Atidžiau pažiūrėjus į šį reiškinį, turbūt mažiau stebina tai, kad kūrybingumas jau visai atskirtas nuo kultūros siaurąja prasme, net jei kalbame apie tokias kūrybingumo formas, kurios vienaip ar kitaip siejasi (ar turėtų sietis) su menine veikla. Pasisemti kūrybingumo žmonės eina į konferenciją, o ne į parodą, kūrybingumo ieško skaitydami knygą „Kaip surasti kūrybingumą“ (nesvarbu, ar tai būtų sėkmės istorija, ar patarimų rinkinys, ar savipagalbos vadovėlis, ar viskas viename), o ne, tarkime, Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“ ir t.t. Šis kūrybingumo atskyrimas nuo kultūros, ko gero, galėtų paaiškinti rašytojo Andriaus Jakučiūno, ne vienerius metus dalyvaujančio renkant „Pirmosios knygos“ konkurso nugalėtoją, pastebėjimą, kad labai mažai jaunų talentingų žmonių mėgina rašyti, kad literatūra jiems neatrodo patraukli savirealizacijos forma. Galima būtų pridurti: užtat labai daug tokių jaunų labai talentingų žmonių tampa viešųjų ryšių ir reklamos specialistais.
Kur kas labiau stebina šio susidomėjimo kūrybingumu mastai. Neatrodo perdėta sakyti, kad nemaža dalis visuomenės (tebūnie ji proporciškai nedidelė, užtat pati šviesiausia, perspektyviausia, gabiausia, todėl jos simbolinis dydis stipriai išauga) yra kone apsėsta kūrybingumo.
Paprasta būtų teigti, kad tai lemia kintanti ekonomika, esą iš žinių ekonomikos pereiname prie kūrybingumu grįstos ekonomikos, todėl švietimo sistemoje „kūrybingumas“ yra tapęs nauja privaloma kliše, o universitetuose tarp studentams patraukliausių ir populiariausių programų patenka „kūrybinės industrijos“, nors niekas nežino, ką jose moko (šių programų aprašose vartojami faktiškai visi įmanomi šių laikų burtažodžiai, pvz., komunikacija, informacija, medija, technologijos, inovacijos, vadyba ir, žinoma, menas, bet būtinai kaip paskutinis, anksčiau išvardintiems tarnaujantis elementas).
Kitaip sakant, jei anksčiau buvo svarbu išsiskirti dėl kokių nors ypatingų gebėjimų, dabar svarbiausia – išsiskirti, ir visai nesvarbu, turint gebėjimų ar jų neturint. Ne išskirtinumas dėl ko nors, o išskirtinumas savaime.
Daug įdomiau į šį reiškinį pažiūrėti subjektyviai, t. y. iš asmens perspektyvos. Sociologė Eva Illouz yra rašiusi, kad modernioji psichologija į mūsų kultūrą įvedė savotišką savirealizacijos imperatyvą – lyg visuomenės norma yra priimtas reikalavimas nuolat tobulėti, atpažinti savo vidinius polinkius ir visais įmanomais būdais juos išpildyti, atrasti ir ugdyti savo „tikrąjį aš“. Regis, kad kūrybingumas neretai suvokiamas kaip pati aukščiausia savirealizacijos forma.
Tačiau dabartinėje visuomenėje savirealizacija nebereiškia tik atrasti savo pašaukimą ir jį išpildyti, kur kas svarbiau už „tikrąjį aš“ yra to „aš“ išskirtinumas, ir jeigu tam išskirtinumui sukurti ir puoselėti reikia paaukoti „tikrąjį“ ir jį pakeisti „išgalvotuoju aš“, tai taip ir bus padaryta, nes čia svarbus tampa ne tikrumas, o išskirtinumas. Kitaip sakant, jei anksčiau buvo svarbu išsiskirti dėl kokių nors ypatingų gebėjimų, dabar svarbiausia – išsiskirti, ir visai nesvarbu, turint gebėjimų ar jų neturint. Ne išskirtinumas dėl ko nors, o išskirtinumas savaime.
Noras išsiskirti galbūt būdingas žmogaus prigimčiai, bent jau taip mums sako, pavyzdžiui, literatūros istorija – nuo Homero laikų kuriamuose pasakojimuose pilna herojų, didvyrių, pusdievių ir moters grožio, dėl kurio vyksta pražūtingi karai. Bet nuo XVIII a. pabaigos žmonės vis labiau ėmė matyti gyveną masių visuomenėje, o kadangi Vakarų pasaulyje tuo pačiu palaipsniui įsitvirtino individualistinė pasaulėžiūra, ši masių visuomenė tampa asmeninį siaubą keliančiu atradimu: kaip gali išlikti individualus tokioje neįsivaizduojamoje panašių į tave gausoje? Metaforiškai galėtume sakyti, kad iš pradžių radijas, kinas ir televizija, o vėliau internetas ir socialinės medijos šitą siaubą pavertė nepakeliamu: tu ne tik žinai gyvenąs masių visuomenėje, bet ir kas dieną ją matai žiniose, interneto komentaruose ir kaip banga atplūstančiame „like'ų“ sraute.
Turbūt todėl siekis išsiskirti, išskirtinumo ar net unikalumo – kartais tiesiog beatodairiškas – troškimas yra tapęs reikšmingu, galbūt net vienu reikšmingiausių mūsų kultūros dėmenų. O suklestėjęs kūrybingumo ugdymas yra šio išskirtinumo pažadas. Štai paimkime tipišką pavyzdį, kaip apibrėžiamas „kūrybiškas žmogus“: „Kūrybišku žmogus dažniausiai vadinamas tada, kai mąsto savarankiškai, kaip aidas nekartoja to, ką šneka visi, atsilaiko prieš ideologijų represyvumą, turi keisčiausių fantazijų, netikėtų minties dėlionių, galbūt klaidingų, bet žaismingų interpretacijų. Kita vertus, ar tai ir nėra aukštojo mokslo siekis – išugdyti savarankišką, savimi pasitikinčią, originalią asmenybę.“ (Edita Dalia Rakauskaitė, „Kūrybingumo ugdymas – investicija į kūrybinę visuomenę“, in: Socialinės technologijos, 2014, Nr. 4 (2), p. 335–336.).
Argi neskamba patraukliai? Argi nenorėtume būti tokiu originalu? Argi netrokštame kitų nustebinti keisčiausiomis fantazijomis ir pastatyti tas represyvias ideologijas į jų vietą? Ir argi ne to mes siekiame, kai einame į kūrybingumo seminarą arba valandą dvi stypsome vonios kambaryje priešais veidrodį ir mėginame padaryti tokią seksualią asmenukę, kad visiems „Instagram“ draugams ir sekėjams sustingtų kraujas?
Bet jeigu kas nors ir yra represyvaus, tai šitas kultūriškai įsivyravęs išskirtinumo troškimas, o jeigu jis represyvus, jam kažkas galėtų pasipriešinti.
Būti vidutinybe ir yra būdas maištauti prieš šią kultūros normą.
Būti vidutinybe ir yra būdas maištauti prieš šią kultūros normą. Kaip oksimoroniškai beskambėtų, bet vidutinybė maištauja tuo, kad jis nemaištauja – kad nenori išsiskirti, nenori pranokti visuomenės vidurkio, negriauna jos taisyklių.
Vidutinybės jokiu būdu nederėtų painioti su „paprastu žmogumi“. „Paprasto žmogaus“ koncepcija norom nenorom visada nurodo į visuomenės apačią, jis toje visuomenėje nepastebimas ir dažniausiai jaučiasi skriaudžiamas. Beje, „paprastas žmogus“ jau yra tapęs revoliucijų priežastimi ir tariamu tų revoliucijų vykdytoju.
„Paprastas žmogus“ jau daug kartų apdainuotas ir išmylėtas. Tuo tarpu vidutinybė yra bent porą šimtų metų kompromituojama.
Prisiminkime kad ir 1847–1848 metais pirmą kartą išleistą Williamo Makepeace'o Thackeray'aus romaną „Tuštybės mugė“ su iškalbinga paantrašte „Romanas be herojaus“. Tai smulkmeniškų, miesčioniškai ydingų, veidmainiškų, prisitaikėliškų ir prisiplakėliškų vidutinybių pasaulėlis, iš kurio mes kartu su autoriumi šaipomės ir mokomės tokiais nebūti. Toks vidutinybės šaržavimas ir demonizavimas savo kulminaciją, ko gero, pasiekė po šimto metų, t. y. 1963 m. išleistame puikiame Johno Fowleso romane „Kolekcionierius“.
Šiame kūrinyje vaizduojamas tipiškas Rotušės tarnautojas neturi didelių ambicijų (išskyrus peteliškių kolekciją), yra lėkštas, gudrus, bet neišsilavinęs, neturi skonio, gyvena pilką ir monotonišką gyvenimą. Kai paaiškėja, kad tokiomis savybėmis apdovanotas ar nuskriaustas žmogus iš tikrųjų yra maniakas, mes tai priimame beveik kaip savaime suprantamą faktą – juk už tokio fasado nieko kito ir negali slėptis.
Įspūdžiui sustiprinti autorius į šio veikėjo nagus pasiunčia nekaltą auką – romantiškai vaizduojamą jauną merginą, kuri pasižymi visu tuo, ko neturi Rotušės tarnautojas – spalvingą gyvenimą, pilietinį sąmoningumą, jautrumą grožiui bei gyvenimui ir menininkės talentą. Kad vidutinybė pražudo išskirtinę asmenybę – tai ir yra šio kūrinio didysis moralas, nes, kaip sakė pati herojė, „Eilinis žmogus – civilizacijos rykštė“.
Tai moralas, kuris veikia mus iki šiol.
Tačiau ar vidutinybė iš tiesų yra socialinė nesėkmė ir nelaimė?
Ar akivaizdoje to, ką skambiai būtų galima pavadinti Išskirtinumo teroras, galimybė išlikti vidutinybe nėra paguoda ir prieglobstis, pažadas ne unikalaus, o normalaus ir autentiško gyvenimo? O jeigu vidutinybė nereiškia nei pilko gyvenimo, nei ambicijų stokos, nei juoba maniakiškų polinkių, bet priešingai – socialinę sėkmę, t. y. gebėjimą visuomenėje atrasti savo vietą ir būti tuo, kuo tu iš tikrųjų gali ir nori būti. Savirealizacija „tikrojo“, ne „išgalvotojo aš“. Galbūt vidutinybė – tai pasitenkinimas gyvenimu?
Savirealizacija „tikrojo“, ne „išgalvotojo aš“. Galbūt vidutinybė – tai pasitenkinimas gyvenimu?
Kad įmanomas kitoks vidutinybės vaizdinys nei vyravo mažiausiai du šimtus metus, ko gero, geriausiai įrodo prieš pusmetį lietuviškai išleistas Johno Williamo romanas „Stouneris“ – pasakojimas apie personažą Stounerį, kuris sąmoningai kurtas kaip iš savo gyvenamosios aplinkos neišsiskirianti asmenybė.
Rašytojas deklaruoja kuriantis vidutinybę. Šio romano veikėjo – universiteto dėstytojo – gyvenimas kupinas asmeninių nesėkmių, liūdesio, vienatvės, šalčio, – toks, koks ir būna gyvenimas. Toks, koks ir būna gyvenimas, nes tuo pačiu mes matome Stounerį, kuris atranda savo pašaukimą ir dirba mėgstamą darbą, jis nėra nematomas nevykėlis, o dėstytojas, kurį mėgsta studentai ir kurio karjera klostosi taip, kad daugelis pavydėtų, jo santuoka žlunga, bet jis išgyvena stiprią aistrą ir meilės patyrimas jį sutvirtina – kitaip sakant, Stouneris yra personažas, kuris geba nugyventi ne išskirtinį, bet prasmingą gyvenimą.
Fowleso „Kolekcionierius“ pasirodė 1963 metais ir iš karto patraukė skaitytojų dėmesį. Williamo „Stouneris“ išėjo po dvejų metų, 1965-aisiais, bet buvo mažai pastebėtas ir savo šlovės akimirkos sulaukė tik XXI amžiuje. Ar tai galėtų reikšti, kad vidutinybės gyvenimas pagaliau suvokiamas kaip maištas prieš išskirtinumo troškimą?
Autorius yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas
