenę, iš tų įtampų išsiveržė nemažai vienų grupių priešiškumo kitoms, o nacių ir vietinių pagalbininkų įvykdytas Holokaustas atėmė labai svarbią mūsų visuomenės dalį – beveik visą žydų bendruomenę. Po tokios netekties manyti, kad pokario visuomenė galėjo būti panaši į prieškario, yra tiesiog neįmanoma.
Po karo jos griovimas vyko toliau. Sovietinės represijos ir trėmimai buvo nukreipti į šviesuomenę, taigi žmones, kurie labiausiai plėtojo socialinius ryšius ir prisidėjo prie visuomenės kaip tokios kūrimosi tarpukariu. Partizanų karas bent kiek pristabdė sovietinės tvarkos diegimą, tačiau socialiniu požiūriu žuvę apie 20 tūkst. partizanų taip pat reiškė katastrofą, nes kaip yra parodęs istorikas Dainius Noreika, įsitraukimą į partizaninę kovą neretai nulemdavo (ar sudarė sąlygas) prieš karą užmegzti socialiniai ryšiai (dalyvavimas šaulių, ateitininkų ir panašiose organizacijose). Taigi su žuvusiais partizanais žuvo ir jų socialinis kapitalas. Neįmanoma kiekybiškai tiksliai apskaičiuoti, bet galima teigti, kad tokiu būdu Holokaustas, represijos, tremtys ir partizanų žūtys reiškė, kad didžiausią socialinį kapitalą ar socialumą sukaupę žmonės, o su jais ir užsimezgę „socialumo centrai“ faktiškai buvo sunaikinti.
Sovietmečiu jiems atsikurti viešame gyvenime nebuvo galimybių: valstybės nekontroliuojamas, taigi pačių žmonių socialinius poreikius atliepiančias politines, kultūrines ir visuomenines organizacijas kurti buvo draudžiama, o tikroji viešoji erdvė, kurioje nepažįstami žmonės galėtų ieškoti bendrų vertybinių sąlyčio taškų ir formuluoti bendro gyvenimo tikslus, neegzistavo. O kur dar nuo pirmųjų okupacijos dienų pradėta diegti piliečių savikontrolės sistema – skųsti ir pranešinėti valdžiai apie režimui „priešiškus elementus“, – kuri lyg sieros rūgštis tirpdė individus į visuomenę sulipinančią medžiagą – pasitikėjimą.
Mokslininkė priėjo prie išvados, kad sovietmetį išgyvenę lietuviai yra kur kas labiau susirūpinę „pasitikėjimo / nepasitikėjimo“ problema santykiuose su kitais, jie remiasi supratimu, kad iš tiesų asmuo gali nebūti toks, koks atrodo išoriškai. Taip Katiliūtė-Boydstun užfiksavo aukštą tarp žmonių tvyrantį nepasitikėjimo lygį.
Netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išeivijos mokslininkė Dalia Katiliūtė-Boydstun atliko tyrimą, kokias kategorijas žmonės Lietuvoje ir JAV vartoja kitiems apibūdinti. Anot jos, apibūdinant labiau individualias negu visuomenines asmenų savybes, tarp abiejų grupių iškilo įdomūs skirtumai: kone pusė lietuvių kaip apibūdinimą vartojo kategorijas „atvirumas / uždarumas“, kai amerikiečių – tik 7 proc. Amerikiečiai retai vartojo sąvokas „nuoširdus“ ar „neklastingas“ ir „apgaulingas“ ar „dviveidis“, o Lietuvoje šias sąvokas vartojo 60 proc. Mokslininkė priėjo prie išvados, kad sovietmetį išgyvenę lietuviai yra kur kas labiau susirūpinę „pasitikėjimo / nepasitikėjimo“ problema santykiuose su kitais, jie remiasi supratimu, kad iš tiesų asmuo gali nebūti toks, koks atrodo išoriškai. Taip Katiliūtė-Boydstun užfiksavo aukštą tarp žmonių tvyrantį nepasitikėjimo lygį. Tarsi komentuodamas šiuos tyrimo rezultatus, neseniai išleistoje atsiminimų apie Marcelijų Martinaitį knygoje Tomas Venclova rašė: „Dabar net keista prisiminti, kokia atomizuota buvo tų laikų visuomenė, su kokiomis kliūtimis mezgėsi žmonių ryšiai.“
Be abejo, žmonės ryšius mezgė, tačiau bent kiek tikresni socialiniai ryšiai buvo įmanomi tik privačioje ar pusiau privačioje erdvėje – taigi nedidelėse grupėse, o tai jau savaime kelia abejonių, ar čia galime kalbėti apie visuomenės egzistavimą. Be socialinių ryšių nebūtų buvusi įmanoma ne tik pogrindinė rezistencija, bet ir tai, ką Ainės Ramonaitės ir Jūratės Kavaliauskaitės tyrėjų grupė yra pavadinusi „savaimia visuomene“ – didesni bendraminčių rateliai, puoselėję savas vertybes ir idealus. Tačiau tokie socialinio audinio sutankėjimai kaip fotografijos negatyvas atskleidžia, kiek tas audinys buvo sudraskytas ir iš kokių skutelių mėginta siūti naują visuomenę. Turbūt labiausiai išplitę ir didžiausius tinklus kūrę socialiniai ryšiai tuomet buvę blato santykiai, skatinę buvimą tarp žmonių ir su žmonėmis suvokti grynai egoistiškai pragmatiškai, kaip išlikimo, o ne kūrimo klausimą.
Atgimimo laikotarpis yra įsitvirtinęs atmintyje kaip vienybės metas, tačiau bet kuris, pavartęs to tarpsnio spaudą ir pažiūrėjęs kurtus vis drąsesnius dokumentinius filmus, netruks pastebėti, kiek daug į viešumą iškilo pykčio, nepasitenkinimo, frustracijos, nuovargio ir nuolatinio žeminimo palikto skausmo – visa tai, kas verčia galvoti apie to meto socialinius griuvėsius. Iš tiesų į Sąjūdį būręsi žmonės troško kovoti ir su šiuo palikimu – tragišku šio troškimo simboliu tapo sovietinėje armijoje tarnavęs Artūras Sakalauskas, kuris 1988 m. vasarį traukinyje į Leningradą, kuriame buvo gabenami kaliniai, nušovė aštuonis kartu su juo tarnavusius karius. Tokio poelgio priežastis – ilgai trukę kankinimai ir žeminimai armijoje, lyg koncentratas atspindėję visoje Sovietų Sąjungoje susiklosčiusius žmonių (ne)santykius.
Sąjūdžiui užteko jėgos atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, tačiau apgaulingai atrodė, kad be jokių papildomų pastangų kartu atsikūrė ir pati visuomenė – vienybė buvo stipri ir euforiška, bet labai laikina ir anaiptol ne visuotinė.
Logiška, kad štai jau ketvirtis amžiaus daugiausia energijos dėjome atkurti ir stiprinti valstybę – nors esama daug problemų, tačiau pasiekimai yra akivaizdūs. Tačiau visiškai nelogiška, kad nė pusės tiek energijos nedėjome atkurti visuomenei – natūraliems, savaimiems nepažįstamų žmonių, kuriuos jungtų bendra vertybių, idealų ir normų sistema, ryšiams. Šio neatitikimo tarp valstybės ir visuomenės kūrimo iliustratyvi pasekmė – pilietinės visuomenės nesėkmės. Kaip neseniai įrodė Tomas Daugirdas, pilietinės visuomenės Lietuvoje tiesiog nėra.
Susirūpinę gyventojų santykiais su valstybe pamiršome, kad pilietinei visuomenei rastis pirmiausia reikia susikurti tiesiog normaliai funkcionuojančiai visuomenei (pavyzdžiui, Rūta Žiliūkaitė nurodo tokias pilietinio aktyvumo prielaidas: atviri ir platūs socialiniai tinklai, bendruomeninio solidarumo nuostatos bei pilietinio dalyvavimo normos ir funkcionuojanti viešoji erdvė).
Žinoma, šiuolaikinės Lietuvos visuomenės vaizdas nėra vienpusis. Įvairios gyventojų saugumo, pasitikėjimo ir pasitenkinimo gyvenimu apklausos rodo, kad esama pasidalinimo į dvi beveik lygias dalis. Kai klausiama apie aktyvesnį ir konkretesnį įsitraukimą į socialinę veiklą (labdara, dalyvavimas visuomeninėje veikloje, savanoriavimas ir pan.), svarstyklės aiškiai nusvyra ne socialumo naudai – stipresnį socialinį sąmoningumą rodo tik nuo dešimtadalio iki (optimistiniu atveju) trečdalio gyventojų.
Todėl norisi išsakyti prieštaringą mintį, kad Lietuvoje visuomenės tikrai esama, bet kartu – ir jos nesama. Jau apie penkiolika metų populiarus posakis apie dvi Lietuvas, regis, taip pat nurodo į šį prieštaringą vaizdą. Tačiau „dviejų Lietuvų“ vaizdinys yra klaidinantis ir akivaizdžiai veda į susipriešinimą. Galbūt tiksliau būtų sakyti, kad Lietuvoje susiformavo visuomenės archipelagas – visuomenė susikūrė ir tebesikuria fragmentiškai, su dideliais pertrūkiais (vadinamais socialine atskirtimi), tarytum salynas, išsibarstęs po visą valstybės teritoriją. Savaime aišku, kad tuose visuomenės salynuose taip pat pasitaiko visko, tačiau žmonės čia gyvena visavertį socialinį gyvenimą, demonstruoja daugiau domėjimosi kitais ir rūpesčio bendrais reikalais, – tam nereikia nagrinėti sociologinių apklausų, užtenka saulėtą pavasario dieną išeiti pasivaikščioti į miestą ir pastebėti, kaip žmonės elgiasi viešumoje ir reaguoja į kitus. Būtent ši gyventojų dalis greičiausiai jau išeina iš posovietinės būklės.
Tačiau šalia gyvena žmonės, kurie tarsi nepatenka į visuomenę, jų elgsena, mąstymas ir vertybinė sistema neatitinka visuomenės narių elgsenos, mąstymo ir vertybinės sistemos, jie nesijaučia priklausą visuomenei ir nesutinka, nenori joje dalyvauti, laikytis jos taisyklių, ką jau kalbėti apie rūpestį bendrais reikalais; jie jaučiasi silpni, bejėgiai, nereikalingi, negalintys padėti kitiems. Šia prasme tie žmonės skęsta nepasiekę visuomenės archipelago krantų. Ten, kur nesusikūrė visuomenė, nebūtinai nėra žmonių tarpusavio ryšių, nes gali formuotis patys įvairiausi socialiniai dariniai – klanas, grupuotė, gauja ir t. t., bet tuomet vadovaujamasi to darinio, o ne visuomenės taisyklėmis. Būtent tokioje terpėje šimteriopai išauga tikimybė, kad susidursime su 38 liudininkais.
Už tokią padėtį atsakingi visi: anapus visuomenės salyno atsidūrusieji negali tik save viktimizuoti ir sakyti, kad jie tėra aukos, kurios neturi atsakomybės už savo gyvenimą, tačiau ir susikūrusios visuomenės nariai turėtų suprasti, kad skęstantieji nėra tik skęstančiųjų reikalas, kad su skęstančiaisiais žūsta ir galimybė toliau kurti ir auginti visuomenę.
Todėl jeigu pagaliau pripažintume, kad nesame visiškai atkūrę visuomenės, gal žengtume ir kitą žingsnį pripažindami, kad sukūrėme valstybę, o dabar laikas iš tikrųjų sukurti ir savo visuomenę. Be 38 liudininkų.
Autorius yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas
