– Pakalbėkime apie propagandą – nors tai pastaruoju metu ir yra nuvalkiotas žodis. Ar propaganda stipriai veikia Lietuvą? Ar ji sklinda iš išorės, o gal ir iš šalies vidaus?
– Bet kuri propaganda pagal apibrėžimą iškreipia tikrovę – iš dalies sąmoningai, iš dalies todėl, kad tikrovė sudėtinga ir netelpa į primityvias formules. Tai liečia ir Vakarų, ir Rusijos propagandą.
Tačiau Vakaruose situaciją taiso demokratinės tradicijos ir žiniasklaidos pliuralizmas – visuomet galima pateikti skirtingus požiūrius, o tiesioginį melą greitai atskleidžia nepriklausomi šaltiniai. Su šiuolaikine Rusijos propaganda reikalai blogesni: labai dažnai ji grubi ir melaginga, tuo pralenkdama netgi sovietinę propagandą, kuri paprastai prisilaikydavo kai kurių panašumo į tiesą ir diplomatinio etiketo taisyklių.
Nors Rusijoje ir yra nepriklausomų informacijos šaltinių, jie įvairiausiais būdais gniuždomi. Ne veltui atsirado tokie taiklūs žodžiai kaip „zombinimas“, „zombinimo dėžė“ ir panašiai.
Lietuvą veikia įvairios propagandos rūšys. Rusijos propaganda dėl anksčiau išvardintų priežasčių pavojingesnė už kitas. Ji veikia tam tikrą gyventojų dalį – beje, nebūtinai rusus ar rusakalbius.
Tačiau ir vakarietiška propaganda kartais veda prie tikrovės iškraipymo. Protingas žmogus turi atskirti propagandą nuo tiesos. Mūsų gimtoji lietuviška propaganda – kurios, savaime suprantama, Lietuvoje daugiausia – artimiausia vakarietiškai. Taigi ji yra sąlygiškai nekenksminga, tačiau ją veikia daugybė anachroniškų, prieškarinių stereotipų. Kuo to mažiau, kuo daugiau sąžiningumo – tuo geriau.
Protingas žmogus turi atskirti propagandą nuo tiesos. Mūsų gimtoji lietuviška propaganda – kurios, savaime suprantama, Lietuvoje daugiausia – artimiausia vakarietiškai.
– Lietuva atkūrė nepriklausomybę prieš 26 metus. Ar mes turime savo šalies ateities viziją, o gal vis dar gyvename praeities nuoskaudomis ir ambicijomis?
– Lietuvos visuomenė, kaip ir bet kuri kita, linkusi nutylėti savo klaidas ir kurti herojų kultą, dažnai neturintį ypatingo pagrindo. Šiuos herojus paverčia „šventomis karvėmis“, kurios yra neliečiamos ir nekritikuojamos.
Tai neseniai buvo pastebima diskusijose apie Rūtos Vanagaitės, sąžiningai aprašiusios nemažos dalies lietuvių ir vadinamosios Laikinosios vyriausybės prisidėjimą prie 1941 metų Holokausto, bei Nerijos Putinaitės, aptarusios poeto Justino Marcinkevičiaus, tipiško „komunisto su tautiniu veidu“ naujausioje Lietuvos istorijoje, knygas.
Abi knygos sukėlė aršią atmetimo reakciją bent keliuose visuomenės sluoksniuose. Tai liudija apie neišgyvendintus tautinius kompleksus, tarp jų – ir apie nevisavertiškumo kompleksą, kurio Lietuvoje ypač svarbu atsikratyti – jau seniai laikas tai padaryti. Kita vertus, išpuoliai prieš abi šias knygas pavertė jas bestseleriais – ir dėkui Dievui. Amerika šia prasme kur kas laisvesnė nei Lietuva, tačiau tikiuosi, kad laikui bėgant ir mes pasieksime jos lygį.
– Šiuo metu jūs dėstote Niujorke. Sakykite, kaip lietuvių emigrantai Amerikoje skiriasi nuo Lietuvos gyventojų?
– Senosios lietuvių emigrantų kartos atstovai, kurių liko nebedaug, dažnai (nors ir ne visada) laikosi ikikarinių, dabar jau netinkamų patriotizmo modelių. Naujosios ekonominės emigracijos kartos atstovai valstybingumo, patriotizmo, nacionalizmo ir kitais klausimais paprastai rimtai nesidomi.
– Ar galima sakyti, kad lietuviai dėl tam tikrų priežasčių jautriau nei kitų šalių gyventojai vertina savo valstybės istoriją? Ar teisingai mes suprantame patriotizmą ir ar nepainiojame jo su nacionalizmu?
– Statistikos aš neturiu, todėl atsakyti į pirmąjį klausimą negaliu. Tikiuosi, kad daugeliui lietuviui gimtinė – ne tuščia vieta, taip visada ir buvo. Tačiau patriotizmas turi eiti koja kojon su orumo jausmu, su sugebėjimu pastebėti savo silpnybes, sugebėjimu suprasti ir gerbti kitas nuomones (jei tai iš tikrųjų nuomonė, o ne išankstinis nusistatymas). Inteligentijos reikalas – kurti ir vystyti šias protingas ir kritiškas patriotizmo formas. Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, tai pastebima ne visada.
– Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvos žiniasklaidoje taip neigiamai atsiliepiama tiek apie Rusiją, tiek, kaip bebūtų keista, apie Lietuvos rusus?
– Reikia suvokti, kad dabartinė Rusijos politika, taip pat ir Ukrainoje, kelia savaime suprantamą natūralų viso pasaulio protestą, o Lietuvoje tai primena ir apie daugybę bjaurių Lietuvos-Rusijos tarpusavio santykių puslapių. Dėl blogų santykių dažnai kaltos būna abi pusės, tačiau tam, kas stipresnis ir didesnis, visuomet tenka didesnė atsakomybė.
Aš lieku disidentu ta prasme, kad pasilieku sau teisę kritikuoti savo valstybę ir visuomenę (beje, kaip ir kitas valstybes ir visuomenes).
– Tačiau dėl to Lietuva tampa kiek susiskaldžiusia valstybe, kur lietuviai, rusai ir lenkai negali rasti bendros kalbos daugybe klausimų. Kam tai naudinga?
– Žinoma, išorės jėgos, tarp jų ir Rusija, naudoja visuomenės susiskaldymą savo tikslams – būtų keista, jeigu jos to nedarytų. Tačiau tie rusakalbiai Lietuvos piliečiai, kuriuos aš pažįstu, nepuoselėja nemeilės Lietuvai, jie yra lietuviai patriotai. Lietuvius aš pažįstu geriau: su jais būna įvairiai, tačiau daugelis vietinius rusus vertina ramiai, dažnai gana draugiškai.
– Disidentai anksčiau ir dabar: ar Lietuvai iki šių laikų yra dėl kovoti?
– Aš lieku disidentu ta prasme, kad pasilieku sau teisę kritikuoti savo valstybę ir visuomenę (beje, kaip ir kitas valstybes ir visuomenes). Manau, kad tai derėtų daryti kiekvienam sąmoningam piliečiui.
