Daugumos tų priekaištų pamatas – neįtikėtinai senos supratimo, kas yra kultūra, klišės. Jos tokios senos, kad apie jas vienu ar kitu aspektu jau ne kartą kalbėta ir rašyta, tačiau jos toliau lieka gyvos ir veikia mūsų mąstymą. Gali būti, kad klišes įmanoma įveikti tik jų pačių ginklu – kartojant ir kartojant jų kritiką.
Šiame komentare aptarsiu tris tokias klišes.
1. Aukštosios ir populiariosios kultūros supriešinimas.
Kai portalas 15min paskelbė apie atsinaujinančią „Kultūros“ rubriką (kuriai ir parašytas šis komentaras), žurnalistai paskelbė, kad vienas iš atsinaujinimo tikslų – „Sugriauti skirtį tarp elitinio meno ir populiariosios kultūros“. Šiuo atveju, kaip dažnai ir nutinka, klišė pasakyta ne iš kokios piktos valios, o tik nereflektyviai išsakant tai, kas atrodo tarsi savaime suprantama. Būtent dėl to – ir verta atkreipti dėmesį.
Aukštoji ir populiarioji kultūra iš tiesų egzistuoja, nors gal tiksliau būtų teigti – aukštosios ir populiariosios kultūros, o pasirinktą vertikalią opoziciją (aukštai-žemai) priimti tik sąlygiškai, nes, pavyzdžiui, vadinamajame Lietuvos kultūros „pogrindyje“ vyksta tiek įdomių nišinių ir sudėtingų kultūros reiškinių, kad jų niekaip nepriskirtum nei populiariajai kultūrai, nei aukštajai kultūrai klasikine prasme (juk pogrindis), o vis dėlto pagal sukuriamą vertę, rafinuotumą, originalumą ir reikalingas pastangas šiems reiškiniams suprasti neabejotinai priskirtina aukštųjų kultūrų sferai.
Vadinamajame Lietuvos kultūros „pogrindyje“ vyksta tiek įdomių nišinių ir sudėtingų kultūros reiškinių, kad jų niekaip nepriskirtum nei populiariajai kultūrai, nei aukštajai kultūrai klasikine prasme (juk pogrindis)
Taigi aukštoji ir populiarioji kultūra egzistuoja ir nėra pasenusi klišė konstatuoti šį faktą. Tikroji klišė yra tai, kad tarp šių dviejų kultūros krypčių tebebrėžiama skirtis kaip priešprieša (arba-arba), ir kaip imperatyvas išsakoma mintis, kad ne tik pati priešprieša, bet ir jų skirtumai – naikintini. Kitaip sakant, klišė yra mėginti jas dirbtinai sulieti, lygiai tokia pati klišė yra mėginti jas ne mažiau dirbtinai toliau priešinti.
Pirmąją klišę jau nuo XIX a. pabaigos išnaudoja įvairaus plauko marksistai, keikę aukštąją kultūrą kaip išnaudotojų kapitalistų sukurtą priedangą ir reikalavę ją pakeisti „liaudies“ kultūra (Lietuvoje tai buvo daroma apie penkiasdešimt metų). Šiuolaikinių marksistų nepasitenkinimo šaltinis priešingas, nors mąstymo klišė išlieka ta pati: štai neseniai lietuviškai išleistoje knygoje „Kultūra takiojoje modernybėje“ jos autorius Zygmuntas Baumanas lyg ir stebisi, lyg ir piktinasi, kad dabar tas pats žmogus gali vienodai domėtis tiek aukštosios, tiek populiariosios kultūros reiškiniais, ir prieina prie išvados, kad žmonės tapo „visaėdžiais“ ir skirties tarp aukštosios ir populiariosios kultūros nebelikę. Tačiau Baumanui tai neatneša paguodos: jis teigia, kad tariamai susiliejusi kultūra tapo vartotojų kultūra, kurios vienintelis tikslas – gundyti klientą ir kurti niekada neišsipildantį poreikį. Vadinasi, nieko naujo – kultūra toliau išlieka išnaudotojų kapitalistų įrankiu.
Iš tiesų šiais laikais tas pats žmogus gali vienodai domėtis tiek aukštąja, tiek populiariąja kultūra, bet tai visiškai nereiškia, kad jos susiliejo į vientisą košę, kuri kaip prekė pateikiama universaliam vartotojui. Priešingai – skirtumai tarp jų išliko, ir jie esmingi, tačiau išnyko reali skirtis (kaip priešprieša) tarp jų. Ir atpažinę būtent šį ne skirtumų, o tik skirties išnykimą, ko gero, galėtume liautis iš kiekvienos jų reikalavę to, ko ji mums negali duoti. Neprasminga piktintis populiariąja kultūra, kuri suteikia pramogą ir atsipalaidavimą daugeliui (jei ne visiems), bet dar neprasmingiau reikalauti, kad aukštosios kultūros vertė būtų matuojama pagal jos populiarumą, o galutiniu jos tikslu laikyti tai, kad ji būtų vartojama kiekvienuose namuose kaip duona ar dešra.
Bet šiandienė Lietuvos kultūros politika bent iš dalies paremta tokia nuostata (ir kliše) – aukštoji kultūra bus tuo vertingesnė, kuo populiaresne taps. Tokia nuostata ignoruoja faktą, kad ne visi žmonės jaučia aukštosios kultūros poreikį, ir jokia apšvieta, joks visuotinis švietimas negali šių polinkių pakeisti. Geriausias to įrodymas Lietuvoje – Mantvydo Leknicko fenomenas: mokykloje visi mokomi (at)pažinti ir suprasti gerą poeziją, bet galiausiai paaiškėja, kad daugumai žmonių reikia paprastumo ir sentimentalumo, bet ne poezijos.
Geriausias to įrodymas Lietuvoje – Mantvydo Leknicko fenomenas: mokykloje visi mokomi (at)pažinti ir suprasti gerą poeziją, bet galiausiai paaiškėja, kad daugumai žmonių reikia paprastumo ir sentimentalumo, bet ne poezijos.
Savo kasdienybėje mes nuolat susiduriame su komiškomis situacijomis, kurios susikūrė kaip bandymo supopuliarinti aukštąją kultūrą pasekmė: yra begalė žmonių, kurie eina į premjeras, bet ne spektaklius (ir po kiekvienos, net ir nykiausios premjeros ploja atsistoję), lanko „įvykį“, bet ne parodą (ir išėję iš Šarūno Saukos parodos baisisi, koks jis šlykštus), grūdasi knygų mugėje, bet neskaito knygų (o per kitų metų mugę bemaž giriasi, kad anais metais nusipirko penkias knygas, bet nė vienos neperskaitė).
Ir nevertėtų nei tuo piktintis, nei mėginti įveikti, užtat atsikratydami klišių apie aukštosios ir populiariosios kultūros priešpriešą ir būtinybę jas sulieti, neleiskime marksistams tapti teisiais.
2. Tiesos monopolis.
Nuo tautinės valstybės kūrimosi laikų buvo sureikšmintas, faktiškai sudievintas kultūros vaidmuo – esą tik per ją (o pirmiausia per meną) yra išsakoma tiesa. Sovietinės okupacijos metais toks kultūros statusas buvo radikalizuotas iki kraštutinumo. Paradoksalu, bet tam pasitarnavo ir valdžia, kuri kultūrą laikė efektyviausia priemone melagingai ideologijai įtvirtinti kaip tiesą ir todėl hiperbolizavo jos reikšmę, ir prisitaikiusi inteligentija, kuriai patiko mėgautis taip sureikšmintos kultūros nešėjų privilegija, ir (kiek įmanoma) autentišką mąstymą išsaugoti mėginę atskiri kūrėjai, kuriems meno kalba atrodė vienintelė galimybė kontrabandos keliais pranešti tiesos žodį ar raidę. Ko gero, būtent tuomet galutinai įsitvirtino įsitikinimas, kad tik per kultūrą gali būti išsakyta tiesa. Kad kultūrai (ar menui – siauresne prasme) priklauso tiesos monopolis.
Bėda ta, kad įsitikinimą, jog kultūrai priklauso tiesos monopolis, dažniausiai lydi kitas – dar pavojingesnis – įsitikinimas, kad yra aiškiai žinoma, ką reikėtų laikyti tiesa. Ir jeigu kultūrai priklauso tiesa, tai tik jos kūrėjai tą tiesą ir gali saugoti bei perduoti kitiems. Vadinasi, kultūra ir jos kūrėjai tampa neginčijami ir neliečiami autoritetai.
Tačiau kultūra, kaip yra pastebėjęs jos kritikas Tomas Daugirdas, yra tik susijusi su tiesa ir tikrove, kitaip tariant, tėra jos atspindys – kuris gali būti ir tikslus, ir klaidingas. Tad kultūros, kaip tiesos monopolio, klišė laisvę atgavusioje visuomenėje turėjo nunykti ir nunyko, bet pastaruoju metu matome priešingą tendenciją – kaip ji atgijo ir sutvirtėjo: vėl girdime balsus, reikalaujančius grąžinti tiesos saugojimo monopolio teises, o kartu – ir privilegiją vadintis sąžinės balsu.
Jei kultūra visuomenėje yra suvokiama kaip tiesos sakymo monopolija, tokia visuomenė yra nelaisva.
Jei kultūra visuomenėje yra suvokiama kaip tiesos sakymo monopolija, tokia visuomenė yra nelaisva. Tai nereiškia, kad kultūros formomis nėra svarbu ieškoti tiesos (pažinti, suprasti ir įprasminti tikrovę), kad konkretus kūrėjas neturėtų išsakyti to, kas jam atrodo esanti tiesa. Tačiau tai reiškia, kad laisvoje visuomenėje pastanga išsakyti tiesą nepriklauso vien kultūrai, bet gali būti mėginama išsakyti ir kitais būdais, tarp kurių svarbiausias – politinis tiesos sakymas. Kitaip sakant, laisvoje visuomenėje kultūros statusas visada sumenksta tam, kad visuomenėje būtų daugiau tiesos. O kai girdime kultūros kūrėją ar veikėją išsakantį troškimą, kad kultūrai (t. y. ir jam) priklausytų tiesos monopolis, beveik galime būti tikri, kad jis trokšta ne tiesos, o nelaisvos visuomenės.
Taip suprasti kultūrą buvo būdinga ne vien sovietų okupuotoms šalims. Panašiai mąstyta visoje pokarinėje Europoje, nes kultūriškai (ne politiškai) ji taip pat nebuvo tokia laisva, kaip yra dabar. Taigi ir Vakarų Europos intelektualai prarado turėtą statusą – sąžinės balso vaidmenį. O kai tai įvyko, jie surado išeitį, kaip atkreipti dėmesį – tapo apokaliptikais, kaip prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas. Bet tai yra ne sąžinės, o baimės balsas. Jį dabar girdime ir mes Lietuvoje – iš vietinių intelektualų.
3. Kultūra yra šviesa.
LRT televizijos kultūros laidos „Durys atsidaro“ vedėja beveik kiekvieną sykį pradeda pasveikinimo žodžiu apie šviesią kultūrą. Štai gegužės 2 d. ji sakė: „Sveiki vis dar vakarojantys su šviesia LRT televizija, o dar šviesiau bus, jei liksite su mumis ir drauge atversite duris į kultūrą. Tad šviesių žmonių ir gerų emocijų pliūpsnis – jau netrukus, o jums belieka tik mėgautis“.
Savaime tai galėtų būti tik kuklus patingėjimas sugalvoti originalesnį įžanginį žodį, jei už jo neslypėtų ištisa kultūros samprata: laida paremta kelių ar keliolikos minučių kultūros renginių ir įvykių anonsais, kuriuose faktiškai niekada neišgirsite jokios kritikos, jokio griežtesnio pristatomo kūrinio ar reiškinio įvertinimo, o jeigu pakviečiamas pakalbėti profesionalus menotyrininkas ar meno kritikas, iš jo prašoma tik gražaus įvykio ar reiškinio apdainavimo (dažniausiai kalbėtojas būna tiesiogiai su tuo įvykiu ar reiškiniu susijęs). Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad šių metų sezone šalia anonsiškai nušviečiančios funkcijos atsirado ir kita – edukacinė funkcija, bet ji bendros tendencijos nepakeitė.
Taigi kultūra (anaiptol ne tik minėtoje televizijos laidoje) yra suprantama kaip šviesos šaltinis – jis šviečia, šildo, džiugina, sukuria jaukumą, ramina, guodžia, išblukina juodas spalvas ir, jeigu pasiseka, paskatina mąstyti deminutyvais.
Žodžiu, tokia kultūra taip plieskia į akis, kad akyse tik raibuliuoja gražiai spalvoti ratilai, bet nieko nematai, kas dedasi aplinkui. Neatsitiktinai tokia klišinė kultūros samprata glaudžiai susijusi su anksčiau aprašytomis kitomis kultūros klišėmis: kai kultūra yra šviesa – ji padeda šviesti liaudį, todėl apie aukštąją kultūrą reikia kalbėti paprastai, kone primityviai, aukštu falcetu (apie gėrį) ir žemu prikimusiu bosu (apie blogį), jokiu būdu nepriverčiant žiūrovo (skaitytojo, klausytojo) mąstyti, nes svarbiausia – naikinti skirtį tarp to, kas aukšta (kultūra), ir to, kas žema (žiūrovas), o juk susimąstęs žiūrovas gali suprasti, kad jis...; kai kultūra yra šviesa – ji spinduliuoja tiesą, neginčijamą tiesą, o jeigu ji neginčijama, joks pavienis kritikas jos ir negali ginčyti (jis nepriklauso išrinktųjų kultūros kūrėjų sektai).
Dauguma žmonių kultūros kritikos nepripažįsta iš esmės.
Regis, kartoti, kad tokia kultūros samprata eliminuoja tikros kritikos galimybę, vadinasi, ir pačios kultūros plėtotės galimybę, yra nereikalinga, bet sekantys kultūrinį gyvenimą kasdien susiduria su tuo, kad dauguma žmonių kultūros kritikos nepripažįsta iš esmės: kai literatūros kritikė Virginija Cibarauskė parašo kritinę recenziją apie šviesiausią poetą, jis tuoj pat prisimena pačius tamsiausius žodžius, ar kai teatro kritikas Andrius Jevsejevas parašo kritišką recenziją apie Gintaro Varno spektaklį, į pagalbą pasišaukiamas absurdiškas teiginys, esą kritikais tampa tik nenusisekę kūrėjai, „talentu neapdovanoti žmogeliai“.
Kultūrą iš tiesų galėtume suprasti kaip šviesą. Bet ta šviesa turėtų ne plieksti mums į akis, o būti atgręžta į tamsų kambarį ir apšviesti jame stovinčius daiktus, tarp kurių – ir sumedėjusios klišės apie pačią kultūrą.
Tomas Vaiseta yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas